Džeimis susimąstė.
— Jei gims sūnus, lordui Valderiui Edmuras daugiau nebus reikalingas…
— Ir aš taip manau. Mūsų dėdė Em… tai yra lordas Emonas, nori, kad Edmuras būtų pakartas jau dabar. Vien lordo Tūlio iš Riverano buvimas stovykloje varo jį į neviltį, kaip ir galbūt gimsiantis dar vienas Tūlis. Jis kasdien prašo manęs įsakyti serui Raimanui Tūlį pakarti, nesvarbu, nei-kaip, nei už ką. Tuo metu lordas Geivenas Vesterlingas timpčioja man kitą rankovę. Juodoji Žuvis pilyje laiko jo žmoną ir tris snarglius vaikus. Jo šviesybė baiminasi, kad, jei Frėjai pakars Edmurą, Tūlis juos visus nužudys. Viena iš tų snarglių — Jaunojo Vilko žmona ir karalienė.
Džeimiui rodėsi, jog Džeinę Vesterling kažkur jau buvo sutikęs, nors, kaip ji atrodo, neprisiminė. Kad būtų verta karalystės, ji turi būti tikra gražuolė.
— Seras Brindenas vaikų tikrai nežudys, — patikino jis pusbrolį. — Tokia juoda žuvis jis nėra. — Dabar Džeimis pradėjo suprasti, kodėl Riveranas dar nepaimtas. — Papasakok man apie savo kariuomenės išsidėstymą, pusbroli.
— Mes apsupę visą pilį. Seras Raimanas ir Frėjai stovi į šiaurę nuo Akmenvarčio. Piečiau Raudonosios Šakos įsikūręs lordas Emonas su seru Forlėjumi Presteriu, senosios mūsų kariuomenės likučiais ir su upių lordais, perėjusiais į mūsų pusę po Kruvinųjų vestuvių. Turiu pasakyti, kad visi jie — nemalonūs tipai. Jie tik tūno savo palapinėse ir skundžiasi, bet daugiau niekam netinka. Mano stovykla yra tarpupyje, priešais apsauginį griovį ir didžiuosius Riverano vartus. Per Raudonąją Šaką žemiau pilies pastatėme plūduriuojančią užtvarą. Ją gina Manfrydas Ju ir Reinardas Rutigeris, kad niekas neišplauktų. Be to, esu užmetęs tinklus, kad pasigautume žuvies. Taip mums lengviau pramisti.
— Ar negalime paimti pilies badu?
Seras Daivenas papurtė galvą.
— Juodoji Žuvis iš Riverano išvarė visas nereikalingas burnas ir paliko plikus visus laukus. Jis turi tiek atsargų, kad kariams ir žirgams jų pakaks dvejiems metams.
— O kiek maisto ir pašaro gauname mes?
— Kol upėse yra žuvies, nebadausime, nors tikrai nežinau, kuo šersime arklius. Frėjai maistą ir pašarą gabena iš Dvynių, bet seras Raimanas skundžiasi, kad jam ne kažin kas liko, ir liepia ieškotis maisto patiems. Pusė vyrų, kuriuos išsiunčiau ieškoti maisto, negrįžo. Keli pabėgo. Kitus radome išpampusius, kybančius medžiuose su kilpomis ant kaklo.
— Užvakar ir mes kelis iš jų matėme, — linktelėjo Džeimis.
Adamo Marbrando žvalgai rado juos, pajuodusiais veidais tabaluojančius po laukine obelimi. Lavonai buvo išrengti nuogai ir kiekvienam jų į burną įgrūsta po laukinį obuolį. Nė vienas nebuvo sužeistas; akivaizdu, kad jie pasidavė. Pamatęs juos, Stipruolis Šernas įsiuto ir prisiekė kruvinai atkeršyti tiems, kurie karius surišo ir pakabino ant šakų kaip paršavedės kiaules.
— Tai galėjo būti bastūnų darbas, — Džeimiui baigus pasakoti, tarė seras Daivenas, — arba ir ne. Šiose apylinkėse klajoja ir šiauriečių gaujos. Tie Trišakio lordai… gal jie ir prisiekė ištikimybę, bet, man rodos, širdyje vis tiek linksta prie… vilkų.
Džeimis žvilgtelėjo į abu jaunuosius savo ginklanešius, stoviniuojančius prie gorių ir apsimetančius, kad nesiklauso. Ir Luisas Paiperis, ir Garėtas Peidžas buvo upių lordų sūnūs. Jis abu vaikinus pamėgo ir būtų labai nenorėjęs atiduoti jų serui Ilinui.
— Man rodos, kilpos ant kaklų liudija, kad tai Dondariono darbas.
— Tavo lordas Žaibas — ne vienintelis, kuris moka užnerti kilpą. Negąsdink manęs tuo lordu Beriku. Jis čia, jis ten, jis visur, o kai pasiunti vyrus jo sučiupti, jis išgaruoja kaip ryto rasa. Upių lordai, be jokios abejonės, jam padeda. Prakeiktas amžinai keliaujantis lordas, kad ir kaip sunku tuo patikėti. Vieną dieną išgirsti, kad jis miręs, kitą žmonės šneka, kad jo neįmanoma nužudyti. — Seras Daivenas pastatė savo taurę. — Mano žvalgai praneša, kad naktį ant kalvų dega laužai. Jie mano, kad taip perduodamas ženklas… tarsi iš visų pusių būtume stebimi. Be to, laužai liepsnoja ir kaimuose. Kažkoks naujas dievas…
Ne, senas dievas.
— Kartu su Dondarionu visur keliauja ir Turas, storas myrietis žynys, kadaise lėbaudavęs su Robertu. — Auksinė Džeimio plaštaka gulėjo ant stalo. Jis ją palietė ir žiūrėjo, kaip auksas spindi prislopintoje, niūrioje, žarijų skleidžiamoje šviesoje. — Jei reikės, sudorosime ir Dondarioną, bet pirmiausia turime susitvarkyti su Juodąja Žuvimi. Jis turėtų suprasti patekęs į aklavietę. Ar mėginai su juo derėtis?
— Seras Raimanas mėgino. Apgirtęs prijojo prie pilies vartų, gyrėsi ir grasino. Juodoji Žuvis užlipo ant dantytos tvirtovės sienos ir stovėdamas tenai tepasakė, kad nešvaistys savo aukso vertų žodžių šnekėdamasis su ištižėliais. O tada įlipdė strėlę Raimano žirgui į pasturgalį. Žirgas atsistojo piestu, Frėjus tėškėsi į purvą, o aš taip kvatojausi, kad vos neprileidau kelnių. Jei ant tvirtovės sienos būčiau stovėjęs aš, būčiau strėle pervėręs ir tam melagiui Raimanui gerklę.
— Derėdamasis su juo dėvėsiu kaklo šarvus, — vos pastebimai šyptelėjęs tarė Džeimis. — Ketinu pasiūlyti jam palankias sąlygas.
Jei Džeimis būtų pasiekęs, kad ši apsiaustis baigtųsi nepraliejus kraujo, tuomet niekas nebūtų galėjęs sakyti, jog jis pakėlė ginklą prieš Tūlių giminę.
— Gali pamėginti, milorde, tik abejoju, ar žodžiai duos mums naudos. Reikia imti pilį šturmu.
Dar visai neseniai ir Džeimis, be abejonės, būtų rinkęsis šį kelią. Jis suprato, kad negali sėdėti čia dvejus metus ir laukti, kol Juodoji Žuvis mirs badu.
— Kad ir ką darytume, turime paskubėti, — pasakė jis serui Daivenui. — Privalau kuo greičiau grįžti į Karaliaus Uostą ir būti šalia karaliaus.
— Taip, — linktelėjo pusbrolis, — tavo seseriai, žinoma, tavęs reikia. Kodėl ji išsiuntė Kevaną? Maniau, kad paskirs jį karaliaus ranka.
— Jis nesutiko. — Kevanas nebuvo toks aklas kaip aš.
— Kevanas turėjo tapti Vakarų sergėtoju. Arba tu. Gali neabejoti, kad labai vertinu man suteiktą garbę, bet mūsų dėdė dukart už mane vyresnis ir turi daugiau patirties vadovauti kariuomenei. Tikiuosi, jis žino, kad niekada į šias pareigas nesiveržiau.
— Žino.
— O kaip gyvuoja Sersėja? Ar vis dar tokia pat graži?
— Ji tiesiog švyti. — Veidmainė. — Spindi kaip auksinė. — Nepatikima kaip juokdario auksas. Praeitą naktį Džeimis sapnavo, kad užtiko ją besidulkinančią su Mėnuliuku, jis nudėjo juokdarį ir auksine plaštaka išmalė seseriai dantis kaip Gregoris Kligeinas vargšelei Pijai. Sapnuose Džeimis visuomet turėjo dvi rankas; viena buvo auksinė, bet vikri ir lanksti kaip sveikoji. — Kuo greičiau paimsime Riveraną, tuo greičiau grįšiu pas Sersėją.
Ką darys tada, Džeimis nežinojo.
Jis dar valandą pasišnekėjo su pusbroliu, o tuomet Vakarų sergėtojas išėjo. Likęs vienas, Džeimis nutarė apeiti palapines, prisirišo auksinę plaštaką ir užsimetė rudą apsiaustą.
Tiesą sakant, jam toks gyvenimas patiko. Būdamas stovykloje su kareiviais, jis jautėsi gerokai laisviau nei karaliaus dvare. O vyrai, rodės, puikiai jautėsi vadovaujami Džeimio. Prie vieno laužo trys arbaletininkai pasiūlė jam gabalą kepto zuikio, kurį buvo sumedžioję. Prie kito laužo jaunas riteris paprašė jo patarti, kaip geriausia gintis nuo karo kūju ginkluoto priešo. Tolėliau, upės seklumoje, jis pamatė dvi skalbėjas, sėdinčias ant pečių dviem kariams ir besipliekiančias. Merginos buvo apgirtusios ir pusnuogės, juokėsi ir daužė viena kitą susuktais apsiaustais, keliolika susibūrusių vyrų ragino jas vožti stipriau. Džeimis susilažino ir pastatė varinę žvaigždę už šviesiaplaukę, įsitaisiusią ant pečių Meilučiui Rafui, bet pralošė, mat abi merginos pūkštelėjo į meldų prižėlusį vandenį.