Brienė negalėjo nepastebėti, jog tikėjimo takas buvo vingiuotas. Nors rodės, kad nuo tos vietos, kur jie paliko krantą, sala dunkso šiaurės rytuose, septonas Meribaldas nepatraukė tiesiai prie jos. Užuot pasukęs į šiaurės rytus, jis nužingsniavo tiesiai į rytus, link gilesnių, tolumoje mirguliuojančių, melsvų ir sidabriškų įlankos vandenų. Jiems pro kojų tarpupirščius šliuksėdamas tryško rudas minkštas dumblas. Eidamas septonas kartais stabtelėdavo ir, ištiesęs ranką, pabaksnodavo dumblą kuoka. Šuo laikėsi jam prie kojų, uostinėjo kiekvieną akmenį, kiaukutą ir jūros žolių kuokštą. Jis nė karto nenubėgo į priekį ir nenuklydo.
Brienė sekė, rūpestingai žengdama ten, kur matė paliktus šuns, asilo ir šventojo vyro pėdsakus. Jai iš paskos ėjo Podrikas, o paskutinis traukė seras Hailas. Nupėdinęs šimtą jardų, Meribaldas staiga pasuko į pietus ir, galima sakyti, atgręžė septai nugarą. Šia kryptimi jis ėjo dar šimtą jardų, vesdamas juos tarp dumbluotų seklumų ir potvynio paliktų gilių balų. Į vieną tokią balą Šuo kyštelėjo nosį ir iš karto suinkštė: mat ją žnyplėmis sugnybo krabas. Užvirė trumpa, bet įnirtinga kova, o tada Šuo juos pasivijo visas šlapias, apsitaškęs purvu, įsikandęs krabą.
— Ar ne ten norime eiti? — sušuko jiems už nugarų žingsniavęs seras Hailas. — Rodos, nueisime bet kur kitur, tik ne į septą.
— Tikėkite, — priminė visiems septonas Meribaldas, — tikėkite, nepasiduokite, sekite ir rasite ramybę, kurios ieškote.
Visur aplink juos mirgėjo drėgnos dumbluotos seklumos, tviskėdamos pusšimčiu skirtingų atspalvių. Dumblas buvo taip tamsiai rudas, jog atrodė beveik juodas, bet buvo matyti ir aukso spalvos smėlio ruožų, pūpsančių pilkų ir raudonų akmenų, juodų ir žalių dumblių šabakštynų. Po atoslūgio likusiose balose braidė gandrai, visur aplink palikdami savo pėdsakus, o per visiškai seklius vandenis kiek įkabindami skuodė krabai. Ore tvyrojo druskos ir puvėsių kvapas, o dumblas siurbė jų pėdas ir paleisdavo jas nenoriai, garsiai atsidusęs ir šliuksėdamas. Septonas Meribaldas dar tris kartus pakeitė kryptį. Vos tik pakeldavo koją, jo pėdsakas prisipildydavo vandens. Kai jie po kojomis pajuto tvirtesnę ir įkalnėn kylančią žemę, jau buvo sukorę bent pusantros mylios.
Kai jie užkopė salos pakrantę juosiančiais suskilusiais akmenimis, jų jau laukė trys vyrai. Jie vilkėjo pilkšvai rudais, duksliais brolių drabužiais plačiomis, varpą primenančiomis rankovėmis ir smailėjančiais gobtuvais. Du iš jų veidus buvo apsivynioję vilnonėmis skepetomis taip, kad galėjai matyti tik jų akis. Kalbėjo tik trečias brolis.
— Septone Meribaldai, — prabilo jis, — beveik metus nesimatėme. Sveikas atvykęs. Sveiki atvykę ir tavo bendrakeleiviai.
Šuo pavizgino uodegą, o Meribaldas nusipurtė nuo kojų dumblą.
— Ar galėtume šiąnakt maldauti jūsų svetingumo?
— Žinoma. Šiandien vakarienei valgysime žuvies troškinį. Ar rytoj rytą jums reikės kelto?
— Taip, jei dėl to jums nebūtų didelių nepatogumų… — Meribaldas atsigręžė į savo bendrakeleivius. — Brolis Narbertas yra šio ordino įgaliotinis, tad vieną dieną iš septynių jam leidžiama kalbėti. Broli, šie gerieji žmonės padėjo man kelionėje. Seras Hailas Hantas yra narsuolis iš Žemupio. Šis jaunas vaikinas — Podrikas Peinas, anksčiau buvęs vakarietis. O čia — ledi Brienė, dar vadinama Tarto Mergele.
— Moteris… — trumpai drūtai pareiškė brolis Narbertas.
— Taip, broli. — Brienė paleido plaukus laisvai kristi ant pečių. — Ar pas jus moterų nėra?
— Dabar ne, — atsakė Narbertas. — Moterys, kurios pas mus apsilanko, ateina ligotos, sužeistos arba besilaukiančios kūdikio. Septynetas mūsų Vyriausiajam broliui suteikė malonę ir apdovanojo jį gydomųjų galių turinčiomis rankomis. Jis grąžino sveikatą daugybei vyrų, kurių išgydyti negalėjo net meisteriai, ir daugybei moterų.
— Aš nesergu, nesu sužeista ir nesilaukiu.
— Ledi Brienė yra kovotoja, — paaiškino septonas Meribaldas, — ir ieško Skaliko.
— Šit kaip? — Narbertas, rodos, labai nustebo. — Kodėl?
Brienė pirštais palietė Pažadų Tesėtojo rankenos buožę.
— Dėl jo…
Įgaliotinis atidžiai ją nužvelgė.
— Tiesa, kaip moteris tu… augalota ir stipri, bet… galbūt turėčiau nuvesti tave pas Vyriausiąjį brolį. Jis tikriausiai jau bus matęs tave, žingsniuojančią per dumblą. Eime.
Nugludintais akmenukais išpiltu taku, per obelimis apsodintą sodą Narbertas nuvedė juos prie arklidžių baltomis kalkėmis nuteptomis sienomis ir smailėjančiu nendrių stogu.
— Čia galite palikti savo arklius. Brolis Džilamas pasirūpins, kad jie būtų pašerti ir pagirdyti.
Arklidės buvo beveik tuščios. Viename gale buvo suginta keliolika mulų. Jais rūpinosi šleivakojis žemaūgis brolis, kurį Brienė ir palaikė Džilamu. Kitame arklidžių gale, gerokai toliau nuo kitų gyvulių, stovėjo stambus juodas eržilas, kuris, išgirdęs jų balsus, garsiai sužvengė ir kanopa kaptelėjo gardo duris.
Duodamas savo arklio vadeles broliui Džilamui, seras Hailas neslėpdamas susižavėjimo nužvelgė šį stambų žirgą.
— Koks gražuolis…
Brolis Narbertas atsiduso.
— Septynetas siunčia mums ir palaiminimą, ir išmėginimus. Taip, žirgas gražus, bet Išplukdytasis tikrai atsivestas pragare. Kai pamėginome jį pakinkyti žemei arti, jis įspyrė broliui Roniui ir dviejose vietose sulaužė jam blauzdikaulį. Tikėjomės, kad iškastruotas bus ramesnis, bet… Broli Džilamai, gal gali parodyti?
Brolis Džilamas nusismaukė gobtuvą. Po tuo gobtuvu pūpsojo vešlūs gelsvi plaukai, viršugalvyje buvo išskusta tonzūra, o ten, kur turėjo būti ausis, matėsi krauju permirkęs tvarstis.
Podrikas net žioptelėjo iš nuostabos.
— Žirgas nukando tau ausį?
Džilamas linktelėjo ir vėl pasikėlė gobtuvą.
— Atleisk man, broli, — tarė seras Hailas, — bet tikriausiai nukąsčiau tau ir antrą ausį, jei mėgintum prieiti prie manęs su kastravimo žirklėmis.
Toks pokštas broliui Narbertui nepatiko.
— Esi riteris, sere. Išplukdytasis — nartus gyvulys. Kalvis davė žmonėms arklius, kad padėtų jiems nudirbti darbus. — Jis nusisuko. — Prašyčiau eiti su manimi. Vyriausiasis brolis, be abejonės, mūsų jau laukia.
Šlaitas buvo statesnis, nei rodėsi stovint tarp jūros užliejamų dumbluotų seklumų. Kad kopti būtų lengviau, broliai buvo sumeistravę medinius laiptus, einančius per visą kalvos šlaitą ir vingiuojančius tarp pastatų. Po ilgos balne praleistos dienos Brienė džiaugėsi gavusi progą pramankštinti kojas.
Kopdami laiptais jie prasilenkė su keliolika ordino brolių, — gobtuvus užsismaukusių vyrų pilkšvai rudais drabužiais, kurie praeidami smalsiai nužvelgė atvykėlius, bet nė žodžiu jų nepasveikino. Vienas iš jų link žemos daržinės velėna užklotu stogu vedėsi dvi melžiamas karves; kitas mušė sviestą. Aukščiau kalvos šlaituose jie matė tris vaikinukus, genančius avis, o dar aukščiau praėjo pro kapines, kuriose už Brienę augalotesnis ir stambesnis brolis plušo kasdamas kapo duobę. Iš jo judesių buvo akivaizdu, kad jis luošas. Jam kastuvu pasėmus žemių ir švystelėjus jas sau per petį, keli grumstai atsirito svečiams po kojomis.