— Tu galėtum sudoroti lordą Beriką, sere Džeimi. Juk nužudei Besišypsantį Riterį. Prašau, milorde, maldauju, pasilik pas mus ir padėk susitvarkyti su lordu Beriku ir Skaliku. — Išblyškę jos pirštai glostė auksinius Džeimio pirštus.
Ar ji mano, kad aš tą prisilietimą jaučiu?
— Besišypsantį Riterį nukirto Ryto Kalavijas, miledi. Tai padarė geresnis riteris už mane, seras Arturas Deinas. — Džeimis patraukė auksinius pirštus ir vėl kreipėsi į ledi Mariją. — Ar toli Juodasis Valderis sekė tą moterį su gobtuvu ir jos vyrus?
— Jo skalikai vėl aptiko jų pėdsakus į šiaurę nuo Raganos Klampynės, — atsakė jam senoji. — Jis dievagojasi, kad bėgliai buvo aplenkę jį vos per pusdienį kelio, kai dingo Sąsmaukoje.
— Tegul ten jie ir supūva, — linksmai įsiterpė seras Kenosas. — Jei dievai geri, juos prarijo lakusis smėlis arba suėdė driežai-liūtai.
— Arba priglaudė varliaėdžiai, — pridūrė seras Denvelis Frėjus. — Neatmesčiau galimybės, kad saliečiai globoja bastūnus.
— O, kad taip elgtųsi tik jie! — sušuko ledi Marija. — Kai kurie upių lordai irgi padeda lordo Beriko vyrams.
— Ir prasčiokai, — šniurkštelėjusi pridūrė jos duktė. — Seras Harvinas sako, kad valstiečiai juos slepia ir maitina, o kai jis paklausia, kur jie nujojo, dar ir meluoja. Meluoja savo lordams!
— Reikia išlupti jiems liežuvius, — pasiūlė Stipruolis Šernas.
— Tada teisingo atsakymo apskritai neišgirsi, — tarė Džeimis. — Jei norite prasčiokų pagalbos, turite pasiekti, kad jie jus mylėtų. Būtent taip elgėsi Arturas Deinas, kai išjojo kovoti su Karaliaus miško gauja. Jis sumokėdavo prasčiokams už maistą, kurį valgydavome, perduodavo jų skundus karaliui Eiriui, plėtė aplink jų kaimus plytinčias ganyklas ir net pasiekė, kad jie turėtų teisę kasmet nusikirsti tam tikrą skaičių medžių, o rudenį susimedžioti kelis karaliaus elnius. Miške gyvenantys paprasti žmonės tikėjosi, kad Toinas juos apgins, bet seras Arturas prasčiokų labui padarė tiek daug, kad Brolija nė iš tolo negalėjo jam prilygti, ir palenkė tuos žmones savo pusėn. Po to pasiekti tikslą jau buvo labai lengva.
— Lordas vadas kalba išmintingai, — linktelėjo ledi Marija. — Tų bastūnų neatsikratysime tol, kol prastuomenė nepamils Lanselio taip, kaip kadaise mylėjo mano tėvą ir senelį.
Džeimis žvilgtelėjo į tuščią pusbrolio krėslą. Bet melsdamasis Lanselis tikrai nepelnys tų žmonių meilės.
Ledi Amerėja nutaisė nepatenkintą veido išraišką.
— Sere Džeimi, maldauju, nepalik mūsų. Ir milordui, ir man tavęs reikia. Laikai tokie neramūs… Būna naktų, kai iš baimės beveik nesudedu bluosto.
— Mano vieta — šalia karaliaus, miledi.
— Aš atjosiu, — pasisiūlė Stipruolis Šernas. — Kai sutvarkysime reikalus Riverane, man vėl knietės stoti į kovą. Tik abejoju, ar Berikas Dondarionas bus man lygiavertis priešininkas. Pamenu jį iš praeityje vykusių turnyrų. Jis buvo gražus jaunuolis, vilkėjo puikų apsiaustą. Gležnas ir nepatyręs.
— Toks jis buvo prieš mirdamas, — prabilo jaunasis seras Arvudas Frėjus. — Prasčiokai pasakoja, kad po mirties jis labai pasikeitė. Nužudyti jį galima, bet miręs jis būna neilgai. Kaip ketini nugalėti tokį vyrą? Be to, dar yra Skalikas. Druskos įlankoje jis nužudė dvidešimt vyrų.
Stipruolis Šernas garsiai nusijuokė:
— Dvidešimt taukais aptekusių smuklininkų — galbūt. Arba dvi dešimtis mižnių tarnų. Arba dvidešimt elgetaujančių brolių, ginkluotų aukų dubenėliais. Bet tik ne dvidešimt riterių. Manęs jis nenužudys.
— Druskos įlankoje yra riteris, — nenusileido Arvudas. — Jis pasislėpė už savo pilies sienų, o tuo metu Kligeinas ir jo pasiutę šunys siaubė miestą. Tu nematei, ką jis padarė, sere. O aš mačiau. Kai žinia pasiekė Dvynius, nujojome tenai su Hariu Heigu, jo broliu Doneliu ir dar penkiomis dešimtimis karių, lankininkų ir sunkiai ginkluotų riterių. Manėme, jog tai lordo Beriko darbas, ir tikėjomės aptikti jo pėdsakus. Iš Druskos įlankos liko tik pilis ir seras Kvinsis — toks įbaugintas, kad net vartų mums neatidarė, tik kažką šūkavo nuo dantytos pilies sienos. Ten liko tik kaulai ir pelenai. Visas miestas pražuvo. Skalikas padegė namus, išskerdė žmones ir kvatodamasis išjojo. Moterys… nepatikėtum, ką jis padarė kai kurioms moterims. Prie stalo negaliu apie tai kalbėti. Kai pamačiau, man pasidarė bloga.
— O aš, tai sužinojusi, verkiau, — pridūrė ledi Amerėja.
Džeimis išgėrė gurkšnelį vyno.
— Kodėl jūs tikri, kad tai — Skaliko darbas?
Sprendžiant iš žmonių pasakojimų, tai labiau priminė Gregorio, o ne Sandoro braižą. Taip, Sandoras buvo bukas ir žiaurus, tačiau tikru Kligeinų giminės pabaisa vis dėlto laikytas didysis jo brolis.
— Žmonės jį matė, — tarė seras Arvudas. — Tą jo šalmą sunkiai supainiosi su kitu ir sunkiai pamirši, be to, keli užpultieji liko gyvi ir viską papasakojo. Mergina, kurią jis išprievartavo, keli vaikinukai, kuriems pavyko pasislėpti, moteris, kurią radome prispaustą apanglėjusios sijos, žvejai, stebėję skerdynes iš savo valčių…
— Nevadink to skerdynėmis, — tyliai tarė ledi Marija. — Tai įžeidimas visiems sąžiningiems skerdikams. Druskos įlankoje siautėjo į žmogų įsikūnijęs plėšrus žvėris.
Taip, dabar išmušė plėšrūnų valanda, pagalvojo Džeimis, liūtų, vilkų ir pasiutusių šunų, kranklių ir maitlesių varnų valanda.
— Tai siaubinga. — Stipruolis Šernas vėl prisipylė taurę vyno. — Ledi Marija, ledi Amerėja, jūsų sielvartas mane sujaudino. Pažadu, kai paimsime Riveraną, grįšiu medžioti Skaliko ir nužudysiu jį, kad būtumėte ramios. Šunų aš nebijau.
Šito šuns turėtum bijoti. Abu vyrai buvo augaloti ir stiprūs, bet Sandoras Kligeinas — gerokai vikresnis, be to, jis kaudavosi su tokiu pašėlusiu užsidegimu, kad Lailui Kreikholui nebuvo ko nė svajoti prilygti Sandorui.
Ir vis dėlto ledi Amerėja apsidžiaugė.
— Tu tikras riteris, sere Lailai, kad padedi į bėdą patekusiai ledi.
Na, ji bent jau nepavadino savęs mergele. Džeimis ištiesė ranką paimti taurės ir netyčia ją parvertė. Vyną sugėrė lininė staltiesė. Raudonai dėmei plečiantis, jo bendrakeleiviai apsimetė jos nepastebintys. Tikras užstalės mandagumas, tarė sau Džeimis, bet pasijuto taip, tarsi vyrai jo gailėtųsi. Jis staiga atsistojo.
— Miledi… Prašyčiau man atleisti.
Ledi Amerėją toks poelgis, rodos, pribloškė.
— Palieki mus? Dar bus patiekta elnienos ir kaplūnas, prikimštas porų ir grybų.
— Neabejoju, kad tie valgiai bus labai gardūs, bet daugiau negalėčiau praryti nė kąsnio. Man reikia pasimatyti su pusbroliu.
Džeimis nusilenkė ir paliko juos visus puotauti.
Vyrai valgė ir kieme. Žvirbliai buvo susibūrę aplink keliolika laužų, ant kurių virė valgis, vėsų vakarą pasišildyti rankų ir pasižiūrėti, kaip ant ugnies spirga ir šnypščia dešrelės. Jų čia buvo šimtai. Niekam tikę, tik maistą gadina. Džeimis pasvarstė, kiek dešrų jo pusbrolis atsidėjo ir kuo ketino maitinti žvirblius jiems išjojus į Riveraną. Atėjus žiemai jie mis žiurkėmis, nebent nuimtų ir susivežtų derlių. Tokį vėlų rudenį tikėtis sulaukti dar vieno derliaus buvo naivu.
Septą jis rado prie vidinio pilies kiemo sienos. Tai buvo septynbriaunis, seno stiliaus, medinis, belangis pastatas su meniškai išdrožinėtomis durimis ir čerpių stogu. Ant septos laiptų sėdėjo trys žvirbliai. Džeimiui priėjus jie atsistojo.