Dabar jis — miręs žmogus. Jo atminimui jau skambėjo varpai. Džeimis pagalvojo, ar jo pusbrolis bent nutuokia, kokias pasekmes turėjo jo ištarti žodžiai.
— Lanseli, kvaily tu prakeiktas…
— Tu teisus, — linktelėjo Lanselis. — Bet savo kvailumą jau įveikiau, sere. Prašiau Tėvo aukštybėse, kad parodytų man kelią, ir jis parodė. Ketinu atsisakyti lordo titulo ir žmonos. Jei nori, Hardstounas gali gauti ir titulą, ir tą moterį. Rytoj grįžtu į Karaliaus Uostą iš naujo prisiekti išrinktam aukštajam septonui ir Septynetui. Noriu duoti įžadus ir prisidėti prie Karžygio Sūnų.
Vaikinas kalbėjo visiškas nesąmones.
— Karžygio Sūnų ordinas uždraustas prieš tris šimtus metų…
— Naujas aukštasis septonas ordiną atkūrė. Jis pasiuntė žinią visiems garbingiems riteriams, kviesdamas aukoti savo gyvenimą ir kalavijus Septynetui. Vargšų Bičiulių ordinas taip pat bus atkurtas.
— Kodėl Geležinis sostas turėtų tai leisti?
Džeimis prisiminė, jog vienas iš senųjų Targarienų giminės karalių daugelį metų kovojo, kad tuos du karinius ordinus panaikintų, tik pamiršo, kuris būtent. Galbūt Meigoras, o gal Džaheiris Pirmasis. Tirionas tai žinotų.
— Jo aukštoji šventenybė rašo, jog karalius Tomenas sutiko. Jei nori, parodysiu laišką.
— Net jei tai tiesa… tu esi Uolos liūtas, lordas. Turi žmoną, pilį, privalai ginti savo žemes ir jose gyvenančius žmones. Jei dievai bus geri, susilauksi sūnų, kurių gyslomis tekės tavo kraujas ir kurie bus tavo įpėdiniai. Kodėl nori viso to atsisakyti dėl… dėl kažkokios priesaikos?
— O kodėl tu davei įžadus? — tyliai paklausė Lanselis.
Dėl garbės, norėjo atsakyti Džeimis. Ir dėl šlovės. Tačiau tai būtų buvęs melas. Tiesa, į karaliaus sargybą jis įstojo ir dėl garbės, ir dėl šlovės, bet pirmiausia — dėl Sersėjos. Jis nė pats nepajuto, kaip nusijuokė.
— Skubi pas aukštąjį septoną ar pas mano seserį? Melskis, pusbroli. Uoliai melskis.
— Ar pasimelsi drauge, Džeimi?
Jis apsidairė po septą, apžvelgė dievus. Maloningąją Motiną. Griežtai teisiantį Tėvą. Karžygį, uždėjus} vieną ranką ant kalavijo. Šešėliuose stovintį Pašalietį, paslėpusį pusiau žmogišką veidą po mantijos gobtuvu. Maniau, kad aš esu Karžygys, o Sersėja — Mergelė, bet ji visą laiką buvo Pašalietis, slepiantis nuo manęs tikrąjį savo veidą.
— Jei nori, pasimelsk už mane, — pasakė jis pusbroliui. — Aš pamiršau maldos žodžius.
Džeimiui pro duris žengus į nakties tamsą, žvirbliai tebepurpčiojo aplink septą.
— Ačiū, — padėkojo jiems Džeimis. — Dabar jaučiuosi gerokai šventesnis.
Tada nuėjęs susirado serą Iliną ir du kalavijus.
Pilies kieme ausų ir akių netrūko. Kad jų išvengtų, jiedu pasiieškojo vietos Dario dievų giraitėje. Čia nebuvo žvirblių, tik siūbavo lapus numetę, niūrūs medžiai, juodomis šakomis braižydami dangų. Jiems po kojomis traškėjo sausų lapų paklotė.
— Matai tą langą, sere? — paklausė Džeimis ir nukreipė į tą pusę kalavijo geležtės smaigalį. — Ten buvo Reimuno Dario miegamasis. Mums grįžtant iš Vinterfelo, ten miegojo karalius Robertas. Jei pameni, būtent iš šios pilies pabėgo Nedo Starko duktė, kai jos vilkas apdraskė Džofą. Mano sesuo norėjo nukirsti tai merginai ranką. Tai sena bausmė už pralietą karališką kraują. Robertas žmonai pasakė, kad ji žiauri ir netekusi proto. Pusę nakties jiedu pykosi… na, Sersėja mąstė, o Robertas gėrė. Po vidurnakčio karalienė pasikvietė mane į savo miegamąjį. Karalius knarkė išsipleikęs ant myrietiško kilimo. Paklausiau sesers, gal nori, kad nuneščiau jį į lovą. O Sersėja atsakė, kad geriau nuneščiau į lovą ją, ir nusimetė drabužį. Paėmiau ją ant Reimuno Dario lovos, peržengęs miegantį Robertą. Jei jo malonybė būtų prabudęs, nesvyruodamas būčiau jį nudėjęs. Jis nebūtų buvęs pirmas karalius, žuvęs nuo mano kalavijo, bet… tą istoriją tu žinai, ar ne? — Mostelėjęs kalaviju, Džeimis pusiau perkirto medžio šaką. — Kai ją dulkinau, Sersėja šaukė: „Noriu!“ Maniau, ji turi omenyje mane, bet ji kalbėjo apie Starkų mergaitę, norėjo, kad ji būtų suluošinta arba nubausta mirties bausme. — Ko tik nebūčiau padaręs dėl meilės… — Starkų vyrai atsitiktinai rado mergaitę anksčiau už mane. Jei būčiau radęs ją pirmas…
Deglo šviesoje raupų palikti randai ant sero Ilino veido atrodė kaip juodos duobutės. Jis vėl keistai taukštelėjo dantimis.
Jis iš manęs juokiasi, suprato Džeimis Lanisteris.
— Kiek žinau, ir tu dulkinai mano seserį, raupuotas niekše, — pro sukąstus dantis ištarė Džeimis. — Tad užčiaupk savo prakeiktą snukį ir, jei gali, nužudyk mane.
Brienė
Septa dunksojo saloje, ant kalvos, pusė mylios nuo jūros kranto, ten, kur plačios Trišakio žiotys dar labiau išplatėjo ir tarsi bučiniu susiliejo su Krabų įlanka. Net ir nuo kranto buvo matyti, jog sala klesti. Jos šlaitas buvo išraižytas terasomis besileidžiančių dirbamų laukų, žemai tyvuliavo žuvų pilni tvenkiniai, o ant kalvos stovėjo vėjo malūnas, kurio iš medžio ir burių drobės sumeistrauti sparnai tingiai sukosi judinami nuo įlankos pučiančio švelnaus vėjelio. Brienė matė šlaite besiganančias avis ir seklumoje, netoli plaustų prieplaukos, braidančius gandrus.
— Druskos įlanka — kitame krante, — tarė septonas Meribaldas, rodydamas į šiaurėje plytinčius įlankos vandenis. — Per rytinį potvynį broliai mus į ją nuplukdys, tik nežinau, ką ten rasime. Šiaip ar taip, prieš išplaukdami, pasigardžiuokime puikia karšta vakariene. Broliai visuomet turi atliekamą kaulą pavaišinti Šuniui.
Šuo amtelėjo ir pavizgino uodegą.
Dabar buvo prasidėjęs atoslūgis ir vanduo sparčiai seko. Tarp kranto ir salos tyvuliavusi jūra sparčiai traukėsi, palikdama platų pakrantės ruožą su tviskančiomis rudomis dumbluotomis seklumomis ir balutėmis, popiečio saulėje spindinčiomis nelyginant aukso monetos. Brienė pasikasė sprandą, kur jai įgėlė kažkoks vabzdys. Susikėlusi ji susirišo ant viršugalvio plaukus ir saulė šildė jai odą.
— Kodėl ši sala vadinama Tyliąja? — paklausė Podrikas.
— Mat joje gyvena atgailaujantys nusidėjėliai, mėginantys išpirkti savo nuodėmes apmąstymais, malda ir tyla. Kalbėti leidžiama tik Vyriausiajam broliui ir jo įgaliotiniams, bet šiems — tik vieną dieną iš septynių.
— Tyliosios seserys apskritai nekalba, — tarė Podrikas. — Girdėjau, kad jos net liežuvių neturi.
Septonas Meribaldas šyptelėjo.
— Motinos savo dukteris šiuo pasakojimu gąsdindavo dar tais laikais, kai buvau tokio amžiaus kaip tu. Tai netiesa. Tylėjimo įžadas yra atgailos veiksmas, auka, kuria įrodome savo atsidavimą dangiškajam Septynetui. Nebyliui duoti tylos įžadą būtų tas pats, kaip žmogui be kojų atsižadėti šokti. — Pamojęs jiems sekti iš paskos, septonas, vedinas asilu, ėmė leistis kalvos šlaitu. — Jei šiąnakt norite miegoti po stogu, turite nulipti nuo arklių ir kartu su manimi pereiti per dumblą. Mes tai vadiname tikėjimo taku. Tik tikintis žmogus gali saugiai pereiti šį ruožą. Nedorėlius praryja lakusis smėlis arba pasiglemžia staiga pakilusi ir atplūdusi potvynio banga. Tikiuosi, nė vienas iš jūsų nėra netikintis ir nuodėmingas? Šiaip ar taip, jumis dėtas, labai atidžiai žiūrėčiau, kur statau koją. Ženkite tik ten, kur ėjau aš, ir saugiai pasieksite septą.