— Tikrai rasiu tam laiko, — linktelėjo Meribaldas, — ir tikiuosi, kad turite išpažinti rimtesnių nuodėmių nei tos, kurių klausiausi anąsyk jus aplankęs. — Amtelėjo Šuo. — Matote? Net Šuo nuobodžiavo.
Podrikas Peinas atrodė sutrikęs.
— Maniau, niekas negali kalbėti. Tai yra ne visi. Broliai. Kiti broliai, ne tu.
— Mums leista kalbėti, kai reikia išpažinti nuodėmes, — paaiškino Vyriausiasis brolis. — Sunku kalbėti apie nuodėmę vien gestais ir galvos linkčiojimu.
— Ar plėšikai Druskos įlankoje sudegino septą? — paklausė Hailas Hantas.
Šypsena Vyriausiojo brolio veide užgeso.
— Druskos įlankoje jie sudegino viską, išskyrus pilį. Mat tik ji pastatyta iš akmens, nors… miestui iš jos nebuvo jokios naudos, tad ji galėjo būti išlieta kad ir iš lajaus. Kai gaisro liepsnos išblėso ir, jų nuomone, švartuotis buvo saugu, žvejai likusius gyvuosius per įlankos vandenis atgabeno pas mane. Viena vargšė moteris buvo išprievartauta keliolika kartų, o jos krūtys… miledi, tu dėvi kario šarvus, tad kalbėsiu atvirai… jos krūtys buvo sudraskytos, sukramtytos, suėstos — tarsi kažkokio… žiauraus plėšrūno. Kaip įmanydamas stengiausi jai padėti, bet ne kažin ką galėjau padaryti. Mirdama labiausiai ji keikė ne ją prievartavusius vyrus ir net ne žvėrį, rijusį gyvą jos mėsą, o serą Kvinsį Koksą, kuris bastūnams pasirodžius mieste užsidarė pilies vartus ir saugus tūnojo už akmeninių sienų, palikęs savo žmones klykti iš siaubo ir mirti.
— Seras Kvinsis — senas žmogus, — romiai tarė septonas Meribaldas. — Jo sūnūs ir žentai išjoję toli arba žuvę, vaikaičiai dar maži, be to, jis turi dvi dukteris. Ką jis vienas galėjo padaryti gaujai bastūnų?
Jis galėjo bent pamėginti jiems pasipriešinti, pagalvojo Brienė. Galėjo žūti. Nesvarbu, senas ar jaunas, tikras riteris yra prisiekęs ginti silpnesnius už save arba mirti stengdamasis tesėti šią priesaiką.
— Teisingi ir išmintingi žodžiai, — atsakė septonui Meribaldui Vyriausiasis brolis. — Kai atplauksi į Druskos įlanką, neabejoju, kad seras Kvinsis prašys tavęs atleidimo. Džiaugiuosi, kad būsi ten ir galėsi jam atleisti. Aš negalėjau. — Jis padėjo ant stalo jūros išplukdyto medžio taurę ir atsistojo. — Netrukus nuskambės vakarienės kviečiantis varpas. Bičiuliai, ar prieš sėsdami prie stalo, prieš lauždami duoną, prieš ragaudami žuvies ir midaus nueisite su manimi į septą pasimelsti už gerųjų Druskos įlankos žmonių sielas?
— Mielai, — sutiko Meribaldas. Šuo amtelėjo.
Vakarienė vienuolyne buvo keisčiausia iš visų, kuriose Brienei buvo tekę dalyvauti, nors ir visai maloni. Maistas buvo paprastas, bet labai geras: šilta, visai neseniai iš krosnies ištraukta duona traškia plutele, molinė puodynėlė ką tik sumušto sviesto, medus iš vienuolių laikomų bičių avilių ir tirštas troškinys, pataisytas iš krabų, midijų ir bent trijų rūšių žuvies. Septonas Meribaldas ir seras Hailas gėrė brolių verdamą midų ir pareiškė, kad jis puikus, o Brienė ir Podrikas pasitenkino saldžiuoju sidru. Nuotaika per vakarienę taip pat nebuvo niūri. Prieš patiekiant maistą Meribaldas garsiai sukalbėjo maldą, o broliams valgant prie keturių iš ožių ir lentų sumeistrautų stalų, vienas iš jų grojo aukštąja arfa ir menėje skambėjo švelni muzika. Kai Vyriausiasis brolis atleido muzikantą, kad ir šis galėtų pavalgyti, brolis Narbertas pakaitomis su kitu įgaliotiniu skaitė iš „Septynkampės žvaigždės“.
Kai skaitymas buvo baigtas, naujokai, kurių užduotis buvo patarnauti, nukraustė stalus ir nunešė likusį maistą. Dauguma jų buvo maždaug Podriko amžiaus arba dar jaunesni vaikinukai, bet buvo ir keli suaugę vyrai, tarp jų — ir stuomeningasis duobkasys, kurį jie sutiko ant kalvos. Jis buvo luošas ir vaikščiojo keistai svyruodamas. Kai menė ištuštėjo, Vyriausiasis brolis paprašė Narberto parodyti Podrikui ir serui Hailui dengtoje arkadoje jiems paruoštus guolius.
— Tikiuosi, sutiksite miegoti viename kambaryje? Jis nedidukas, bet patys įsitikinsite, kad labai patogus.
— Noriu likti su seru, — užsispyrė Podrikas. — Tai yra su miledi.
— Kaip judu su ledi Briene elgiatės būdami kitur, žino tik Septynetas ir jūs patys, — atsakė brolis Narbertas, — bet Tyliojoje saloje vyrai ir moterys nemiega po vienu stogu, nebent yra susituokę.
— Turime pastatę kelias kuklias trobeles mus aplankančioms moterims, nesvarbu, ar jos kilmingos ledi, ar paprastos kaimo merginos, — tarė Vyriausiasis brolis. — Trobelės naudojamos nedažnai, bet prižiūrime jas, kad būtų švarios ir sausos. Ledi Briene, ar leisi man tave palydėti?
— Taip, ačiū. Podrikai, eik su seru Hailu. Šioje saloje esame šventųjų brolių svečiai. Po jų stogu galioja jų taisyklės.
Moterims skirtos trobelės dunksojo rytiniame salos pakraštyje, o stovint prie jų buvo matyti didžiuliai dumblo plotai ir tolumoje tyvuliuojantys Krabų įlankos vandenys. Čia buvo šalčiau nei kitoje, užvėjinėje salos pusėje ir apylinkės atšiauresnės. Kalva buvo statesnė, takas vingiavo tarp žolių ir erškėčių, buvo matyti vėjo nugairintos uolos, o kreivi spygliuoti medžiai augo atkakliai įsikibę į akmenuotą šlaitą. Vyriausiasis brolis pasiėmė žibintą leidžiantis pasišviesti keliui. Ties vienu posūkiu jis stabtelėjo.
— Giedrą naktį iš čia būdavo matyti Druskos įlankoje degantys laužai. Štai ten, kitame įlankos krante, — ištiesęs ranką parodė jis.
— Dabar ten niekas nedega, — gūžtelėjo Brienė.
— Liko tik pilis. Net žvejai, tie keli laimingieji, kurie atjojus plėšikams buvo išplaukę, persikėlė gyventi kitur. Jie matė degant savo namus, girdėjo uoste aidinčius klyksmus ir riksmus, bet švartuotis bijojo. Kai pagaliau priplaukė prie kranto, jiems beliko palaidoti draugus ir giminaičius. Kas jiems dabar ta Druskos įlanka? Tik mirusiųjų kaulai ir skaudūs prisiminimai… Jie apsigyveno Mergelių Duburyje arba kituose miestuose. — Brolis mostelėjo žibintu ir jiedu vėl ėmė leistis šlaitu. — Druskos įlanka niekada nebuvo svarbus uostas, tačiau laivai kartais į jį užsukdavo. Kaip tik to bastūnams ir reikėjo: irklinio arba burinio prekybinio laivo, kuris perkeltų juos per Siaurąją jūrą. Neradę jokio laivo, savo nusivylimą ir įtūžį jie išliejo ant miestiečių. Klausiu savęs, miledi… ką tikiesi tenai rasti?
— Merginą, — atsakė ji broliui. — Kilmingą, trylikos metų mergaitę, gražią, kaštoniniais plaukais.
— Ieškai Sansos Stark, — tyliai tarė jis. — Manai, tą vargšę mergaitę turi Skalikas?
— Dornietis sakė, kad ji ketino traukti į Riveraną. Timeonas. Jis samdomas kalavijuotis, vienas iš Smarkiųjų Vyrukų, žudikas, prievartautojas ir melagis, bet nemanau, kad ir man melavo. Jis papasakojo, kad Skalikas ją pagrobė ir pasiėmė su savimi.
— Suprantu… — Įveikę tako vingį, jie pamatė trobeles. Vyriausiasis brolis pavadino jas kukliomis. Tokios jos ir buvo. Jos atrodė tarsi akmeniniai aviliai: žemos, apvalainos, be langų. — Štai ši, — tarstelėjo jis, rodydamas artimiausią trobelę, vienintelę, pro kurios stogo angą ties viduriu kilo dūmai. Įeinant Brienei teko pasilenkti, kad netrinktelėtų galva į durų staktą. Viduje ji pamatė plūktinę aslą, šiaudų guolį, kailius ir antklodes, kad nebūtų šalta, dubenį vandens, siaurakaklį ąsotį sidro, duonos, sūrio, šiokį tokį ugniakurą ir dvi žemas kėdes. Ant vienos iš jų atsisėdo Vyriausiasis brolis ir padėjo ant aslos žibintą. — Ar galiu dar truputį pasilikti? Jaučiu, kad turime pasikalbėti.