— Atsargiau, — subarė jį brolis Narbertas. — Septonui Meribaldui tų žemių vos nepateko į burną.
Duobkasys nuleido galvą. Kai Šuo priėjo vyro apuostyti, jis paleido iš rankų kastuvą ir pakasė Šuniui paausį.
— Jis naujokas, — paaiškino Narbertas.
— O kam ta kapo duobė? — jiems toliau lipant mediniais laiptais, pasiteiravo seras Hailas.
— Broliui Klementui, tegul Tėvas būna jam teisingas.
— Ar jis buvo senas? — paklausė Podrikas Peinas.
— Jei manai, kad keturiasdešimt aštuonerių metų vyras yra senas, tuomet taip, bet jis atsisveikino su šiuo pasauliu ne dėl amžiaus. Mirė nuo sužeidimų, kuriuos patyrė Druskos įlankoje. Brolis Klementas į turgų buvo nuvežęs parduoti mūsų midaus kaip tik tą dieną, kai miestą užpuolė bastūnai.
— Skalikas? — sukluso Brienė.
— Kitas bastūnas, bet toks pat žiaurus. Kadangi brolis Klementas nekalbėjo, jis išpjovė vargšeliui liežuvį. Kadangi šis buvo davęs tylos įžadus, plėšikas pareiškė, girdi, Klementui ir liežuvio nereikia. Vyriausiasis brolis apie tai žino daugiau. Blogiausias naujienas iš plačiojo pasaulio jis nutyli, kad nedrumstų ordino broliams ramybės. Daug iš mūsų brolių atkeliavo čia norėdami pasislėpti nuo pasaulyje viešpataujančio siaubo, o ne nuolat apie jį galvoti. Tarp mūsų buvo ir daugiau sužeistų, ne vien brolis Klementas. Tik kai kurių žaizdų plika akimi nematyti. — Brolis Narbertas mostelėjo dešinėn. — Čia mūsų vasaros vynuogynas. Vynuogės mažos ir rūgščios, bet vynas pakenčiamas. Be to, patys daromės alų, o mūsų midus ir sidras plačiai žinomas ir vertinamas.
— Karas jūsų visai nepalietė? — paklausė Brienė.
— Šlovė Septynetui, bent jau ne šis. Maldos mus apsaugojo.
— Ir potvyniai bei atoslūgiai, — pridūrė Meribaldas. Šuo pritariamai amtelėjo.
Kalvos viršūnę karūnavo žema siena, sukrauta iš nesumūrytų akmenų, juosianti kelis didelius pastatus: vėjo malūną su panašiais į bures besisukančiais ir girgždančiais sparnais, dengtą arkadą, kurioje broliai nakvodavo, menę, kurioje būdavo valgoma, ir septą, skirtą maldoms ir meditacijai. Septos langai buvo papuošti vitražais, plačios durys drožinėtos — ant jų buvo matyti Motinos ir Tėvo figūros, — o stogo smailė buvo septynbriaunė ir su apžvalgos ratu viršuje. Už septos buvo daržas, kurį ravėjo keli senesni broliai. Brolis Narbertas lankytojus palydėjo pro augantį kaštoną ir nuvedė prie medinių durų, įstatytų kalvos šlaite.
— Urvas su durimis? — nustebęs tarė seras Hailas.
Septonas Meribaldas šyptelėjo.
— Ši vieta vadinama Atsiskyrėlio ola. Čia gyveno pirmas kelią į šią salą atradęs šventas vyras ir darė tokius stebuklus, kad prie jo prisidėjo kiti. Sakoma, jog tai nutiko prieš du tūkstančius metų. O durys buvo įstatytos gerokai vėliau.
Galbūt prieš du tūkstančius metų Atsiskyrėlio oloje buvo drėgna ir tamsu, galbūt grindis atstojo plūktinė asla, o lašančio vandens aidas užpildydavo visą erdvę, bet dabar čia viskas atrodė kitaip. Urvas, į kurį įžengė Brienė ir jos bendrakeleiviai, buvo įrengtas kaip šilta ir jauki šventovė. Ant grindų buvo patiesti vilnoniai kilimai, ant sienų kabojo gobelenai. Ilgos vaško žvakės kuo puikiausiai apšvietė patalpą. Baldai buvo keisti, bet paprasti: ilgas stalas, ilgas suolas aukšta atkalte, skrynia, kelios aukštos, knygų pilnos lentynos ir kėdės. Viskas buvo pagaminta iš jūros išplukdyto medžio, išsiklaipiusios medžių šakos ir kamienai sumaniai sujungti ir taip stropiai nublizginti, jog žvakių šviesoje spindėjo nelyginant tamsiai geltonas auksas.
Vyriausiasis brolis buvo visai ne toks, kokį Brienė jį įsivaizdavo. Pirmiausia, vargu ar jį buvo galima pavadinti „vyriausiuoju“; mat daržą ravintys broliai atrodė gunktelėję ir kuproti seniai, o jis stovėjo aukštas, tiesus ir vaikščiojo kaip vyras pačiame jėgų žydėjime. Be to, jo veidas nebuvo nei švelnių bruožų, nei kilnus, nors kaip tik tokį Brienė įsivaizdavo gydytoją. Jo galva buvo didelė ir apvalaina, akys gudrios, o nosis paraudusi, su išsiplėtusiomis kraujagyslėmis. Nors buvo išsiskutęs tonzūrą, jo plaukai buvo trumpai kirpti ir šiurkštūs, o smakras stambus ir apžėlęs barzdos šeriais.
Jis atrodo veikiau kaip žmogus, gimęs laužyti kaulams, o ne jiems gydyti, pagalvojo Tarto Mergelė, Vyriausiajam broliui žengiant per menę apkabinti septono Meribaldo ir patapšnoti keteros Šuniui.
— Visuomet džiaugsminga ta diena, kai bičiuliai Meribaldas ir jo Šuo vėl užsuka mūsų aplankyti, — pasakė jis, o tada kreipėsi į kitus svečius. — Ir nauji žmonės pas mus visuomet laukiami. Čia jų tiek mažai atvyksta…
Kaip dera pristatęs savo bendrakeleivius, Meribaldas atsisėdo ant ilgo suolo aukšta atkalte. Kitaip nei brolis Narbertas, Vyriausiasis brolis, rodos, nė kiek nesutriko dėl to, kad Brienė moteris, bet, kai septonas jam papasakojo, kodėl ji su seru Hailu čia atvyko, brolio veide šypsena tvykstelėjo ir kaipmat vėl užgeso.
— Suprantu… — tepratarė jis ir prakalbo apie visai ką kita. — Jūs tikriausiai ištroškę. Kviečiu išgerti saldžiojo mūsų sidro ir nuplauti kelionės dulkes. — Vyriausiasis brolis pats pripylė jiems taures. Taurės taip pat buvo išskaptuotos iš jūros išmesto medžio, tad kiekviena buvo šiek tiek kitokia. Kai Brienė pagyrė, kad taurės gražios, brolis atsakė: — Miledi labai maloni. Mes tik skaptuojame ir šveičiame medį. Čia esame palaiminti. Toje vietoje, kur upė įteka į įlanką, grumiasi gėlo vandens srovė ir jūros potvyniai bei atoslūgiai ir į mūsų krantus išplaunama daug keistų ir nuostabių dalykų. įvairiausių formų medžiai mums įprastas radinys. Pakrantėse esame radę sidabrinių taurių ir geležinių puodų, vilnos prigrūstų maišų ir šilko rietimų, surūdijusių šalmų, spindinčių kalavijų ir… net rubinų.
— Reigaro rubinų? — sukluso seras Hailas.
— Gali būti. Kas žino? Mūšis vyko už daugybės lygų nuo šių apylinkių, bet upė kantri ir niekada nepavargsta. Šešis jau radome. Dar laukiame septinto.
— Geriau rubinai nei kaulai. — Septonas Meribaldas trynėsi pėdas ir nuo jo pirštų trupėdamas luposi sudžiūvęs dumblas. — Ne visos upės dovanos malonios. Gerieji broliai surenka ir lavonus. Nuskendusias karves, elnius, išputusias, pusės arklio didumo nugaišusias kiaules. Tiesa, ir žmonių lavonus.
— Pastaruoju metu žmonių lavonų upė atplukdo per daug, — atsiduso Vyriausiasis brolis. — Mūsų duobkasys neturi kada atsikvėpti. Upių kraštų vyrai, vakariečiai, šiauriečiai — upės vandenys visus plukdo čia. Ir riterius, ir niekšus. Laidojame juos vienus šalia kitų: Starką prie Lanisterio, Blekvudą šalia Brakeno, Frėjų šalia Dario. Tai pareiga, kurią upė reikalauja atlikti už visas plukdomas dovanas, ir vykdome ją kiek galėdami geriau. Bet kartais… randame moters arba, dar blogiau, kūdikio lavoną. Tokios dovanos pačios žiauriausios. — Jis kreipėsi į septoną Meribaldą: — Tikiuosi, rasi laiko atleisti mums nuodėmes? Kai plėšikai nužudė senąjį septoną Benetą, neturime kas klausytų išpažinčių.