Sersėja suraukė antakius. Ji numanė, kad Falisė atvyko pranešti, jog Bronas negyvas.
— Na gerai. Bet turėsiu apsirengti. Nuvesk ją į mano svetainę ir liepk palaukti. — Kai ledi Meriveter atsikėlė ketindama eiti drauge, karalienė maloniai ją sudraudė: — Ne, pasilik. Bent vienai iš mudviejų reikia pailsėti. Aš ilgai neužtruksiu.
Ledi Falisės veidas buvo nusėtas mėlynių ir papurtęs, o akys užverktos ir paraudusios. Jai buvo perskelta apatinė lūpa, drabužiai purvini ir suplėšyti.
— Dievai! — įleidusi ją į svetainę ir uždariusi duris, tyliai šūktelėjo Sersėja. — Kas nutiko tavo veidui?
Bet Falisė šio klausimo, rodos, nė negirdėjo.
— Jis jį nužudė, — virpančiu balsu tarė ji. — Tegul Motina būna gailestinga, jis… jis…
Vargšelė ėmė kūkčioti ir virpėti visu kūnu.
Pripylusi taurę vyno, Sersėja padavė ją verkiančiai moteriai.
— Išgerk. Vynas tave nuramins. Gerai… Dar išgerk. Liaukis verkusi ir sakyk, ko čia atėjai?
Kol karalienė žodis po žodžio išpešė iš ledi Falisės visą istoriją, siaurakakliame ąsotyje baigėsi vynas. Sužinojusi, kas nutiko, Sersėja nežinojo, ar juoktis, ar tūžti.
— Dvikova… — pakartojo ji ledi Falisės žodžius. Ar Septyniose Karalystėse jau niekuo negalima pasitikėti? Ar aš — vienintelė Vesterose, kuriai dar liko lašelis smegenų? — Nori pasakyti, kad seras Balmanas iškvietė Broną į dvikovą?
— Jis sakė, kad tai bus visai pa…paprasta. Sakė, girdi, ietis — tai riterio ginklas, o B…bronas nėra tikras riteris. Balmanas mane patikino, jog išmuš Broną iš balno, o kai šis nukritęs nežinos, ko griebtis, jį pribaigs.
Tiesa, Bronas nebuvo riteris. Bronas buvo mūšiuose užgrūdintas žudikas. Tavo beprotis vyras pats pasirašė sau mirties nuosprendį.
— Nuostabus planas. Ar galėčiau pasiteirauti, kodėl jis žlugo?
— B…bronas ietimi pervėrė vargšui Balmano a…a…arkliui krūtinę. Balmanas, jis… Krisdamas žirgas prispaudė jam kojas. Jis taip gailiai klykė…
Samdomi kalavijuočiai gailesčio nepažįsta, norėjo pasakyti Sersėja.
— Prašiau suorganizuoti nelaimingą atsitikimą medžioklėje. Strėlė galėjo nulėkti ne į tą pusę, jis galėjo nukristi nuo žirgo, sutikti įsiutusį šerną… miške žmogaus tyko tiek daug mirtinų pavojų… Ir nė vienas iš jų neturi nieko bendra su ietimi.
Bet Falisė karalienės, rodės, nesiklausė.
— Pasileidau tekina pas Balmaną, o jis… jis… trenkė man per veidą. Ir privertė mano lordą pri…prisipažinti. Balmanas šaukėsi meisterio Frenkeno, kad juo pasirūpintų, bet tas samdomas kalavijuotis, jis… jis… jis…
— Prisipažinti? — Šis žodis Sersėjai nepatiko. — Tikiuosi, kad mūsų narsusis seras Balmanas laikė liežuvį už dantų?
— Bronas durklu pervėrė jam akį, o man liepė dar prieš saulėlydį nešdintis iš Stokvorto, o jei ne, pagrasino išdursiąs akį ir man. Grasino atiduoti mane pilies įgulos vyrams, jei tik kuris nors manęs užsigeis. Kai įsakiau Broną suimti, vienam iš riterių pakako įžūlumo atsikirsti, kad daryčiau, ką liepia lordas Stokvortas. Taip ir pasakė: „Lordas Stokvortas!“ — Ledi Falisė stipriai įsikibo karalienės rankos. — Tavo malonybe, privalai man duoti riterių. Šimtą riterių! Ir arbaletininkų, kad galėčiau susigrąžinti pilį. Stokvortas priklauso man! Jie man net neleido pasiimti drabužių! Bronas pareiškė, esą dabar tai jo žmonos drabužiai — visos mano š…šilko ir aksomo suknios…
Tavo skarmalai man mažiausiai rūpi. Karalienė ištraukė pirštus iš lipnių ir šaltų moters gniaužtų.
— Prašiau jūsų užpūsti žvakę ir padėti apsaugoti karalių. O jūs parvertėte liepsnojantį puodą. Ar tavo besmegenis Balmanas paminėjo mano vardą? Geriau pasakyk, kad ne…
Falisė apsilaižė lūpas.
— Jis… jis labai kankinosi, jo kojos buvo sulaužytos. Bronas žadėjo būti jam gailestingas, bet… Kas laukia mano vargšės m…motinos?
Tikriausiai mirtis.
— O kaip pati manai?
Ledi Tanda jau dabar galėjo būti mirusi. Bronas neatrodė esąs toks žmogus, kuris rūpintųsi slaugyti senę su sulaužytu klubikauliu.
— Turi man padėti. Kur man eiti? Ką daryti?
Tikriausiai galėtum ištekėti už Mėnuliuko, vos nepasakė Sersėja. Jis beveik toks pat kvailas kaip ir tavo velionis vyras. Bet negalėjo rizikuoti ir leisti įsiplieksti karui čia, Karaliaus Uoste.
— Tyliosios seserys visuomet džiaugiasi sulaukusios našlių, — tarė ji. — Jos gyvena tyliai, ramiai, meldžiasi, daug mąsto ir daro gerus darbus. Gyvuosius jos paguodžia, o mirusiems suteikia ramybę.
Be to, jos nekalba. Sersėja nenorėjo, kad ta moteris klajotų po Septynias Karalystes skleisdama pavojingas kalbas.
Tačiau Falisė visai prarado sveiką nuovoką.
— Viską, ką darėme, darėme siekdami pasitarnauti tavo malonybei. Didžiuojamės būdami ištikimi. Sakei…
— Pamenu, ką sakiau. — Sersėja prisivertė nusišypsoti. — Turi likti čia, su mumis, miledi, kol sugalvosime, kaip susigrąžinti tavo pilį. Leisk, įpilsiu tau dar vieną taurę vyno. Lengviau užmigsi. Esi išsekusi ir palaužta sielvarto. Mano vargšelė mieloji Falisė. Štai, išgerk.
Kol viešnia tuštino siaurakaklį ąsotį vyno, Sersėja priėjusi prie durų pasišaukė tarnaites. Dorkasai ji liepė surasti lordą Kiburną ir tuoj pat atvesti čia. O Džosliną Svift pasiuntė į virtuvę.
— Atnešk duonos, sūrio, bandelių su mėsa ir kelis obuolius. Ir vyno. Mes labai ištroškusios.
Kiburnas prisistatė anksčiau, nei buvo atneštas maistas. Per tą laiką ledi Falisė išgėrė dar tris taures ir pradėjo knapsėti, nors kartais dar pakeldavo galvą ir sukūkčiodavo. Karalienė pasivedė Kiburną į šalį ir papasakojo, kokią kvailystę iškrėtė seras Balmanas.
— Negaliu leisti Falisei mieste skleisti kalbų. Iš sielvarto ji visai pametė protą. Ar tau vis dar reikia moterų savo… darbams?
— Reikia, tavo malonybe. Lėlininkai jau gerokai nustekenti.
— Tuomet pasiimk Falisę ir daryk su ja, ką nori. Bet kai ji nusileis į juodąsias celes… ar turiu dar ką nors pridurti?
— Ne, tavo malonybe. Viską supratau.
— Gerai. — Karalienė vėl apsimestinai meiliai nusišypsojo. — Mieloji Fakse, atėjo meisteris Kiburnas. Jis pasirūpins, kad pailsėtum.
— Ak, — vos apversdama liežuvį tarė Falisė, — kaip gerai…
Kai Kiburnas su Falisė išėję uždarė duris, Sersėja prisipylė sau dar vieną taurę vyno.
— Mane supa vien priešai ir silpnapročiai, — garsiai ištarė karalienė. Ji negalėjo pasitikėti net savo kraujo giminaičiais, net Džeimiu, kadaise buvusiu jos antrąja puse. Jis turėjo būti mano kalavijas ir skydas, mano stipri dešinioji ranka. Kodėl brolis užsispyręs mane erzina?