— Jei taip nori… — Brienė nusisegė kardasaitį ir pakabino jį ant antros kėdės, o pati sukryžiavusi kojas atsisėdo guolyje.
— Tavo dornietis nemelavo, — prabilo Vyriausiasis brolis, — tik bijau, kad neteisingai jį supratai. Vaikaisi ne tą vilkę, miledi. Edardas Starkas turėjo dvi dukteris. Sandoras Kligeinas pagrobė kitą, jaunesniąją.
— Ariją Stark? — iš nuostabos išsižiojusi, priblokšta, Brienė įsistebeilijo į brolį. — Tikrai tai žinai? Ledi Sansos sesuo — gyva?
— Anksčiau tikrai buvo gyva, — tarė Vyriausiasis brolis. — O dabar… net nežinau… Gal ji buvo viena iš Druskos įlankoje nužudytų vaikų?
Šie žodžiai smogė Brienei kaip peilis į paširdžius. Ne, pagalvojo ji. Ne, tai būtų pernelyg žiauru.
— Gal… Vadinasi, nesi dėl to tikras?
— Tikrai žinau, kad ta mergaitė buvo su Sandoru Kligeinu kryžkelės užeigoje, kurios šeimininkė buvo senoji Maša Hedl, kol liūtai jos nepakorė.
Esu tikras, kad jiedu ketino keliauti į Druskos įlanką. Bet daugiau… dėl nieko nesu tikras. Nežinau, nei kur ji, nei ar tebėra gyva. Tačiau tikrai žinau ir dar kai ką. Vyras, kurį medžioji, miręs.
Tai buvo dar vienas smūgis.
— Kaip jis mirė?
— Su kalaviju rankoje gyveno, nuo kalavijo ir mirė.
— Tikrai žinai?
— Pats jį palaidojau. Jei nori, galiu pasakyti, kur jo kapas. Užverčiau jo palaikus akmenimis, kad jų neištampytų maita mintantys žvėrys ir paukščiai, o ant akmenų piramidės padėjau jo šalmą, kad ženklintų jo paskutinio poilsio vietą. Taip pasielgęs, padariau didžiulę klaidą. Kažkoks kitas keliautojas rado tą šalmą ir pasiėmė. Žmogus, prievartavęs ir žudęs Druskos įlankoje, buvo ne Sandoras Kligeinas, nors toks pat pavojingas. Upių kraštuose knibždėte knibžda plėšrūnų. Vilkais aš jų nepavadinčiau. Mat vilkai, kaip, manau, ir šunys, kilnesni…
Apie tą žmogų, Sandorą Kligeiną, žinau nedaug. Daugelį metų jis buvo prisiekęs princo Džofrio skydas, bet net ir tuomet sklido kalbos ir apie blogus, ir apie gerus jo darbus. Jei bent pusė iš to, ką girdėjome, yra tiesa, tai buvo niūri, ramybės rasti negalinti siela, nusidėjėlis, tyčiojęsis ir iš dievų, ir iš žmonių. Jis tarnavo, bet savo tarnyba nesididžiavo. Kovėsi, tačiau nemokėjo džiaugtis pergale. Gėrė norėdamas nuskandinti savo kančią vyno jūroje. Jis nei mylėjo, nei buvo mylimas. Jėgų gyventi jam teikė neapykanta. Nors Sandoras Kligeinas turėjo daug nuodėmių, niekada neprašė jų atleisti. Kiti vyrai svajoja apie meilę, turtus arba šlovę, o jis, Sandoras Kligeinas, svajojo nužudyti savo tikrą brolį, tai yra padaryti tokią sunkią nuodėmę, kad mane krečia šiurpas vien apie ją užsiminus. Ir vis dėlto tai buvo jo kasdienė duona, malkos jo krūtinėje degusiai ugniai. Kad ir kaip būtų niekinga, šis liūdnas ir piktas žmogus gyveno vien viltimi ant savo kalavijo ašmenų pamatyti brolio kraują, bet… net ir ši jo viltis žlugo, kai Dorno princas Oberinas sužeidė serą Gregorį užnuodyta ietimi.
— Kalbi taip, tarsi jo gailėtum, — tarė Brienė.
— Ir gailėjau. Jei būtum mačiusi jį mirštantį, ir tu būtum jo gailėjusi. Radau jį prie Trišakio rėkiantį iš skausmo. Sandoras Kligeinas maldavo manęs suteikti gailestingumo dovaną, tačiau esu prisiekęs daugiau niekada nežudyti. Tad, užuot patenkinęs jo prašymą, nuploviau jam karščiuojančią kaktą upės vandeniu, daviau atsigerti vyno ir uždėjau ant žaizdos šuteklį, tačiau mano pastangų nepakako, be to, radau jį per vėlai. Skalikas mirė man ant rankų. Turbūt matei mūsų arklidėse stambų juodą eržilą? Tai buvo jo karo žirgas, vardu Pašalietis. Šventvagiškas vardas… Mums labiau patinka vadinti jį Išplukdytuoju, nes buvo rastas upės pakrantėje. Tik baiminuosi, kad bus perėmęs buvusio šeimininko prigimtį.
Žirgas… Taip, ji matė tą eržilą, girdėjo jį spardantis, bet nesuprato to, kas svarbiausia. Karo žirgai būdavo mokomi spardytis ir kandžiotis. Mūšyje jie būdavo tokie pat kovotojai, kaip ir jais jodavę riteriai. Kaip ir Skalikas.
— Vadinasi, tai tiesa, — nusiminusi pasakė ji. — Sandoras Kligeinas miręs.
— Atgulė amžino poilsio. — Vyriausiasis brolis šiek tiek patylėjo. — Tu dar jauna. Aš jau suskaičiavau keturiasdešimt ir keturis savo gimtadienius, tad, manau, esu du kartus už tave vyresnis. Ar nustebtum sužinojusi, jog kadaise buvau riteris?
— Ne. Atrodai panašesnis į riterį nei į šventą vyrą. — Pažvelgus į jo krūtinę, pečius ir stambų kampuotą smakrą aiškiai buvo matyti, kad jis riteris. — Kodėl atsisakei riterystės?
— Niekada nebuvau jos pasirinkęs. Riteris buvo mano tėvas, o anksčiau ir senelis. Mano broliai, visi iki vieno, taip pat buvo riteriai. Buvau rengiamas mūšiams nuo tos dienos, kai, jų nuomone, sulaukiau tokio amžiaus, kad galėčiau nulaikyti rankoje medinį kalaviją. Atidaviau jiems duoklę, kurią privalėjau atiduoti, ir gėdos neužsitraukiau. Turėjau ir moterų, bet šį kartą užsitraukiau nešlovę, nes kai kurias paėmiau per prievartą. Buvo viena mergina, kurią norėjau vesti, jaunesnioji smulkaus lordo duktė, bet… buvau trečiasis tėvo sūnus ir negalėjau jai pasiūlyti nei žemių, nei turtų, tik kalaviją, žirgą ir skydą. Apskritai kalbant, buvau nevykėlis. Kai nesikaudavau, dažniausiai būdavau girtas. Mano dienos buvo raudonos — užpiltos krauju ir vynu.
— O kada viskas pasikeitė? — paklausė Brienė.
— Kai žuvau Trišakio mūšyje. Koviausi už princą Reigarą, nors jis net nežinojo, kuo aš vardu. Negaliu pasakyti, kodėl buvau Reigaro pusėje, žinau tik tiek, kad lordas, kuriam tarnavau, tarnavo lordui, kuris nutarė paremti drakoną, o ne elnią. Jei būtų apsisprendęs kitaip, būčiau atsidūręs kitame upės krante. Mūšis buvo žiaurus, kruvinas. Dainiai nori mus įtikinti, jog įsibridę į upę dėl moters, kurią abu tvirtino mylintys, kovėsi tik Reigaras ir Robertas, bet, patikėk, grūmėsi ir kiti vyrai, ir aš buvau vienas iš jų. Dar ir šiandien prisimenu, kaip karštligiškai ieškojau kito žirgo, mat nusipirkti jo neturėjau už ką, o be žirgo — koks iš manęs būtų buvęs riteris? Tiesą sakant, vien apie tai tegalvojau. Net nemačiau, kas man kirto. Tik išgirdau už nugaros kanopų bildesį ir man šmėstelėjo mintis: „Žirgas? — bet, nespėjus nė atsisukti, kažkas trenkė man į galvą ir vėl nubloškė į upę, kurios vandenyse, tiesą sakant, turėjau nuskęsti.
Bet nenuskendau, o atsipeikėjau čia, Tyliojoje saloje. Vyriausiasis brolis man pasakė, kad mane, visiškai nuogą, į krantą išplukdė potvynio banga. Galiu tik numanyti, jog kažkas rado mane vienoje iš dumbluotų seklumų, nuėmė šarvus, nuavė batus, numovė kelnes ir vėl įmetė į gilesnius vandenis. Visa kita padarė upė. Visi mes gimstame nuogi, tad, manau, visiškai suprantama, kad antram gyvenimui atgimiau nuogas. Paskui dešimt metų praleidau tylėdamas.
— Suprantu. — Brienė nežinojo, nei kodėl brolis visa tai jai pasakoja, nei ką ji turėtų atsakyti.