— Tikrai būtų malonu gauti karšto valgio. Pastarosiomis dienomis buvo šalta ir drėgna. — Džeimis apsidairė po kiemą ir dar kartą nužvelgė barzdotus žvirblių veidus. Jų čia per daug: Ir Frėjų per daug. — Kur man rasti Hardstouną?
— Turime žinių apie bastūnus aname Trišakio krante. Seras Harvinas pasiėmė penkis riterius, dvidešimt lankininkų ir išjojo jų sudoroti.
— O kur lordas Lanselis?
— Jis meldžiasi. Jo šviesybė prisakė mums besimeldžiančio jo netrukdyti.
Jiedu su seru Boniferu puikiai sutartų.
— Puiku. — Su pusbroliu bus laiko pasikalbėti ir vėliau. — Palydėk mane į man skirtus kambarius ir liepk paruošti vonią.
— Įkurdinome tave Artojo bokšte. Tikiuosi, tau ten patiks, milorde. Nuvesiu tave.
— Pats žinau kelią.
Džeimiui ši pilis buvo pažįstama. Jiedu su Sersėja svečiavosi čia du kartus: pirmą kartą — su Robertu keliaudami į Vinterfelą, o antrą — grįždami į Karaliaus Uostą. Kad ir kokia maža buvo ši pilis, vis dėlto didesnė už užeigą, be to, prie upės driekėsi puikūs medžioklės plotai. Robertas Barateonas visuomet mėgo naudotis savo valdinių svetingumu.
Bokštas, galima sakyti, buvo visai toks pat, kokį Džeimis jį prisiminė.
— Sienos vis dar plikos… — tarė jis, meisterio vedamas galerija.
— Lordas Lanselis tikisi vieną gražią dieną papuošti jas gobelenais, — paaiškino Otomoras. — Su pamaldumą ir dievų baimę vaizduojančiomis scenomis.
Pamaldumą ir dievų baimę… Džeimis vos susilaikė nenusijuokęs. Kai lankėsi čia pirmą kartą, šios sienos taip pat buvo plikos. Tirionas pirštu parodė jam tamsesnių akmenų stačiakampius, kur kadaise kabojo gobelenai. Seras Reimunas nukabino gobelenus, bet niekaip negalėjo panaikinti jų paliktų žymių. Vėliau vienam iš Dario tarnų Kipšas įspraudė į delną saują elnių, kad šis duotų raktą nuo rūsio, kuriame buvo paslėpti nukabinti gobelenai. Išsišiepęs iki ausų, pasišviesdamas žvake, jis parodė juos Džeimiui; tai buvo išausti visų Targarienų karalių atvaizdai, nuo Eigono Pirmojo iki Eirio Antrojo. „Jei papasakočiau apie tai Robertui, galbūt Dario lordu jis paskirtų mane“, — kikendamas pasakė tada neūžauga.
Meisteris Otomoras nuvedė Džeimį į patį bokšto viršų.
— Tikiuosi, įsikursi patogiai, milorde. Čia yra ir išvietė, kai gamta pašauks. Tavo kambario langas išeina į dievų giraitę. Miegamasis — greta ledi miegamojo, juos skiria tik tarnaitės kambarėlis.
— Tai buvo paties lordo Dario menės.
— Taip, milorde.
— Mano pusbrolis pernelyg dosnus. Nenorėjau išvyti Lanselio iš jo miegamojo.
— Lordas Lanselis nakvoja septoje.
Jis miega su Motina ir Mergele, nors už durų šiltame guolyje jo laukia žmona? Džeimis nežinojo, ar jam juoktis, ar verkti. Gal meldžiasi, kad atsistotų kotas? Karaliaus Uoste sklandė gandai, kad per mūšį sužeistas Lanselis, nors ir pasveikęs, liko nepajėgus. Ir vis dėlto jam turėtų pakakti sveiko proto pamėginti. Lanselis negalėjo būti visiškai tikras dėl savo valdų, kol su Darių kraujo turinčia žmona nesusilaukė sūnaus. Džeimis jau ėmė gailėtis, kad pasidavė staiga užplūdusiam entuziazmui ir čia atvyko. Jis padėkojo Otomorui, priminė jam apie vonią ir Pekas jį išlydėjo pro duris.
Nuo tos dienos, kai Džeimis lankėsi čia paskutinį kartą, lordo miegamasis gerokai pasikeitė, ir ne į gera. Ten, kur kadaise buvo patiestas puikus myrietiškas kilimas, dabar grindys buvo išklotos senais, išsivadėjusiais meldais, o visi baldai buvo nauji, bet pagaminti labai negrabiai. Sero Reimuno Dario lova buvo tokia didelė, kad joje būtų buvę galima miegoti šešiese, papuošta rudo aksomo portjeromis, su ąžuolinėmis kojomis, ant kurių buvo išdrožinėti vynuogienojai. O Lanselio lova tebuvo suplėkusiais šiaudais išklotas guolis, įruoštas po langu, kur jį tikrai turėjo pažadinti pirmieji tekančios saulės spinduliai. Kita lova, be abejonės, buvo sudeginta, sukapota arba pavogta, ir vis dėlto…
Atnešus kubilą, Mažasis Lu nutraukė Džeimiui batus ir padėjo nusirišti auksinę plaštaką. Pekas ir Garėtas prinešė vandens, o Pija rado jam švarių apatinių. Purtydama jo liemenę, mergina droviai pažvelgė į Džeimį. O jis, žinodamas, kad šiurkščios, rudos drobės suknia slepia jos klubo linkį ir krūtis, jautėsi nejaukiai. Ir staiga prisiminė, ką Pija šnabždėjo jam Harenhole tą naktį, kai Kiburnas nusiuntė ją pas jį į lovą. „Kartais, kai būnu su kokiu nors vyru, — pasakė ji, — užsimerkiu ir mėginu įsivaizduoti, kad ant manęs guli tu.“
Džeimiui palengvėjo pamačius, kad maudymosi kubilas gana gilus ir paslėps stovintį jo kotą. Paniręs į garuojantį vandenį, jis prisiminė kitas maudynes, kai maudėsi drauge su Briene. Tada jis buvo netekęs daug kraujo, tad karščiavo ir jautėsi silpnas, be to, nuo karščio jam apsvaigo galva ir nejučia jis prikalbėjo tokių dalykų, kuriuos verčiau būtų nutylėjęs. Bet šį kartą nebūtų turėjęs jokio pasiteisinimo. Nepamiršk duotų įžadų. Piją labiau tiktų paguldyti į Tiriono lovą, o ne į tavąją.
— Atnešk man muilo ir šiurkštų šepetį, — liepė jis Pekui. — O tu, Pija, išeik.
— Taip, milorde. Ačiū, milorde. — Kalbėdama ji prisidengė burną norėdama nuslėpti, kad jai išmušti dantys.
— Geidi jos? — kai mergina išėjo, paklausė Džeimis Peko.
Ginklanešys išraudo kaip vėžys.
— Jei ir ji nori, paimk ją. Neabejoju, kad Pija išmokys tave kelių gudrybių, kurios tau pravers gultuvių naktį, be to, sugulęs su ja tikrai neužgyvensi nesantuokinio vaiko. — Pija buvo išskėtusi kojas pusei jo tėvo kariuomenės vyrų, bet taip ir nepastojo; greičiausiai mergina buvo nevaisinga. — Bet jei įsitempsi ją į lovą, žiūrėk, elkis švelniai.
— Švelniai, milorde? O kaip… kaip būti švelniam?
— Negailėk meilių žodžių. Švelnių prisilietimų. Neketini jos vesti, bet, kol būsite lovoje, elkis su ja kaip su savo nuotaka.
Vaikinas linktelėjo.
— Milorde, aš… kur galėčiau ją paimti? Čia nėra tokios vietos, kur galėtume…
— …būti vienu du? — Džeimis plačiai nusišypsojo. — Vakarienė užtruks kelias valandas. Šiaudai suėję į gumulus, bet lova turėtų būti gana minkšta.
Pekas išpūtė akis.
— Tavo šviesybės lova?
— Jei Pija išmano savo darbą, kai baigsi, pats jausiesi kaip lordas. — Tą šiaudų čiužinį kas nors turi panaudoti tam, kam jis skirtas.
Į menę, kurioje tą vakarą vyko puota, Džeimis Lanisteris nulipo vilkėdamas raudono aksomo liemenę su įstrižu paauksuoto audeklo įsiuvu ir pasipuošęs auksine grandine, inkrustuota juodais deimantais. Be to, jis prisirišo ir auksinę plaštaką, kruopščiai nublizgintą ir spindinčią. Šioje pilyje nederėjo vilkėti baltų drabužių. Atlikti pareigą jis turėjo Riverane, o čia jį atvedė ne toks kilnus tikslas.
Didžiąją Dario menę taip vadinti galėjai nebent iš mandagumo. Joje nuo vienos iki kitos sienos buvo sustatyti iš ožių ir lentų sumeistrauti stalai, o lubų gegnės aprūkusios. Džeimį šeimininkė pasodino ant pakylos, tuščio Lanselio krėslo dešinėje.
— Ar pusbrolis drauge su mumis nevakarieniaus? — įsitaisęs prie stalo paklausė Džeimis.
— Milordas nusprendė pasninkauti, — paaiškino ledi Amerėja. — Jis labai sielvartauja dėl vargšo aukštojo septono.
Ji buvo ilgakojė, krūtinga ir augalota, maždaug aštuoniolikos metų mergina; iš pirmo žvilgsnio — sveikata nesiskundžianti moteris, nors jos suvargęs veidas ir nuolaidus smakras priminė Džeimiui velionį, neapraudotą pusbrolį Kleosą, iš išvaizdos visuomet truputį priminusį žebenkštį.