Žinoma, nutikimas su Bronu buvo ne daugiau nei erzinantis nemalonumas. Širdies gilumoje Sersėja niekada netikėjo, kad jis priglobė Kipšą. Jos išsigimėlis broliukas buvo pernelyg gudrus, kad leistų Lolisei duoti tam bjauriam, nuodėmingai pradėtam pavainikiui savo vardą, mat suprato, jog taip pasielgusi Lolisė tikrai užsitrauks karalienės rūstybę. Ledi Meriveter atkreipė į tai dėmesį ir buvo teisi. Tas pasityčiojimas beveik neabejotinai buvo samdomo kalavijuočio darbas. Sersėja įsivaizdavo jį, žiūrintį į savo raukšlėtą rausvą įsūnį, čiulpiantį papurusį Lolisės spenį, su vyno taure rankoje ir įžūlia šypsena veide. Vaipykis, kiek nori, sere Bronai, netrukus klyksi nesavu balsu. Džiaukis savo beprote ledi ir pasivogta pilimi, kol dar gali. Kai ateis laikasy sutrėkštu tave kaip musę. Galbūt pritrėkšti Brono ji pasiųs Lorą Tairelį, jei tik Gėlių riteris per stebuklą gyvas grįš iš Drakono Uolos. Tai būtų nuostabu. Jei dievai būtų geri, jiedu nužudytų vienas kitų, kaip seras Arikas ir seras Erikas. O Stokvortas… ne, galvoti apie Stokvortą Sersėja nenorėjo.
Kai karalienė besisukančia galva grįžo į miegamąjį, Tena jau vėl buvo užsnūdusi. Per daug vyno ir per mažai miego, tarė sau ji. Toli gražu ne kiekvieną naktį ji būdavo žadinama du kartus sužinoti blogų naujienų. Aš bent jau išlipau iš lovos. Robertas būtų buvęs per daug girtas atsikelti, o juo labiau valdyti. Visų šių košę būtų tekę srėbti Jonui Arinui. Sersėjai buvo malonu galvoti, kad ji yra geresnė karalienė, nei Robertas buvo karalius.
Dangus už lango palengva ėmė šviesėti. Sersėja sėdėjo ant lovos šalia ledi Meriveter, klausydamasi tylaus jos alsavimo, žiūrėdama į švelniai besikilnojančias jos krūtis. Ar ji sapnuoja Myrų? — susimąstė karalienė. O gal savo randuotų meilužį, pavojingų juodaplaukį vyrų, kuriam neįmanoma atsispirti? Ji neabejojo, kad lordo Ortono Tena tikrai nesapnuoja.
Sersėja priglaudė delną prie tos moters krūties. Iš pradžių suėmė švelniai, vos palietė ir pajuto šiltą ir lygią kaip atlasas odą. Tada truputį spustelėjo, nykščio nagu atsargiai grybštelėjo didelį tamsų spenelį ir ėmė braukyti aukštyn žemyn, aukštyn žemyn, kol pajuto jį pūrant. Kai pakėlė akis, Tena jau buvo atsimerkusi.
— Malonus jausmas? — paklausė Sersėja.
— Taip, — linktelėjo ledi Meriveter.
— O dabar? — Sersėja sugnybo krūties spenelį, smarkiai trūktelėjo ir ėmė trinti jį tarp pirštų.
Myrietė aiktelėjo iš skausmo.
— Tu mane kankini.
— Tai dėl vyno. Vieną ąsotį išgėriau per vakarienę, o kitą su našle likusia ledi Stokvort. Turėjau gerti, kad ją nuraminčiau. — Ji ėmė maigyti ir kitą Tenos krūties spenelį, timpčioti jį, kol myrietė aiktelėjo. — Esu karalienė. Ir geidžiu pasinaudoti savo teisėmis.
— Daryk, ką tik nori. — Net tarpkojyje Tenos plaukai buvo juodi kaip Roberto, ir kai Sersėja ją ten palietė, tuos plaukus rado gausiai sudrėkusius, o Roberto gaktos plaukai visuomet būdavo šiurkštūs ir sausi. — Prašau, — pridūrė myrietė, — mėgaukis, mano karaliene. Daryk su manimi, ką nori. Aš tau atsiduodu.
Bet nieko iš to neišėjo. Sersėja nejautė to, ką jausdavo Robertas tomis naktimis, kai ją paimdavo. Jai tas žaidimas neteikė jokio malonumo. O Tenai — priešingai. Jos krūtų speneliai blizgėjo nelyginant du tamsūs deimantai, jos makštis buvo slidi ir pasiruošusi. Robertas tų vienų valandų būtų tave mylėjęs. Karalienė kyštelėjo vieną pirštą į myrietės pelkę, paskui kitą ir ėmė juos slankioti. Bet į tave nuleidęs, jis kažin ar būtų prisiminęs tavo vardų.
Ji norėjo įsitikinti, ar su moterimi viskas galėtų būti taip pat lengva, kaip visuomet būdavo su Robertu. Dešimt tūkstančių tavo kūdikių žuvo mano delne, tavo malonybe, pagalvojo ji, kišdama į Myrą trečią pirštą. Kol knarkdavai, vieną po kito nusilaižydavau nuo veido ir pirštų visus tuos lipnius princus. Reikalaudavai savo teisių, milorde, bet tamsoje aš surydavau tavo įpėdinius. Tenos kūną supurtė traukuliai. Ji sušnabždėjo kelis žodžius svetima kalba, vėl ėmė trūkčioti visu kūnu, išrietė nugarą ir šūktelėjo. Rėkia lyg badoma, dingtelėjo karalienei. Ir ji pamėgino įsivaizduoti, kad jos pirštai — šerno iltys, skrodžiantys myrietės kūną nuo tarpkojo iki pat gerklės.
Ir vis tiek iš to nebuvo nieko gero.
Niekada ir su niekuo nebuvo taip gera, kaip su Džeimiu.
Kai Sersėja pamėgino patraukti ranką, Tena ją sučiupo ir pabučiavo pirštus.
— Mieloji karaliene, kaip man suteikti tau malonumą? — Myrietės plaštaka nuslydo Sersėjos šonu ir palietė lytį. — Tik pasakyk, ko iš manęs nori, meile mano.
— Palik mane ramybėje.
Sersėja pasivertė toliau nuo ledi Meriveter ir virpėdama užsiklojo antklodėmis. Naktis baigėsi. Netrukus išauš rytas ir visa tai bus pamiršta.
To niekada nebuvo.
Džeimis
Pučiami šaižiai nuaidėjo trimitai, skrosdami priešaušrio prieblandą.
Džosminas Pekldonas akimirksniu pašoko ant kojų ir karšligiškai ėmė ieškoti šeimininko kardasaičio.
Vaikinas turi puikią nuojautą.
— Bastūnai nepučia trimitų ir nepraneša apie savo atvykimą, — tarė jam Džeimis. — Kalavijo man neprireiks. Tai tikriausiai mano pusbrolis, Vakarų sergėtojas.
Jam išėjus iš palapinės, atvykėliai jau lipo nuo žirgų; keletas riterių, dvi dešimtys raitų šaulių ir kovos meistrų.
— Džeimi! — garsiai riktelėjo vyras susitaršiusiais plaukais, vilkintis paauksuotus šarvinius marškinius ir lapenų apsiaustą. — Toks sulysęs ir baltais drabužiais! Ir dar su barzda!
— Kalbi apie šitą? Tai tik keli šeriai, palyginti su tavo karčiais, pusbroli. — Šiurkšti sero Daiveno barzda ir vešlūs ūsai buvo suaugę su tankiomis kaip gyvatvorė žandenomis, o šios siekė gelsvus, storus, po šalmu, kurį jis kaip tik ėmėsi nuo galvos, susivėlusius plaukus. Viso šio plaukų kamuolio viduryje pūpsojo trumpa riesta nosis ir žibėjo pora spindinčių šviesiai rudų akių. — Gal koks nors bastūnas nušvilpė tau skustuvą?
— Prisiekiau nesikirpti ir nesiskųsti, kol neatkeršysiu už tėvą. — Kaip vyras, galintis pasigirti liūto išvaizda, Daivenas Lanisteris kalbėjo keistai ir paikai. — Deja, Karstarką jau sudorojo Jaunasis Vilkas. Atėmė man galimybę atkeršyti. — Atidavęs šalmą ginklanešiui, jis pirštais persibraukė sunkios geležies prie galvos prispaustus plaukus. — Man ilgesni plaukai patinka. Naktys darosi vėsios ir su šeriais apžėlusiu veidu truputį šilčiau. Be to, ir teta Džena visada sakydavo, kad mano smakro nuo plytos neatskirsi. — Jis suspaudė Džeimiui žastus. — Po Kuždesių miško mes dėl tavęs labai nerimavome. Girdėjome, kad Starko didvilkis perkando tau gerklę.
— Graudžiai dėl manęs verkei, pusbroli?
— Pusė Lanisporto gedėjo. Tai yra moteriškoji pusė. — Sero Daiveno žvilgsnis nukrypo į Džeimio rankos bigę. — Vadinasi, vis dėlto tai tiesa. Tau tikrai nukirsta dešinė plaštaka.
— Turiu naują, išlietą iš aukso. Vienarankio gyvenimas visiškai kitoks, pora žodžių nepapasakosi. Geriu mažiau vyno, nes bijau parversti taurę, o dvare rečiau užeina noras pasikasyti užpakalį.
— Na taip. Gal paprašyti, kad ir man nukirstų? — nusijuokė pusbrolis. — Ar tai — Ketlinos Stark darbas.