— Vargo Houto. — Iš kur tokie gandai?
— Kohoriečio? — Seras Daivenas nusispjovė. — Kad demonai nusineštų ir jį, ir visus Smarkiuosius Vyrukus. Siūliausi tavo tėvui iš po žemių jį iškasti, bet jis man neleido. Pasakė, girdi, vienos užduotys dera liūtams, o kitas geriau palikti ožiams ir šunims.
Džeimis neabejojo, kad tėvas būtent taip ir pasakė; ir pasijuto taip, tarsi girdėtų skambant jo balsą.
— Eime į vidų, pusbroli. Reikia pasikalbėti.
Garėtas įpūtė gorės ir jose žioruojančios žarijos apšvietė Džeimio palapinę rausva šviesa. Seras Daivenas nusimetė apsiaustą ir švystelėjo jį Mažajam Lu.
— Tu — jaunėlis Paiperis, ar ne? — burbtelėjo jis. — Atrodai kaip nuograuža.
— Taip, aš Luisas Paiperis, milorde.
— Kartą, per riterių turnyrą bendrose kautynėse kaip reikiant įkrėčiau į kailį tavo broliui. Tas nupiepęs kvailys įsižeidė, kai paklausiau, ar tik ant jo skydo šokanti nuoga mergelė nebus jo sesuo.
— Ta mergelė — mūsų giminės ženklas. Sesers neturime.
— Labai gaila. Ant skydo pavaizduotos mergelės papai buvo puikūs. Tik… koks vyras slepiasi už nuogos moters? Kaskart, kai dunkstelėdavau į tavo brolio skydą, jausdavausi lyg garbę praradęs riteris.
— Gana, — juokdamasis nutraukė jų pokalbį Džeimis. — Duok vaikinukui ramybę. — Pija prieskoniais gardino jiems vyną ir šaukštu maišė pilną jo pripiltą katiliuką. — Man reikia žinoti, ko galiu tikėtis atvykęs į Riveraną.
Džeimio pusbrolis gūžtelėjo.
— Apsiaustis tęsiasi. Juodoji Žuvis tupi už pilies sienų, o mes sėdime kitoje pusėje, savo palapinėse. Tiesą sakant, ten velniškai nuobodu. — Seras Daivenas klestelėjo ant sulankstomos kareiviškos kėdės. — Tūlis turėtų pamėginti pralaužti apsiausties žiedą ir priminti mums, kad vyksta karas. Būtų gerai, jei nudėtų ir kelis Frėjus. Pirmiausia, Raimaną. Jis beveik nuolat girtas. Ak, ir Edviną. Jis ne toks bukas kaip tėvas, bet pritvinkęs neapykantos kaip šunvotė pūlių. O mūsų seras Emonas… ne, lordas Emonas — tesaugo mus Septynetas, kad nepamirštume naujo jo titulo, — mūsų Riverano lordas nieko daugiau neveikia, tik mėgina man paaiškinti, kaip vadovauti apsiausčiai. Jis nori, kad paimčiau pilį nenugriovęs nė akmenėlio, mat dabar tai — naujoji jo rezidencija.
— Ar vynas jau karštas? — paklausė Džeimis Pijos.
— Taip, milorde. — Atsakydama mergina delnu prisidengė burną.
Pekas patiekė vyną ant auksinio padėklo. Seras Daivenas nusimovė pirštines ir paėmė taurę.
— Ačiū, vaikine. Kas tu toks?
— Džosminas Pekldonas, maloningasis milorde.
— Pekas — Juodųjų Vandenų mūšio didvyris, — tarė Džeimis. — Jis nužudė du riterius, o dar du paėmė į nelaisvę.
— Matyt, esi pavojingesnis, nei atrodai, vaikine. Ar tai barzda, ar pamiršai nusiplauti nuo veido purvą? Stanio Barateono žmonos ūsai vešlesni. Kiek tau metų?
— Penkiolika, sere.
Seras Daivenas prunkštelėjo.
— Žinai, kuo geri didvyriai, Džeimi? Jie visi miršta jauni ir mums, gyviesiems, palieka daugiau moterų. — Jis mestelėjo ginklanešiui taurę. — Įpilk dar vyno, ir aš taip pat pavadinsiu tave didvyriu. Mane kamuoja troškulys.
Džeimis kaire ranka pakėlė savo taurę ir gurkštelėjo. Jam krūtinėje pasklido šiluma.
— Kalbėjai apie Frėjus, kuriuos nori matyti mirusius. Raimaną, Edviną, Emoną…
— Ir Valderį Riversą, — pridūrė Daivenas, — tą kalės vaiką. Jis negali pakęsti, kad yra nesantuokinis sūnus, ir nekenčia visų, kurie tokie nėra. Bet seras Pervinas, rodos, padorus vyras, tad gali likti gyvas. Ir moterys taip pat. Girdėjau, kad vieną iš jų turėčiau vesti. Beje, tavo tėvas galėjo ir iš anksto aptarti su manimi tą santuoką. Ar žinojai, kad prieš Okskroso mūšį mano tėvas derėjosi su Paksteriu Redvainu? Redvainas turi dukterį su puikiu kraičiu…
— Kalbi apie Desmerą? — nusijuokė Džeimis. — Ar tau patinka strazdanos?
— Jei turiu rinktis Frėjus arba strazdanas… Na, pusė lordo Valderio vaikų atrodo kaip žebenkštys.
— Tik pusė? Tau pasisekė. Daryje mačiau Lanselio nuotaką.
— Eimę iš Sargo Namelio, tegul ją dievai. Negalėjau patikėti, kad Lanselis ją išsirinko. Kas tam vaikinui atsitiko?
— Jis dabar labai dievobaimingas, — paaiškino Džeimis, — bet nuotaką rinkosi ne jis. Ledi Amerėjos motina priklauso Darių giminei. Mūsų dėdė manė, kad ji padės Lanseliui rasti bendrą kalbą su Dario prastuomene.
— Kaip? Ar leisis jų dulkinama? Juk žinai, kodėl žmonės vadina ją Eime iš Sargo Namelio, ar ne? Ji pakelia savo vartus kiekvienam pro šalį traukiančiam riteriui. Geriau tegul Lanselis pasiieško ginklininko, kuris jam nukaldintų šalmą su ragais.
— To neprireiks. Mūsų pusbrolis jau pakeliui į Karaliaus Uostą, kur ketina duoti įžadus ir tapti vienu iš aukštojo septono kalavijų.
Seras Daivenas taip nustebo, tarsi Džemis jam būtų pasakęs, jog Lanselis nusprendė tapti mimų beždžionėle.
— Negali būti. Tu iš manęs juokiesi. Eime iš Sargo Namelio, matyt, bjauresnė, nei girdėjau, jei pastūmėjo vaikiną tokiam žingsniui.
Kai Džeimis atsisveikino su ledi Amerėja, ji tyliai verkė dėl nutrukusios santuokos ir leidosi guodžiama Lailo Kreikholo. Bet labiausiai jis nerimavo ne dėl Eimės ašarų, o dėl piktų žvilgsnių, kuriais jos giminaičiai varstė juos, stovinčius pilies kieme.
— Tikiuosi, kad bent tu neketini duoti jokių įžadų, pusbroli, — tarė jis Daivenui. — Jei kalbėsime apie vedybų sutartis, Frėjai yra labai įžeidus. Dar kartą geriau jų nenuvilti.
Seras Daivenas prunkštelėjo.
— Nebijok, aš vesiu savo žebenkštį ir su ja sugulsiu. Žinau, kas nutiko Robui Starkui. Ir vis dėlto, prisimindamas tai, ką man pasakojo Edvinas, į žmonas geriau paimsiu tą, kuri dar nekraujavo, mat kitaip gali paaiškėti, kad Juodasis Valderis pripuolė pirmas ir iškopinėjo medų. Galiu lažintis, kad jis paėmė Eimę iš Sargo Namelio ne mažiau kaip tris kartus. Galbūt tai paaiškintų ir Lanselio dievotumą, ir prastą jo tėvo ūpą?
— Mateisi su seru Kevanu?
— Žinoma. Traukdamas į vakarus, jis čia prajojo. Prašiau jo padėti mums paimti pilį, bet Kevanas nesileido į kalbas. Ir visą laiką, kol čia buvo, apie kažką mąstė. Elgėsi mandagiai, bet šaltai. Prisiekiau jam, kad niekada nesiprašiau būti paskirtas Vakarų sergėtoju, pasakiau, jog ta garbė turėjo atitekti jam, ir seras Kevanas patikino negriežiantis ant manęs danties, bet iš to, kaip kalbėjo, niekada nebūčiau to supratęs. Jis praleido čia tris dienas, tik vargu ar pratarė man bent tris žodžius. Jei būtų pasilikęs, jo patarimas man būtų labai pravertęs. Sero Kevano mūsų bičiuliai Frėjai nebūtų drįsę taip erzinti, kaip erzino mane.
— Papasakok, — paragino Džeimis.
— Mielai, tik nežinau, nuo ko pradėti. Kol stačiau taranus ir apgulties bokštus, Raimanas Frėjus liepė sumeistrauti kartuves. Kiekvieną rytą, vos išaušus, jis atveda Edmurą Tūlį, užneria jam ant kaklo virvę ir grasina pakarti, jei pilis nepasiduos. Juodoji Žuvis į šį spektaklį nekreipia dėmesio, todėl vakare lordas Edmuras vėl išvedamas. Beje, ar žinojai, kad jo žmona laukiasi?
Džeimis nežinojo.
— Po Kruvinųjų vestuvių Edmuras su ja sugulė?
— Edmuras su ja sugulė per Kruvinąsias vestuves. Roslina daili ir graži, visai nepanaši į žebenkštį. Be to, kad ir kaip keista, Edmuras jai patinka. Pervinas sako, girdi, ji meldžiasi, kad gimtų mergaitė.