Pasninkauti? Jis didesnis kvailys, nei maniau. Jo pusbroliui derėjo ne marintis badu, o stengtis kaip nors sugyventi su savo našle įpėdinį žebenkščiuko veideliu. Džeimiui buvo smalsu, ką pasakytų seras Kevanas, sužinojęs apie naująją savo sūnaus aistrą? Gal dėl to jo dėdė taip staiga ir išvyko?
Visiems valgant pupelių sriubą su šonine, ledi Amerėja Džeimiui papasakojo, kaip dar tais laikais, kai Frėjai kovėsi už Robą Starką, seras Gregoris Kligeinas nužudė pirmą jos vyrą.
— Maldavau jo, kad nejotų, bet mano Peitas buvo tikras narsuolis ir prisiekė, kad tai jis paties tą pabaisą. Jis norėjo pelnyti šlovę.
Visi mes to trokštame.
— Kai buvau ginklanešys, nutariau, jog būsiu tas, kuris nužudys Besišypsantį Riterį.
— Besišypsantį Riterį? — sutrikusi pakartojo ledi Amerėja. — O kas jis toks?
Mano vaikystės Kalnas. Du kartus menkesnio stoto, bet du kartus pasiutesnis.
— Seniai žuvęs bastūnas. Smulkmė, dėl kurio ledi tikrai neturėtų sukti sau galvos.
Amerėjai ėmė tirtėti lūpa. Rudos jos akys paplūdo ašaromis.
— Atleisk mano dukteriai, — įsiterpė senyva moteris. Kartu su ledi Amerėja į Darį atkeliavo ir dvi dešimtys Frėjų: jos sesuo, dėdė, netikras dėdė, pusbroliai, pusseserės ir… motina, tikra Darių giminės palikuonė. — Ji vis dar gedi tėvo.
— Bastūnai jį nužudė, — kūkčiodama prabilo ledi Amerėja. — Tėvas išjojo tik sumokėti išpirkos už Petirą Spuogą. Jis atgabeno auksą, kurio jie prašė, bet niekšai jį vis tiek pakabino.
— Pakorė, Eime. Tavo tėvas buvo ne gobelenas. — Ledi Marija kreipėsi į Džeimį: — Rodos, pažinojai jį, sere.
— Kadaise kartu tarnavome ginklanešiais Kreikhole. — Tačiau jam nepakako įžūlumo tvirtinti, kad jiedu buvo draugai. Kai Džeimis ten atvyko, Meretas Frėjus buvo pilyje pagarsėjęs peštukas ir įsakinėjo visiems jaunesniems berniukams. O tada pamėgino pavadovauti man. — Jis buvo… labai stiprus.
Tai buvo vienintelis pagyrimas, atėjęs Džeimiui į galvą. Meretas buvo lėtas, nevikrus ir kvailas, bet… stiprus.
— Jūs drauge kovėtės su Karaliaus miško brolija, — šniurkščiodama pasakė ledi Amerėja. — Tėvas man apie tai pasakodavo.
Turbūt norėjai pasakyti, kad tėvas girdavosi ir meluodavo.
— Kovėmės…
Frėjus prie tos kovos labiausiai prisidėjo tuo, kad nuo kekšės, sekusios paskui stovyklą, pasigavo sifilį ir leidosi paimamas į nelaisvę Baltosios EI-niukės. Prieš paimdama išpirką ir grąžindama Meretą Samneriui Kreikholui, bastūnų karalienė įspaudė jam į užpakalį įdagą — savo ženklą. Dvi savaites Meretas negalėjo atsisėsti, nors Džeimis abejojo, ar iki raudonumo įkaitinta geležis buvo tokia bjauri kaip katiliukai išmatų, kurias Meretui grįžus kiti ginklanešiai privertė jį ryti . Jauni vaikinai — žiauriausi padarai pasaulyje. Auksinės plaštakos pirštais jis užkabino vyno taurės kojelę ir ją pakėlė.
— Už Mereto atminimą, — paskelbė tostą Džeimis. Už šį vyrą buvo lengviau išgerti, nei apie jį šnekėti.
Po šio tosto ledi Amerėja liovėsi verkti ir prie stalo sėdintys žmonės ėmė šnekėti apie vilkus — keturkojus vilkus. Seras Denvelis Frėjus pareiškė, kad pilies apylinkėse jų daugiau, nei prisiminė jo senelis.
— Jie visiškai nebebijo žmonių. Mums keliaujant iš Dvynių, gauja vilkų užpuolė vilkstinę su maistu. Mūsų šauliams teko keliolika plėšrūnų nušauti, ir tik tada kiti pasitraukė.
Seras Adamas Marbrandas pripažino, kad jų kariuomenės kolona su panašiais rūpesčiais susidūrė žygiuodama į šiaurę, į Karaliaus Uostą.
Džeimis sutelkė dėmesį į valgį: kaire ranka laužė duonos gabalėlius, o dešine negrabiai kilnojo vyno taurę. Jis matė, kaip Adamas Marbrandas, pasisodinęs ant kelių merginą, mėgina ją sužavėti, matė Stefoną Sviftą, prisidėliojusį ant stalo duonos gabalėlių, riešutų ir morkų, atkuriantį mūšio dėl Karaliaus Uosto eigą. Seras Kenosas buvo pasisodinęs ant kelių tarnaitę ir drąsino ją glostyti jam kotą, o seras Dermotas džiugino kelis ginklanešius pasakojimais apie klajojančio riterio nuotykius Lietaus Miške. Toliau prie stalo sėdintis Hugas Vensas buvo užsimerkęs. Tikriausiai apmąsto gyvenimo paslaptis, pagalvojo Džeimis, arba, kol bus patiektas kitas valgis, nusprendė nusnūsti. Jis vėl atsisuko į ledi Mariją.
— Bastūnai, kurie nužudė tavo vyrą… Ar tai buvo lordo Beriko gauja?
— Iš pradžių mes taip manėme. — Nors ledi Marija buvo truputį žilstelėjusi, ji vis tiek liko graži moteris. — Išjoję iš Oldstouno, žudikai patraukė kas sau. Vieną jų būrį seras Viprenas atsekė iki Gražiojo Turgaus, bet ten juos pametė. Paskui kitus Juodasis Valderis į Raganos Klampynę pasiuntė savo medžiotojus su skalikais. Valstiečiai dievagojosi bastūnų nematę, bet griežtai tardomi užgiedojo visai ką kita. Jie papasakojo apie vienaakį vyrą, apie kitą, vilkintį geltoną apsiaustą, ir apie moterį su apsiaustu ir pakeltu gobtuvu.
— Apie moterį? — Džeimis manė, kad Baltoji Elniukė pamokė Meretą nuo bastūnių moterų laikytis atokiau. — Ir Karaliaus miško brolijoje buvo moteris.
— Girdėjau apie ją, — tarė ji, bet tokiu tonu, tarsi būtų norėjusi pridurti: „Kaip galėjau negirdėti, jei ji mano vyrą pažymėjo įdagu?“ — Sklando kalbos, kad Baltoji Elniukė buvo jauna ir graži. O po gobtuvu veidą slepianti moteris tikrai nėra gražuolė. Valstiečiai mus patikino, kad jos veidas sudraskytas ir randuotas, o jai į akis baisu pažvelgti. Jie tvirtina, kad ta moteris vadovavo bastūnams.
— Vadovavo? — Džeimiui buvo sunku tuo patikėti. — Berikas Dondarionas ir raudonasis žynys…
— Jų niekas ten nematė, — tvirtai pasakė ledi Marija.
— Dondarionas miręs, — pridūrė Stipruolis Šernas. — Kalnas peiliu išdūrė jam akį, tarp mūsų buvo vyrų, kurie patys tai matė.
— Tai tik vienas iš pasakojimų, — įsiterpė Adamas Marbrandas. — O kiti sako, kad lordo Beriko nužudyti neįmanoma.
— Seras Harvinas tvirtina, kad tokios šnekos — melagingos. — Ledi Amerėja vyniojo aplink pirštą savo kasą. — Jis man pažadėjo atnešti lordo Beriko galvą. Jis labai narsus. — Nors ir apsipylusi ašaromis, ji nuraudo.
Džeimis prisiminė galvą, kurią kadaise atnešė Pijai. Ir jam pasirodė, jog girdi mažojo broliuko kikenimą. „Kas nutinka, kai dovanoji merginai gėles?“ — galėjo paklausti jo Tirionas. Jis būtų pasakęs kelis „meilius“ žodžius ir Harvinui Plumui, nors žodis „narsus“ tikrai nebūtų nuskambėjęs. Plumo broliai buvo augaloti, stambūs vyrai, storasprandžiai ir raudonskruosčiai; jie garsiai kalbėjo, buvo geidulingi, greitai juokdavosi, lengvai supykdavo, bet lengvai ir atleisdavo. Harvinas skyrėsi nuo visų kitų Plumų: buvo niūrus, nekalbus, negreitas atleisti ir… mirtinai pavojingas, kai rankoje laikydavo kūjį. Jis buvo tinkamas vadovauti įgulai, bet visai netinkamas mylėti. Nors… Džeimis įdėmiai nužvelgė ledi Amerėją.
Tarnai atnešė žuvies patiekalą: keptą upinę lydeką su žolelių ir grūstų riešutų plutele. Lanselio ledi jos paragavo, pritariamai linktelėjo ir liepė pirmiausia patiekti lydekos Džeimiui. Tarnams padėjus kepsnį priešais jį, Eime pasilenkė per tuščią savo vyro krėslą ir palietė auksinę Džeimio ranką.