— Tavo malonybe, leisk man paimti Drakono Uolą.
Jo sesuo delnu užsidengė burną.
— Lorai, ne…
Bet į sesers maldavimą seras Loras nekreipė dėmesio.
— Lordas Paksteris ketina marinti Drakono Uolą badu ir taip priversti ją pasiduoti, bet tai užtruks pusę metų, o gal ir dar ilgiau. Paskirk kariuomenės vadu mane, tavo malonybe. Po dviejų savaičių pilis bus tavo, net jei man tektų sugriauti apsaugines jos sienas plikomis rankomis.
Malonesnės dovanos Sersėjai niekas nebuvo įteikęs nuo tos dienos, kai pas ją atbėgo Sansa Stark ir atskleidė lordo Edardo planus. Jai buvo malonu matyti, kaip išblyško Mardžerė.
— Tavo drąsa man atėmė žadą, sere Lorai, — tarė Sersėja. — Lorde Votersai, ar bent vienas iš naujųjų dromonų jau gali būti nuleistas į jūrą?
— “Mieloji Sersėja“, tavo malonybe. Laivas labai greitas ir stiprus kaip karalienė, kurios garbei jis pavadintas.
— Puiku. Tegul „Mieloji Sersėja“ tuoj pat plukdo Gėlių riterį į Drakono Uolą. Sere Lorai, skiriu tave kariuomenės vadu. Prisiek, kad negrįši tol, kol Drakono Uola nepereis Tomeno valdžion.
— Prisiekiu, tavo malonybe.
Seras Loras atsistojo.
Sersėja pabučiavo jį į abu skruostus. Paskui pabučiavo Mardžerę ir jai šnipštelėjo: „Tavo brolis labai narsus.“ Bet… arba Mardžerei pritrūko mandagumo ką nors atsakyti, arba iš baimės jai sumedėjo liežuvis.
Iki aušros likus kelioms valandoms, Sersėja išėjo pro karaliaus duris už Geležinio sosto. Seras Osmundas su deglu traukė pirmas, o Kiburnas žingsniavo šalia karalienės. Paišeliui teko pasistengti, kad neatsiliktų.
— Tavo malonybe, maldauju išklausyti, — pūtuodamas prabilo jis. — Jauni vyrai pernelyg drąsūs ir galvoja tik apie karo šlovę, o ne apie pavojus. Seras Loras… Jo planas labai pavojingas. Šturmuoti Drakono Uolos sienas…
— …labai narsaus kario žingsnis.
— Taip, narsaus kario žingsnis, bet…
— Neabejoju, kad mūsų Gėlių riteris pirmas užlips ant dantytų tvirtovės sienų.
Ir tikriausiai pirmas nuo jų nukris. Tas niekšelis raupų išėstu veidu, kurį Stanis paliko ginti pilies, buvo ne geltonsnapis riterių turnyrų dalyvis, o šilto ir šalto matęs žudikas. Jei dievai bus geri, jis pasirūpins, kad seras Loras žūtų šlovingai, kaip ir trokšta. Žinoma, jei tik pakeliui į Drakono Uolų nenuskęs. Praeitą naktį siautė dar viena, labai smarki audra. Kelias valandas lietus pylė kaip iš kibiro. Aky argi tai nebūtų liūdna? — mąsliai tarė sau karalienė. Nuskęsti — taip kasdieniška. Seras Loras šlovės geidžia taip, kaip tikri vyrai geidžia moterų, ir mažiausia, ką dievai gali dėl jo padaryti, tai pasiųsti tokią mirtį, kurią apdainuotų dainiai.
Tačiau, kad ir koks likimas šį jaunuolį ištiktų Drakono Uoloje, karalienė vis tiek laimės. Jei Loras paims pilį, Staniui tai bus nepaprastai skaudus smūgis, o Redvaino flotilė galės plaukti kautis su geležiniais. Jei serui Lorui nepavyks, karalienė pasirūpins jam suversti kaltę. Niekas nekenkia didvyriui labiau už nesėkmę. O jei jis bus pargabentas namo ant skydo, pelnęs šlovę ir aptekęs krauju, seras Osnis bus čia pat ir tikrai paguos gedinčią seserį.
Ilgiau ištverti nesijuokusi Sersėja negalėjo. Ji nusikvatojo ir tas juokas nuaidėjo per visą menę.
— Tavo malonybe… — Didysis meisteris Paišelis sumirksėjo, o jo apatinė lūpa atvipo. — Kodėl… kodėl juokiesi?
— Kodėl? — apsimestinai nustebusi gūžtelėjo Sersėja. — Tikrai, gal turėčiau verkti? Mano širdis kupina meilės mūsų narsiajam serui Lorui.
Didįjį meisterį ji paliko stovėti ant vingiuotų laiptų. Senis jau visiškai niekam tikęs, nusprendė karalienė. Pastaruoju metu Paišelis, rodės, nieko kito neveikė, tik lindo jai į akis su savo įspėjimais ir prieštaravimais. Jis nepritarė ir susitarimui, kurį Sersėja pasiekė su aukštuoju septonu, o kai ji liepė seniui paruošti sutarčiai reikalingus dokumentus, jis įsistebeilijo į ją drumstomis, traiškanotomis akimis ir ėmė vapėti apie senovės istoriją, kol Sersėja jį pertraukė. „Karaliaus Meigoro laikai praėjo ir jo įstatymus nuklojo užmaršties dulkės, — ryžtingai priminė ji. — Dabar valdo Tomenas ir aš.“ Būtų buvę daug geriau, jei būčiau palikusi jį juodosiose celėse mirti.
— Jei seras Loras žūtų, tavo malonybei reikėtų ieškoti kito vyro, tinkamo tarnauti karaliaus sargyboje, — jiems tiltu kertant nusmailintų baslių prismaigstytą griovį, juosiantį Meigoro tvirtovę, tarė lordas Kiburnas.
— Kokio nors puikaus kovotojo, — pritariamai linktelėjo ji. — Tokio jauno, vikraus ir stipraus, kad Tomenas serą Lorą pamirštų. Būtų ne pro šalį, jei tas vyras būtų narsus, bet jam neturėtų kilti visokių paikų minčių. Gal pažįsti tokį kovotoją?
— Deja, ne, — atsakė Kiburnas. — Turėjau mintyje visai kitokį vyrą. Tokį, kuris narsos trūkumą dešimteriopai atperka atsidavimu. Jis gins tavo sūnų, žudys tavo priešus, saugos tavo paslaptis ir joks mirtingas priešininkas prieš jį neatsilaikys.
— Tai tik šnekos. Žodžiai nieko nereiškia. Kai ateis laikas, galėsi atvesti savo tobulą riterį ir pažiūrėsime, ar jis iš tiesų toks, kaip sakai.
— Prisiekiu, apie jį bus kuriamos dainos. — Lordo Kiburno akys linksmai žybtelėjo ir aplink jas pasirodė raukšlelės. — Ar galėčiau paklausti apie šarvus?
— Perdaviau tavo užsakymą. Ginklininkas mano, kad išėjau iš proto. Jis mane tikina, girdi, joks vyras nėra toks stiprus, kad su tokiais sunkiais šarvais galėtų judėti ir kautis. — Įspėdama meisterį be grandinės, Sersėja atidžiai jį nužvelgė. — Jei per tave apsikvailinsiu, mirsi garsiai rėkdamas. Tikiuosi, tai suvoki?
— Kiekvieną akimirką, tavo malonybe.
— Gerai. Ir daugiau apie tai — nė žodžio.
— Karalienė labai išmintinga. Juk ir sienos turi ausis.
— Taigi.
Kartais naktį Sersėja girdėdavo krebždesius net savo kambariuose. Pelės sienose, tuomet ramindavosi ji, tai tik pelės sienose.
Prie jos lovos degė žvakė, bet židinio ugnis buvo užgesusi, o kito šviesos šaltinio miegamajame nebuvo. Be to, kambaryje buvo šalta. Nusirengusi ir palikusi suknią kūpsoti ant grindų, Sersėja įsmuko po antklodėmis. Kitame lovos šone sujudėjo Tena.
— Tavo malonybe… — mieguista sumurmėjo ji. — Kuri dabar valanda?
— Pelėdos valanda, — atsakė karalienė.
Nors Sersėja dažnai miegodavo viena, vis dėlto niekuomet to nemėgo. Kiek save prisiminė, tais laikais, kai jie su broliu buvo tokie maži, kad niekas negalėjo jųdviejų atskirti, ji visuomet miegodavo kartu su Džeimiu. Vėliau, kai buvo išskirti, ji turėjo visą virtinę panašaus amžiaus tarnaičių ir kompanionių, dauguma jų buvo namuose tarnavusių riterių arba tėvo vėliavininkų dukterys. Nė viena jai neįtiko ir tik kelios jos miegamajame užsibuvo šiek tiek ilgiau. Visos jos buvo gyvačiukės. Nuobodžios ir verksnės, amžinai pasakojančios istorijas ir mėginančios įsiterpti tarp manęs ir Džeimio. Ir vis dėlto tamsos gaubiamoje Uolos gūdumoje būdavo tokių nemalonių naktų, kad jai patikdavo jausti greta gulinčio kūno šilumą. Tuščioje lovoje būdavo šalta.