Juolab čia. Šiame miegamajame buvo itin šalta, be to, po šiuo baldakimu mirė jos niekšas vyras, karalius. Robertas Barateonas, Pirmasis šiuo vardu, — tegul niekada nebūna antro. Neišmanėlis, girtuoklis ir žiaurus žmogus — jos sutuoktinis. Tegul dabar verkia pragare. Tena lovą šildė ne prasčiau nei kadaise Robertas, tik niekada nemėgino Sersėjos pražargdinti. Pastaruoju metu su karaliene ji miegodavo dažniau nei su lordu Meriveteriu. Dėl to Ortonas, rodės, neprieštaravo… o jei ir prieštaravo, jam pakako nuovokos prikąsti liežuvį.
— Kai pabudusi tavęs neradau, susirūpinau, — sukuždėjo ledi Meriveter sėsdamasi, nugara remdamasi į pagalves ir antklode kamšydamasi juosmenį. — Ar kas nors atsitiko?
— Ne, — atsakė Sersėja, — viskas gerai. Rytoj seras Loras išplaukia į Drakono Uolą užimti pilies, jis atris rankas Redvaino laivynui ir mums visiems įrodys, kad yra tikras vyras. — Ir ji myrietei papasakojo viską, kas vyko po virpančiu Geležinio sosto šešėliu. — Be savo šauniojo brolio jaunoji mūsų karalienė, galima sakyti, lieka nuoga. Žinoma, ji turi savo sargybinius, bet aš tai šen, tai ten pilyje jau mačiau jų kapitoną. Jis tikras plepys su ant apsiausto išsiuvinėta vovere. O voverės nuo liūtų sprunka. Tas vyras iš prigimties negali nepaklusti Geležiniam sostui.
— Mardžerė turi ir kitų kalavijų, — įspėjo karalienę ledi Meriveter. — Dvare ji susirado daug draugų, be to, ir ji, ir visos jaunosios jos pusseserės turi gerbėjų.
— Dėl kelių gerbėjų neketinu sukti galvos, — numojo ranka Sersėja. — Bet kariuomenė prie Vėtrų Gūžtos…
— Ką ketini daryti, tavo malonybe?
— Kodėl klausi? — Sersėjos skoniui ledi Meriveter klausimas buvo pernelyg tiesmukas. — Tikiuosi, nenori pasidalyti šiais tuščiais svarstymais su mūsų vargše jaunąja karaliene?
— Niekada. Aš — ne Sinelė.
Sersėja nemėgo prisiminti Sinelės. Už mano gerumą ji atsidėkojo išdavyste. Taip pat pasielgė ir Sansa Stark. Ir Melara Heterspun, ir storulė Džeinė Farman, kai jos visos trys dar buvo jaunos mergaitės. Jei ne jos, niekada nebūčiau kėlusi kojos į tą palapinę. Niekada nebūčiau leidusi Megei Varlei paragauti savo kraujo ir tame laše įžvelgti mano ateities.
— Man būtų labai liūdna, jei kada nors numotum ranka į mano pasitikėjimą, Tena. Neturėčiau kitos išeities, tik atiduoti tave lordui Kiburnui, bet žinau, kad iš gailesčio verkčiau.
— Niekada neturėsi priežasties dėl manęs verkti, tavo malonybe. O jei prasikalsiu, tik tark žodį ir pati nueisiu pas Kiburną. Trokštu tik būti šalia tavęs. Tarnauti tau ir vykdyti kiekvieną tavo reikalavimą.
— O kokio atlygio už šią tarnystę tikiesi?
— Jokio. Man malonu suteikti tau malonumą.
Tena pasivertė ant šono, o jos alyvinė oda spindėjo žvakės šviesoje. Jos krūtys buvo didesnės nei karalienės, speneliai taip pat didžiuliai ir juodi kaip ragiukai. Ji už mane jaunesnė. Jos krūtys dar nepradėjusios vysti. Sersėja pagalvojo, ką jaustų bučiuodama kitą moterį. Ne švelniai, ne į skruostą, kaip buvo įprasta kilmingoms ledi, bet aistringai ir į lūpas. Tenos lūpos buvo labai putlios. Sersėja klausė savęs, ką jaustų čiulpdama tas krūtis, ką jaustų, jei pasiguldytų šią myrietę ant nugaros, pražargdintų ir naudotųsi ja taip, kaip jos vyras, Robertas, prisiplempęs vyno, naudodavosi ja, o jai trūkdavo jėgų nustumti jį ir ranka, ir burna.
Tos naktys būdavo baisiausios, ji tysodavo bejėgė, jo užgulta, o jis mėgaudavosi, trenkdamas vynu ir niurnėdamas nelyginant šernas. Paprastai baigęs Robertas nuo jos nusirisdavo ir, ant jos šlaunų dar neišdžiuvus sėklai, jau knarkdavo. Po sueities jai visuomet skaudėdavo, tarpkojo oda būdavo jautri, o šiurkščiai paglamžytos krūtys skausmingos. Būdama su savo vyru, Sersėja sudrėko tik vieną kartą — jųdviejų vestuvių naktį.
Kai jie susituokė, Robertas buvo gana gražus vyras — aukštas, stiprus, galingas, — bet jo plaukai buvo juodi ir vešlūs, ant krūtinės tankūs, aplink lytį — šiurkštūs. Iš Trišakio jis grįžo labai pasikeitęs, kartais pagalvodavo karalienė, kai jis negailestingai badydavo ją savo kotu. Pirmus kelerius metus, kai Robertas užguldavo ją dažniau, Sersėja užsimerkdavo ir įsivaizduodavo besimylinti su Reigaru. Įsivaizduoti, kad jos vyras — Džeimis, ji niekaip negalėjo; jis buvo per daug skirtingas ir beveik nepažįstamas. Net nuo jo sklidęs kvapas buvo kitoks.
O Robertui tų naktų nė nebūdavo. Rytą jis nieko neprisimindavo, ar bent jau tikindavo Sersėją nieko neprisimenąs. Kartą, pirmaisiais santuokos metais, kitą rytą Sersėja pasakė esanti nepatenkinta. „Tu mane užgavai“, — pasiskundė ji. Robertas bent jau neslėpė, kad jam gėda. „Tai buvau ne aš, miledi, — paniuręs ir suirzęs tarė jis tarsi vaikas, virtuvėje sučiuptas vagiantis obuolių pyragą. — Viskas dėl vyno. Geriu per daug vyno.“ Ir, norėdamas užgerti šį prisipažinimą, pasiėmė savo ragą alaus. Kai pakėlė jį prie lūpų, Sersėja savuoju alaus ragu trenkė jam į veidą taip smarkiai, kad įskėlė dantį. O po kelerių metų, per puotą ji girdėjo Robertą prie stalo patarnaujančiai merginai giriantis, kad dantis jam įskilo per riterių turnyrą besikaunant bendrose kautynėse. Na, mūsų santuoka ir buvo kautynės, pagalvojo ji, tad Robertas nemelavo.
Bet visa kita buvo melas. Jis prisiminė, ką su ja darydavo naktį, Sersėja tuo neabejojo. Tiesą ji suprato žvelgdama vyrui į akis. Jis tik apsimetinėjo, kad viską pamiršo; apsimetinėti jam buvo lengviau, nei stoti akis į akį su savo gėda. Mat giliai širdyje Robertas Barateonas buvo bailys. Ilgainiui lovoje jis Sersėją užpuldavo vis rečiau. Pirmais santuokos metais jis paimdavo žmoną bent kartą per dvi savaites; o kelerius paskutinius — vos kartą per metus. Bet visiškai savo žmonos vis dėlto neužmiršo. Anksčiau ar vėliau visuomet būdavo toks vakaras, kai jis per daug išgerdavo ir užsimanydavo pasinaudoti savo kaip sutuoktinio teise. Tai, ko dienos šviesoje Robertas gėdijosi, tamsoje jam teikė malonumą.
— Karaliene… — tarė Tena Meriveter. — Tavo žvilgsnis toks keistas… Ar gerai jautiesi?
— Aš tik… prisiminiau. — Jai išdžiūvo burna. — Tu gera draugė, Tena. Geros draugės neturėjau jau…
Kažkas garsiai pasibeldė į duris.
Ir vėl? — Beldimas buvo toks nekantrus, kad Sersėją nukrėtė šiurpas. Gal mus puola dar tūkstantis laivų? Ji apsivilko naktinį apsiaustą ir nuėjo pažiūrėti, kas ten.
— Maldauju atleisti, kad trukdau, tavo malonybe, — atsiprašė sargybinis, — bet ledi Stokvort primygtinai prašo audiencijos.
— Taip vėlai? — rūsčiai paklausė Sersėja. — Gal Falisei protas pasimaišė? Pasakyk jai, kad aš jau atsiguliau miegoti. Pasakyk, kad Skydo salose gyvenę prasčiokai buvo išžudyti. Dar pasakyk, kad pusę nakties nemiegojau. Priimsiu ją rytoj.
Sargybinis nueiti neskubėjo.
— Būk gera, tavo malonybe, ji… ji lyg nesava, jei supranti, ką turiu galvoje.