Vilas, pašaipiai pagalvojo Sersėja, tas luošys. Tai jis dėl visko kaltas. Tas kvailys Meisas Tairelis ginti Žemupį patikėjo tam nevykėliui ir ištižėliui.
— Nuo Geležies salų iki Skydų — tolima kelionė, — pasakė karalienė. — Kaip galėjo nutikti, kad iki šiol niekas nepastebėjo tūkstančio laivų?
— Vilas mano, kad jie laikėsi atokiau nuo pakrančių, — atsakė Mardžerė. — Plaukė taip, kad nuo kranto jų nebūtų matyti, perskrodė atvirus Saulėlydžio jūros vandenis ir staiga pasirodė iš vakarų.
Greičiausiai luošys nepastatė apžvalgos bokštuose sargybos ir dabar bijo, kad mes to nesužinotume. Jaunoji karalienė tik dangsto savo brolį. Sersėjai išdžiūvo burna. Norėčiau taurės Arboro auksinio. Jei geležiniai nuspręstų užgrobti Arborą, netrukus visą karalystę imtų kankinti troškulys.
— Čia galėjo prikišti nagus ir Stanis. Beilonas Greidžojus mano lordui tėvui siūlė sudaryti sąjungą. Galbūt jo brolis tą patį pasiūlė Staniui…
Paišelis suraukė antakius.
— Kokia lordui Staniui būtų nauda iš…
— Jis sutvirtintų savo pozicijas. Ir gautų progą prisiplėšti grobio. Staniui reikia aukso, kad galėtų susimokėti samdomiems kalavijuočiams. Be to, plėšikaudamas vakaruose jis galbūt tikisi nukreipti mūsų dėmesį nuo Drakono Uolos ir Vėtrų Gūžtos.
Lordas Meriveteris pritariamai linktelėjo ir tarė:
— Taip, tai mėginimas nukreipti dėmesį. Stanis gudresnis, nei manome. Tavo malonybė labai išmintinga, kad iš karto perprato jo užmačias.
— Lordas Stanis kaip įmanydamas mėgina palenkti savo pusėn šiauriečius, — įsiterpė Paišelis. — Susibičiuliavęs su geležiniais, jis negalėtų tikėtis…
— Šiauriečiai priėjo nesidės, — pertraukė didįjį meisterį Sersėja stebėdamasi, kaip toks mokytas vyras gali būti toks kvailas. — Iš Frėjų sužinojome, kad lordas Manderlis Svogūnų riteriui nurentė galvą ir nukapojo plaštakas, o keli kiti šiauriečiai lordai prisidėjo prie lordo Boltono. Mano priešo priešas yra mano draugas. Į ką dar gali kreiptis Stanis, jei ne į geležinius ir tyržmogius, kitaip sakant, į šiaurės priešus? Bet jei Stanis tikisi, kad įkilusiu į jo pinkles, vadinasi, jis dar žioplesnis už tave. — Ir Sersėja kreipėsi į jaunąją karalienę: — Skydo salos priklauso Žemupiui. Grimas, Seris ir kiti lordai yra prisiekę ištikimybę Haigardenui. Taigi Haigardenas ir turi atremti šį puolimą.
— Haigardenas nesėdės rankų sudėjęs, — patikino Mardžerė Tairel. — Vilas pasiuntė žinią Leitonui Haitaueriui į Senmiestį, kad šis pasiruoštų gintis. Garlanas telkia vyrus ir ketina atsiimti salas. Tačiau didžioji dalis pačių geriausių mūsų karinių pajėgų tebėra su mano tėvu. Turime išsiųsti jam žinią į Vėtrų Gūžtą. Nedelsiant.
— Kad nutrauktų apgultį? — Mardžerės nuomonė Sersėjai buvo nė motais. Ji drįsta man sakyti „nedelsiant“. Kuo ji mane laiko, gal tarnaite?
— Esu tikra, kad lordui Staniui tai labai patiktų. Ar klauseisi, apie ką kalbėjome, miledi? Jei jam pavyktų nukreipti mūsų dėmesį nuo Drakono Uolos ir Vėtrų Gūžtos ir priversti mus atsigręžti į tuos iš vandens kyšančius akmenis…
— Akmenis? — aiktelėjo Mardžerė. — Ar tavo malonybė tikrai pasakė „akmenis“?
Gėlių riteris uždėjo seseriai ranką ant peties.
— Norėčiau atkreipti tavo malonybės dėmesį, kad užėmę tuos akmenis geležiniai kelia grėsmę Senmiesčiui ir Arborui. Iš tvirtovių Skydo salose plėšikai Manderiu gali pasiekti pačią Žemupio širdį, kaip yra ne kartą padarę senovėje. Turėdami užtektinai karių, jie gali užimti net Haigardeną.
— Šit kaip? — apsimestinai naiviai tarstelėjo karalienė. — Na, tuomet bus geriausia, jei tavo narsuoliai broliai nuvys juos nuo tų akmenų, ir kuo greičiau, tuo geriau.
— Kaip karalienė patartų jiems tai padaryti neturint laivų? — pasiteiravo seras Loras. — Per dvi savaites Vilas su Garlanu gali surinkti dešimt tūkstančių karių, o per mėnesį — du kartus tiek, bet… jie negali vaikščioti vandens paviršiumi, tavo malonybe.
— Haigardenas įsikūręs prie Manderio, — priminė jam Sersėja. — Jums ir jūsų vasalams priklauso tūkstančiai lygų pakrantės. Ar tose vietovėse nėra žvejų? Argi neturite nei pramoginių baržų, nei keltų, nei upių laivų, nei valčių?
— Turime jų daugybę, — pripažino seras Loras.
— Taigi, manau, jų turėtų pakakti perkelti kariuomenei per tokį nedidelį vandens ruožą.
— O jei geležinių ilglaiviai užklups mūsų plaustų flotilę, besikeliančią per tą „nedidelį vandens ruožą“, ką tuomet tavo malonybė patartų mums daryti?
Eiti į dugną, pagalvojo Sersėja.
— Haigardenas turi ir aukso. Leidžiu jums nusisamdyti laivų iš kito Siaurosios jūros kranto.
— Kalbi apie Myro ir Lyso piratus? — neslėpdamas paniekos paklausė Loras. — Apie padugnes iš laisvųjų miestų?
Jis toks pat įžūlus kaip ir jo sesuo.
— Liūdna, bet kartais mums visiems tenka turėti reikalų su padugnėmis, — apsimestinai meiliai paaiškino Sersėja. — Gal sugalvojai ką nors geriau?
— Tik Arboras turi tiek laivų, kad galėtų susigrąžinti iš geležinių Manderio žiotis ir apsaugoti mano brolius nuo jų ilglaivių, kol jie pasieks Geležies salas. Maldauju, tavo malonybe, pasiųsk žinią į Drakono Uolą ir liepk lordui Redvainui nedelsiant plaukti prie Manderio.
Jis bent jau susipranta maldauti. Paksteris Redvainas turėjo du šimtus karo laivų ir penkis kartus daugiau prekybinių baržų, kogų vynui gabenti, prekybinių galerų bei banginių medžioklės laivų. Tačiau Redvainas buvo įkūręs stovyklą prie Drakono Uolos sienų, o dauguma jo flotilės laivų plukdė kariuomenę per Juodųjų Vandenų įlanką ir tie kariai turėjo pulti saloje dunksančią tvirtovę. Likę flotilės laivai skrodė Laivadūžių įlankos vandenis ir plaukė į pietus, mat tik jie galėjo atkirsti Vėtrų Gūžtą nuo išorinio pasaulio ir neleisti jai jūros keliu apsirūpinti maistu ir vandeniu.
Išgirdęs sero Loro siūlymą, Oranas Votersas pyktelėjęs paklausė:
— Jei lordas Redvainas patrauks laivus, kaip aprūpinsime maistu savo vyrus Drakono Uoloje? Kaip be Arboro galerų tęsime Vėtrų Gūžtos apsiaustį?
— Apsiaustį bus galima atnaujinti vėliau, kai…
Sersėja nutarė įsikišti.
— Vėtrų Gūžta — šimtą kartų vertingesnė už Skydo salas, o Drakono Uola… Stanio Barateono valdoma Drakono Uola yra tarsi mano sūnui į gerklę įremtas peilis. Kai pilis bus paimta, lordo Redvaino ir jo flotilės mums nebereikės. — Karalienė atsistojo. — Audiencija baigta. Didysis meisteri Paišeli, noriu su tavimi šnektelėti.
Senis krūptelėjo, tarsi karalienės balsas būtų pažadinęs jį, sapnuojantį savo jaunas dienas, bet jam nespėjus pratarti žodžio, Loras Tairelis taip ryžtingai žengė į priekį, jog karalienė sunerimusi žingtelėjo atatupsta. Ji jau ketino šūktelėti serui Osmundui, kad ją gintų, bet Gėlių riteris priklaupė.