— Tikrai supranti? — Stambiomis plaštakomis įsirėmęs į kelius, jis pasilenkė. — Jei taip, tai liaukis ieškojusi. Skalikas miręs, be to, Sansos Stark jis niekada neturėjo. O dėl to gyvulio, kuris dėvi jo šalmą… tą niekšą reikia surasti ir pakarti. Karai eina į pabaigą, o įsiviešpatavus taikai bastūnai ilgai neištemps. Rendilas Tarlis išvalys nuo jų Mergelių Duburio apylinkes, Valderis Frėjus sunaikins tuos, kurie laikosi netoli Dvynių, be to, Daryje yra naujas jaunas lordas, labai dievobaimingas vyras, kuris tikrai įves tvarką ir savo žemėse. Keliauk namo, vaikeli. Tu turi namus, nors daugybė žmonių šiais niūriais laikais negali tuo pasigirti. Turi kilnų tėvą, kuris tave, žinoma, myli. Pagalvok, kaip jis sielvartaus, jei niekada nesugrįši. Jei žūsi, galbūt kas nors pargabens jam tavo kalaviją ir skydą. Galbūt jis net pasikabins tuos ginklus savo menėje ir didžiuodamasis į juos žiūrės, bet… jei paklaustum jo paties, neabejoju, kad pasakytų norintis geriau turėti gyvą dukterį, o ne apdaužytą skydą.
— Dukterį… — Brienės akyse pasirodė ašaros. — Taip, jis to nusipelno. Dukters, kuri jam dainuotų, puoštų jo menę ir pagimdytų vaikaičių. Jis nusipelno ir sūnaus, stipraus ir narsaus sūnaus, kuris šlovintų jo giminės vardą. Bet Galadonas nuskendo, kai man buvo ketveri, o jam aštuoneri, o Alisana ir Ariana mirė dar lopšyje. Esu vienintelis dievų jam paliktas vaikas. Baisūne, nei sūnus, nei duktė.
Ir staiga visa plūstelėjo Brienei iš širdies kaip juodas kraujas iš žaizdos; išdavystės, sužadėtuvės, Raudonasis Ronetas ir jo rožė, su ja šokantis lordas Renlis, lažybos dėl jos nekaltybės, karčios ašaros, kurias ji liejo tą vakarą, kai jos karalius vedė Mardžerę Tairel, bendros riterių kautynės prie Karčiojo tilto, visų vaivorykštės spalvų apsiaustas, kuriuo ji taip didžiavosi, šešėlis karaliaus palapinėje, ant jos rankų mirštantis Renlis, Riveranas ir ledi Ketlina, kelionė link Trišakio žiočių, dvikova miške su Džeimiu, Kruvinieji Juokdariai, Džeimis, šaukiantis: „Safyrai!“, Džeimis maudymosi kubile Harenhole, nuo jo kūno kylantys garai, Vargo Houto kraujo skonis, kai ji įkando jam į ausį, lokio duobė, žemyn, ant smėlio šokantis Džeimis, ilga kelionė raitomis į Karaliaus Uostą, ledi Ketlinai duota priesaika, Pažadų Tesėtojas, Prieblandos Slėnis, Mergelių Duburys, Vikruolis Dikas, Skeltnagis, Šnabždesiai ir vyrai, kuriuos ji nužudė…
— Privalau ją rasti, — baigusi pasakoti pareiškė Brienė. — Ir kiti jos ieško, visi nori paimti Šansą į nelaisvę ir parduoti karalienei. Turiu rasti ją pirmoji. Pažadėjau Džeimiui. Man duotą kalaviją jis pavadino Pažadų Tesėtoju. Turiu pamėginti Šansą išgelbėti arba… žūti.
Sersėja
Tūkstantis laivų! — Rusvi jaunosios karalienės plaukai buvo susitaršę ir nešukuoti, o skruostai deglų šviesoje atrodė įraudę, mat ji ką tik ištrūko iš kažkokio vyro glėbio. — Tavo malonybe, privalome duoti smarkų atkirtį!
Priešpaskutinis jos ištartas žodis atsimušė į gegnes ir nuaidėjo per visas sosto menės nišas.
Įsitaisiusi aukso ir tamsiai raudonos spalvos aukštajame krėsle Geležinio sosto papėdėje, Sersėja jautė, kaip palengva įsitempia jos kaklo raumenys. Ji drįsta man sakyti „privalome“ Jai labai knietėjo pliaukštelėti Tairelių mergšei per skruostą. Ji turėtų klūpoti ir maldauti pagalbos. Bet, užuot jos prašiusi, drįsta aiškinti savo teisėtai karalienei, ką ši privalo daryti.
— Tūkstantis laivų? — vos atgaudamas kvapą pakartojo seras Haris Sviftas. — Tikrai negali būti. Joks lordas nevadovauja tūkstančio laivų flotilei.
— Kažkoks baimės pagautas kvailys išpūtė laivų skaičių dvigubai, — pritarė Ortonas Meriveteris. — Arba taip ir buvo, arba lordo Tairelio vėliavininkai mums meluoja ir iš piršto laužia didesnes priešo pajėgas, kad nepalaikytume jų bailiais.
Apšviestas į laikiklius galinėje sienoje įstatytų deglų, menės viduryje stovintis Geležinis sostas metė ilgą, supleišėjusį šešėlį. Kitas menės galas skendėjo tamsoje, ir Sersėja, nors jai tas ir nepatiko, jautė, kad ir ją supa vis ryškesni šešėliai. Visur aplink priešai, o iš draugų — jokios naudos. Kad tuo įsitikintų, jai pakako pakelti akis ir pažvelgti į savo patarėjus; tik lordas Kiburnas ir Oranas Votersas, rodės, yra tikrai pabudę. Kitus iš lovų išvertė į duris ėmę daužyti Mardžerės pasiuntiniai ir dabar jie stovėjo čia susivėlę ir suglumę. Lauke viešpatavo tamsi ir tyli naktis. Pilis ir miestas miegojo. Rodės, nors ir stovėdami, miegojo ir Borosas Blauntas, ir Merinas Trentas. Net Osmundas Ketlblekas žiovavo. Bet tik ne Loras. Tik ne mūsų Gėlių riteris. Jis stypsojo savo sesutei už nugaros tarsi blyškus šešėlis, prisijuosęs kardasaitį su ilguoju kalaviju.
— Per pusę sumažinus laivų skaičių, jų vis tiek dar lieka penki šimtai, milorde, — atkreipė Ortono Meriveterio dėmesį Votersas. — Tik Arboras turi tiek karinių jūrų pajėgų, kad galėtų pasipriešinti tokio dydžio flotilei.
— O kur mūsų naujieji dromonai? — paklausė seras Haris. — Geležinių ilglaiviai prieš mūsų dromonus tikriausiai neatsilaikytų, ar ne? „Karaliaus Roberto kūjis“ — galingiausias karo laivas visame Vesterose.
— Buvo, — atsakė Votersas. — „Mieloji Sersėja“, kai bus baigta statyti, jam nė kiek nenusileis, o „Lordas Taivinas“ bus du kartus didesnis už juos abu.
Tačiau dabar dar tik pusė laivų deramai apginkluoti ir nė vienas neturi visos įgulos. Be to, net jei visi šie darbai būtų baigti, jėgų santykis mums vis tiek būtų labai nepalankus. Tiesa, įprastas irklinis priešų ilglaivis, palyginti su mūsų laivais, yra mažas, bet geležiniai turi ir didesnių. Lordo Beilono „Didysis krakenas“ ir Geležinės flotilės laivai yra skirti jūrų mūšiams, o ne plėšikavimui. Greičiu ir jėga jie prilygsta mažesniems mūsų karo laivams, bet turi geresnes įgulas ir geresnius kapitonus. Geležiniai jūroje praleidžia visą savo gyvenimą.
Kai Beilonas Greidžojus prieš jį sukilo, Robertui reikėjo tas salas sunaikinti, pagalvojo Sersėja. Jis sutriuškino geležinių laivynų, pelenais paleido jų miestus, sugriovė pilis, bet, kai šie puolė prieš jį ant kelių, vėl leido jiems atsistoti. Robertui reikėjo iš geležinių kaukolių supilti dar vienų salų. Jos tėvas būtų taip ir padaręs, bet Robertas niekada nepasižymėjo drąsa, būtina karaliui, norinčiam išlaikyti savo karalystėje taiką.
— Geležiniai nedrįso pulti ir plėšti Žemupio nuo tų laikų, kai Jūros akmens soste sėdėjo Dagonas Greidžojus, — pasakė ji. — Kodėl sumanė mus pulti dabar? Kas juos padrąsino?
— Naujasis jų karalius. — Kiburnas stovėjo susikišęs plaštakas į drabužio rankoves. — Lordo Beilono brolis. Visi jį vadina Varnaakiu.
— Maitlesiai varnai puotauja radę lavonus arba mirštančius, — tarė didysis meisteris Paišelis. — Stiprių ir sveikų gyvūnų jie nepuola. Tiesa, lordas Euronas nepasotinamas, jis trokšta aukso ir kitokio grobio, bet, kai tik išplauksime jo pasitikti, jis spruks atgal į Paiką, kaip kadaise spruko lordas Dagonas.
— Klysti, — įsiterpė Mardžerė Tairel. — Plėšikai tokiomis gausiomis pajėgomis niekada nepuola. Tūkstantis laivų! Lordas Hevetas ir lordas Česteris nužudyti, žuvo ir lordo Šerio sūnus bei įpėdinis. Seris su keliais jam likusiais laivais pabėgo į Haigardeną, o lordas Grimas tapo įkaitu savo paties pilyje. Vilas sako, kad vietoj jų geležinių karalius suteikė lordo titulą keturiems saviškiams.