— Mano prince, juk ji ne… Ak, parodyk man ranką. — Pirmiausia jis atidžiai apžiūrėjo delną, tada atsargiai plaštaką apvertė ir pauostė princo pirštus. — Ne, viskas gerai. Gerai. Įbrėžimų nėra, taigi…
Princas patraukė ranką.
— Meisteri, ar galiu tave sutrukdyti ir paprašyti aguonpienio? Pakaks ir mažyčio puodelio.
— Aguonpienio. Taip, žinoma.
— O dabar turiu pagalvoti, — švelniai, bet ryžtingai pasakė Doranas Martelis ir Kaleotas nuskubėjo prie laiptų.
Lauke nusileido saulė. Šviesa po kupolu virto melzgana prieblanda ir visi deimantai ant marmurinių grindų išblėso. Princas sėdėjo aukštajame krėsle po Martelių ietimi iš skausmo išbalęs kaip drobė. Po ilgai trukusios tylos, jis kreipėsi į Erėją Hotą.
— Kapitone, — tarė, — ar sargybiniai man visiškai ištikimi?
— Ištikimi. — Kapitonas nesumojo, ką daugiau atsakyti.
— Visi? Ar tik kai kurie?
— Jie geri vyrai. Geri dorniečiai. Jie vykdys tavo įsakymus. — Hota vėl dunkstelėjo į grindis ilgojo kirvio kotą. — Atnešiu tau galvą kiekvieno vyro, kuris tave išduos.
— Nenoriu galvų. Noriu klusnumo.
— Jie klausys. — Tarnauk. Paklusk. Gink. Paprasti žodžiai paprastiems žmonėms. — Kiek reikia vyrų?
— Tai leisiu nuspręsti tau pačiam. Gali būti, jog keli geri vyrai pasitarnautų mums labiau už dvi dešimtis. Noriu, kad tai būtų padaryta kuo greičiau, tyliai ir nepraliejus kraujo.
— Suprantu, greitai, tyliai ir nepraliejus kraujo. Koks tavo įsakymas?
— Surask mano brolio dukteris, paimk jas savo globon ir uždaryk į celes Ieties bokšto viršuje.
— Smėlio Gyvates? — Kapitonui išdžiūvo gerklė. — Visas… visas aštuonias, mano prince? Mažyles taip pat?
Princas susimąstė.
— Elarijos mergaitės per mažos, kad keltų pavojų, bet yra žmonių, kurie galėtų panaudoti jas prieš mane. Būtų geriau turėti jas saugiai uždarytas ir po ranka. Taip, ir mažyles, bet pirmiausia — Tajenę, Naimeriją ir Obarą.
— Kaip princas įsakys. — Kapitonas jautėsi prislėgtas. Mano mažajai princesei tai nepatiks. — O Sarelą? Ji suaugusi moteris, jau beveik dvidešimties.
— Sarelai nieko negaliu padaryti, tik melstis, kad ji sveiko proto turi daugiau už savo seseris, nebent ji grįžtų į Dorną. Palik ją ramybėje, tegul… žaidžia. Surink kitas. Neužmigsiu, kol nežinosiu, kad visos jos saugios ir uždarytos.
— Bus padaryta. — Kiek padvejojęs kapitonas pridūrė: — Kai ši žinia pasklis gatvėse, prasčiokai visai pasius ir ims klykti.
— Visas Domas pasius, — pavargęs tarė Doranas Martelis. — Man belieka melstis, kad Karaliaus Uoste jų klykimą išgirstų lordas Taivinas, mat tuomet jis žinos, kokį ištikimą bičiulį turi Saulės Ietyje.
Sersėja
Ji sapnavo, kad sėdi Geležiniame soste, iškilusi aukštai virš jų visų.
Dvariškiai buvo žemai ir atrodė lyg ryškiaspalviai peliukai. Didingi lordai ir išdidžios ledi klaupėsi prieš ją. Narsūs jauni riteriai dėjo jai po kojomis kalavijus ir meldė malonių, o karalienė žvelgė žemyn ir jiems šypsojosi. Kol staiga, tarsi iš niekur, išdygo neūžauga, rodydamas į ją pirštu ir garsiai kvatodamas. Lordai ir ledi taip pat ėmė kikenti, prisidengę delnais burnas ir taip slėpdami šypsenas. Tik tada karalienė susigriebė esanti nuoga.
Apimta siaubo, ji mėgino prisidengti rankomis. Jai susigūžus ir stengiantis paslėpti savo gėdą, Geležinio sosto smaigai ir ašmenys žalojo kūną. Plieniniai dantys smigo į sėdmenis ir jos kojomis sruvo raudonas kraujas. Kai norėjo atsistoti, pėdos slystelėjo ir įsmuko į spragą tarp suvytų metalo gijų. Kuo narsiau ji kovojo, tuo tvirčiau sostas laikė ją savo glėbyje, draskydamas krūtis ir pilvą, pjaustydamas rankas ir kojas tol, kol šios pasidarė slidžios, raudonos ir ėmė blizgėti.
O brolis apačioje visą laiką šokinėjo ir kvatojosi.
Ausyse tebeskambant jo juokui, Sersėja pajuto, kad kažkas švelniai palietė jai petį, ir staiga pakirdo iš miego. Akimirką jai pasirodė, jog ta ranka — iš sapnuoto košmaro, ir ji šūktelėjo, bet tai buvo tik Sinelė. Tarnaitė atrodė išbalusi ir išsigandusi.
Mudvi čia ne vienos, suprato karalienė. Aplink jos lovą driekėsi šešėliai, buvo matyti siluetai augalotų vyrų, po kurių apsiaustais tviskėjo šarvinių marškinių plienas. Ginkluotiems vyrams čia nebuvo kas veikti. Kur mano sargyba? Miegamajame buvo tamsu, švietė tik žibintas, kurį aukštai iškėlęs laikė vienas iš įsibrovėlių. Neturiu išsiduoti, kad bijau. Sersėja nusibraukė miegant susivėlusius plaukus ir paklausė:
— Ko iš manęs norite?
Į žibinto skleidžiamos šviesos ratą įžengė vyras, ir ji pamatė, kad jo apsiaustas baltas.
— Džeimi… — Sapnavau vieną brolį, o kitas atėjo manęs pažadinti.
— Tavo malonybe… — Balsas buvo ne jos brolio. — Lordas vadas liepė tave atvesti.
Jo plaukai buvo garbanoti kaip Džeimio, tačiau jos brolis buvo auksaplaukis, kaip ir ji, o šio vyro plaukai buvo juodi ir seniai netrinkti. Sumišusi Sersėja įsistebeilijo į jį, o jis sumurmėjo kažką apie išvietę, arbaletą ir ištarė jos tėvo vardą. Aš tebesapnuoju, dingtelėjo Sersėjai. Dar nepabudau ir mano košmaras nesibaigė. Netrukus iš palovio išlįs Tirionas ir ims iš manęs juoktis.
Bet tai buvo paika mintis. Jos brolis uždarytas giliai požemyje, juodojoje celėje, ir šiandien turėjo mirti. Sersėja žvilgtelėjo į savo rankas ir apsuko jas delnais į viršų įsitikinti, kad tebeturi visus pirštus. Tada delnu persibraukė per žastą: oda buvo pašiurpusi, bet nesupjaustyta. Ir kojos nebuvo suraižytos, o padai sužeisti. Aš tik sapnavau, tik sapnavau. Vakar vakare per daug išgėriau, tos baimės — tik vyno sukeltos kvailystės. Kai ims temti, juoksiuosi aš. Mano vaikai bus saugūs, Tomenas užsitikrins teisę į sostą, o mano mažas susisukęs sūtrauka bus patrumpintas per visą galvą ir jau pradėjęs švinkti.
Šalia jos stovinti Džoslina Svift padavė jai taurę. Sersėja paragavo gėrimo, — vandens su išspaustomis citrinų sultimis, — tokio rūgštaus, kad tuoj pat jį išspjovė. Ji girdėjo, kaip nakties vėjas tarškina langines, ir viską matė kažkaip keistai, labai aiškiai. Džoslina drebėjo lyg lapelis, išsigandusi kaip ir Sinelė. Prie jos stovėjo seras Osmundas Ketlblekas. Jam už nugaros stypsojo seras Borosas Blauntas ir laikė žibintą. Prie durų spietėsi Lanisterių sargybiniai, o ant jų šalmų viršaus tviskėjo paauksuoti liūtai. Jie taip pat atrodė apimti baimės. Ar gali būti? — nustebusi paklausė savęs karalienė. Ar tai gali būti tiesa?
Ji atsikėlė ir leido Sinelei apgaubti pečius naktiniu apsiaustu, kad paslėptų savo nuogumą. Sustingusiais ir negrabiais pirštais Sersėja pati susisegė diržą.
— Nuo mano lordo tėvo sargyba nesitraukia nei dieną, nei naktį, — tarė ji.
Sersėja kalbėjo dusliai. Ji išgėrė dar gurkšnelį vandens su citrinų sultimis ir prasiskalavo burną, kad jos kvapas būtų gaivesnis. Į sero Boroso laikomo žibinto gaubtą įsmuko peteliškė; ji girdėjo vabzdžio parpimą ir matė šešėlius sparnelių, besiplakančių į gaubto stiklą.
— Sargybiniai buvo savo postuose, tavo malonybe, — paaiškino Osmundas Ketlblekas. — Už židinio radome slaptas duris. Slaptą kelią. Lordas vadas nusileido pažiūrėti, kur jis veda.