— Kur eini, milorde? — paklausė vienas iš jų. Iš tos trijulės jis buvo mažiausias, tik jo barzda vešliausia.
— Į vidų.
— Ten jo šviesybė lordas. Jis meldžiasi.
— Jo šviesybė lordas yra mano pusbrolis.
— Ką gi, tuomet, milorde, — prabilo kitas žvirblis — augalotas plikas vyras su septynkampe žvaigžde, nupiešta virš vienos akies, — tikriausiai nenorėsi trukdyti besimeldžiančiam pusbroliui.
— Lordas Lanselis meldžia Dangiškojo Tėvo patarimo, — pridūrė trečias, bebarzdis žvirblis. Berniukas, dingtelėjo Džeimiui, tačiau, sprendžiant iš balso, tai buvo moteris, apsitaisiusi duksliais skarmalais ir apsivilkusi surūdijusius šarvinius marškinius. — Jis meldžiasi už aukštojo septono ir visų kitų mirusiųjų sielas.
— Visi jie bus mirę ir rytoj, — tarė jai Džeimis. — Dangiškasis Tėvas laiko turi daugiau už mane. Ar žinai, kas esu?
— Kažkoks lordas, — burbtelėjo augalotasis vyras su žvaigžde virš akies.
— Luošys, — pridūrė sutrauka su vešlia barzda.
— Karalžudys, — tarė moteris, — bet mes — ne karaliai, o tik Vargšų Bičiuliai, ir tu negali įžengti į septą, nebent jo šviesybė nuspręs kitaip.
Ji pakėlė spygliuotą kuoką, o sutrauka — kirvį.
Jiems už nugarų prasivėrė durys.
— Leiskite pusbroliui įeiti, bičiuliai, — romiai pasakė Lanselis. — Aš jo laukiau.
Žvirbliai pasitraukė.
Lanselis atrodė dar liesesnis, nei buvo Karaliaus Uoste. Jis buvo basas, apsivilkęs paprastą, šiurkščią, nedažytos vilnos tuniką, su kuria labiau priminė elgetą, o ne lordą. Viršugalvį buvo nusiskutęs plikai, bet jo barzda dar truputį paaugo. Pavadinęs ją žąsiuko pūkeliais, būtum įžeidęs žąsiuką. Barzda visiškai nederėjo prie žilų jo plaukų paausiuose ir atrodė keistai.
— Pusbroli, — tarė Džeimis, kai jiedu su Lanseliu septoje liko vieni, — ar visai pametei protą?
— Man maloniau galvoti, kad atradau tikėjimą.
— Kur tavo tėvas?
— Išvyko. Mudu susikivirčijome. — Lanselis priklaupė prie kito savo Tėvo altoriaus. — Pasimelsi su manimi, Džeimi?
— Jei nuolankiai pasimelsiu, ar Tėvas parūpins man naują ranką?
— Ne. Bet Karžygys įkvėps tau drąsos, Kalvis suteiks jėgų, o Senolė — išminties.
— Man reikia rankos. — Septyni dievai dunksojo virš drožinėtų altorių, kurių tamsus medis blizgėjo žvakių šviesoje. Ore tvyrojo silpnas smilkalų kvapas. — Tu čia ir nakvoji?
— Kiekvieną naktį įsirengiu guolį vis prie kito altoriaus ir Septynetas siunčia man regėjimus.
Kadaise regėjimus matė ir Beiloras Palaimintasis. Ypač kai pasninkaudavo.
— Kada paskutinį kartą valgei?
— Tikėjimas — vienintelis man reikalingas penas.
— Tikėjimas — kaip košė. Skaniausias su pienu ir medumi.
— Sapnavau, kad atvyksi. Sapne tu žinojai, ką padariau. Kaip nusidėjau. Ir už tai mane nužudei.
— Taip pasninkaudamas greičiausiai pats pasmerksi save myriop. Argi atsisakęs maisto Beiloras Palaimintasis neatsidūrė karsto neštuvuose?
— “Septynkampėje žvaigždėje“ rašoma, kad mūsų gyvenimas — kaip deganti žvakė. Bet koks atsitiktinis vėjo gūsis gali ją užpūsti. Šiame pasaulyje mirtis nuolat šalia ir septyni pragarai laukia nusidėjėlių, neatgailaujančių dėl savo nuodėmių. Melskis su manimi, Džeimi.
— Jei pasimelsiu, ar suvalgysi dubenį košės? — Pusbroliui nieko neatsakius, Džeimis atsiduso. — Turėtum miegoti su žmona, o ne su Mergele. Jei nori išlaikyti savo valdžioje pilį, tau reikia sūnaus, kurio gyslomis tekėtų Darių kraujas.
— Ta pilis — tik krūva šaltų akmenų. Niekada tos pilies neprašiau. Niekada jos nenorėjau. Troškau tik… — Lanselis suvirpėjo. — Tesaugo mane Septynetas, bet… norėjau būti kaip tu.
Džeimis nesusilaikė ir nusijuokė.
— Geriau jau kaip aš nei kaip Beiloras Palaimintasis. Dariui reikia liūto, pusbroli. Tavo mažajai Frėj — taip pat. Kaskart, kai kas nors pamini Hardstouną, jai sudrėksta tarpkojis. Jei dar su juo nesugulė, netrukus tai padarys.
— Jei ji Hardstouną myli, aš jiems linkiu daug džiaugsmo.
— Liūtui nedera įsitaisyti ragų. Tu tą merginą vedei.
— Ištariau kelis žodžius ir apgaubiau jos pečius raudonu apsiaustu, bet tik tam, kad pamaloninčiau tėvą. Santuokai reikia sutvirtinimo. Karalius Beiloras buvo priverstas vesti savo seserį Deną, bet kaip vyras ir žmona jiedu niekada negyveno, o kai tik buvo karūnuotas, Beiloras jos atsisakė.
— Karalystei jis būtų pasitarnavęs labiau, jei būtų užsimerkęs ir ją išdulkinęs. Žinau tai, nes puikiai išmanau istoriją. Šiaip ar taip, tu tikrai niekada nebūsi laikomas Beiloru Palaimintuoju.
— Ne, — pritarė Lanselis. — Jis turėjo retą sielą — švarią, narsią ir nekaltą, nepalytėtą šio pasaulio blogio. O aš esu nusidėjėlis ir turiu už daug ką atgailauti.
Džeimis uždėjo ranką pusbroliui ant peties.
— Ką tu išmanai apie nuodėmę, pusbroli? Aš nužudžiau savo karalių.
— Narsus vyras žudo kalaviju, o bailys — pasiėmęs vyno odmaišį. Mes abu esame karalžudžiai, sere.
— Robertas nebuvo tikras karalius. Kai kas galbūt net pasakytų, kad elnias — įprastas liūto grobis. — Po pusbrolio oda Džeimis pirštais užčiuopė kaulus ir… dar kai ką. Po tunika Lanselis vilkėjo ašutinę. — Ką dar padarei, kad privalai taip nežmoniškai atgailauti? Papasakok.
Pusbrolis nuleido galvą ir jo skruostais ėmė ristis ašaros.
Kitokio atsakymo nei šios ašaros Džeimiui ir nereikėjo.
— Nužudei karalių, — tarė jis, — o tada išdulkinai karalienę.
— Aš niekada…
— …negulėjai su mano miela seserimi? — Pasakyk. Pasakyk!
— Niekada neišliejau sėklos… į jos…
— …pindą? — pertraukė jį Džeimis.
— …į įsčias, — baigė mintį Lanselis. — Tai ne išdavystė, nebent nuleidi į vidų. Karaliui mirus, aš ją paguodžiau. Tu buvai paimtas į nelaisvę, tavo tėvas išjojęs į karą, o tavo brolis… karalienė jo bijojo, ir ne be reikalo. Jis privertė mane į ą išduoti…
— Šit kaip? — Lanselis, seras Osmundas… kas dar? Ar užuomina apie Mėnuliukef buvo tik pokštas? — Paėmei ją prievarta?
— Ne! Aš ją mylėjau. Norėjau ją apsaugoti.
Norėjai būti kaip aš. Džeimiui ėmė niežtėti nukirstus pirštus. Tą dieną, kai atėjo į Baltojo Kalavijo bokštą maldauti jo, kad atsisakytų įžadų, ir buvo jo atstumta, Sersėja gyrėsi melavusi jam daugybę kartų. Džeimis tuos žodžius suprato kaip nevykusį mėginimą jį įskaudinti, kaip ir jis įskaudino seserį. Ir vis dėlto, tai galėjo būti vienintelis teisingas dalykas, kurį ji man kada nors pasakė.
— Negalvok blogai apie karalienę, — paprašė Lanselis. — Visų kūnas silpnas, Džeimi. Dėl mūsų nuodėmės niekas nenukentėjo. Pa…pavainikio nebuvo.
— Ne. Išliejus sėklą ant pilvo, pavainikiai pradedami labai retai. — Džeimis klausė savęs, ką pasakytų pusbrolis, jei jis išpažintų savo nuodėmes — tris išdavystes, Sersėjos vadinamas Džofriu, Tomenu ir Mirsela.
— Po mūšio pykau ant karalienės, bet aukštasis septonas pasakė, kad turėčiau jai atleisti.
— Išpažinai savo nuodėmes jo aukštajai šventenybei, ar ne?
— Kai buvau sužeistas, jis už mane meldėsi. Jis buvo geras žmogus.