Kitame upės krante kaukė vilkai, gūsingas vėjas taršė guotą žilvičių, kurių liaunos šakos lingavo ir ošė. Serą Iliną Peiną Džeimis rado vieną prie savo palapinės, galąstuvu braukiantį per didžiojo kalavijo ašmenis.
— Eikš, — tarė jis ir, vos pastebimai šypsodamasis, tylusis riteris atsistojo.
Jam tai patinka, suprato Džeimis, jam patinka kiekvieną vakarą mane pažeminti. O dar labiau patiktų nužudyti. Jis norėjo tikėti, kad kaunasi vis geriau, bet įgūdžiai radosi labai palengva ir tam reikėjo milžiniškų pastangų. Po šarvais, vilna ir kietinta oda Džeimio Lanisterio kūnas buvo nusėtas pjautinėmis žaizdelėmis, šašais ir mėlynėmis.
Jiedviem vedantis žirgus iš stovyklos, sustabdė sargybinis. Džeimis auksine plaštaka patapšnojo kariui per petį ir tarė:
— Būk budrus. Aplink šmirinėja vilkai.
Raudonosios Šakos pakrante jie nujojo atgal, prie sudeginto kaimo griuvėsių, kur buvo praleidę popietę. Čia, tarp aprūkusių akmenų ir seniai atvėsusių pelenų, jie sušoko vidurnakčio šokį. Iš pradžių geriau sekėsi Džeimiui. Jis net leido sau pagalvoti, jog galbūt vis dėlto po truputį atgauna turėtus gebėjimus; jog galbūt šiąnakt Peinas eis miegoti kruvinas ir apdovanotas mėlynėmis.
Bet seras Ilinas tarsi skaitė Džeimio mintis. Jis lengvai atrėmė paskutinį Džeimio kirtį, puolė kontratakuoti ir vėl įstūmė Džeimį į upę, o jo bato padas slystelėjo dumblu. Dvikova baigėsi Džeimiui klūpant, jo kalavijui išsprūdus iš rankos ir nuskriejus į meldus, o tyliajam riteriui įrėmus kalavijo ašmenų smaigalį jam į gerklę. Mėnesienos šviesoje raupų palikti randai Peino veide atrodė dideli kaip krateriai. Jis ir vėl išleido kažkokį klaksėjimą, kuris tikriausiai reiškė juoką, ir kalavijo ašmenimis braukė aukštyn per kaklą ir gerklę tol, kol smaigalys sustojo tarp lūpų. Tik tada jis žingtelėjo atatupstas ir įsikišo ginklą į makštis.
Verčiau būčiau iškvietęs į dvikove} Meilutį Rają su kekše antpečių, pagalvojo Džeimis, nuo auksinės plaštakos kratydamas dumblą. Širdies gilumoje jis troško nusiplėšti šį daiktą ir sviesti jį į upės vandenis. Auksinė plaštaka buvo niekam tikusi, o sveika kairė ranka — ne kažin kiek už ją geresnė. Palikęs Džeimį ir leidęs jam atsistoti pačiam, seras Ilinas grįžo prie žirgų. Bent jau turiu abi kojas.
Paskutinė jų kelionės diena buvo šalta ir vėjuota. Belapiame, ruduojančiame miške vėjas siūbavo medžių šakas, o Raudonojoje Šakoje augančius meldus lenkė prie vandens paviršiaus. Net vilkėdamas vilnonį žieminį karaliaus sargybos vado apsiaustą, jodamas šalia pusbrolio Daiveno Džeimis jautė jo kūną čiupinėjančius šaltus geležinius vėjo pirštus. Vėlyvą popietę jiems prieš akis tolumoje pasirodė Riveranas, dunksantis siaurame kyšulyje, ties kuriuo Akmenvartis įtekėjo į Raudonąją Šaką. Tūlio pilis atrodė nelyginant milžiniškas akmeninis laivas, į upės deltą nukreiptu pirmagaliu. Iš smiltakmenio sumūrytos jos sienos buvo nutviekstos rausvos besileidžiančios saulės šviesos ir atrodė aukštesnės ir storesnės, nei Džeimis prisiminė. Šito riešuto lengvai neišgliaudysu niūriai pagalvojo jis. Jei Juodoji Žuvis jo nepaldausys, jis neturės kitos išeities, tik sulaužyti pažadą, duotą Ketlinai Stark. Mat priesaika karaliui buvo svarbesnė.
Plūduriuojanti užtvara ir trys didelės pilį apsiautusios kariuomenės stovyklavietės buvo ten, kur pusbrolis sakė. Į šiaurę nuo Akmenvarčio įkurta sero Raimano Frėjaus stovykla buvo gausiausia, bet labiausiai pakrikusi. Iškilusios virš palapinių, dunksojo didelės pilkos kartuvės, aukščiu prilygstančios svaidyklei. Ant jų pakylos buvo matyti stovinti vieniša žmogaus figūra su kilpa ant kaklo. Edmuras Tūlis. Staiga Džeimiui jo pagailo. Kam versti jį diena iš dienos stovėti ten su ta kilpa ant kaklo?.. Ar nebūtų geriau tiesiog nukirsti jam galvą, ir viskas?
Už kartuvių chaotiškai, be jokios perprantamos tvarkos buvo išsibarsčiusios palapinės ir laužai. Frėjų lordai ir riteriai savo palapines buvo pasistatę pačioje geriausioje vietoje, prie upės, aukščiau išvietės griovių; žemiau jų rikiavosi iš purvo drėbtos lūšnelės, keturračiai bei jaučių traukiami vežimai.
— Seras Raimanas nenori, kad jo vyrai nuobodžiautų, tad parūpina jiems kekšių, leidžia rengti gaidžių peštynes ir šunimis pjudyti šerną, — prabilo seras Daivenas. — Jis čia atsigabeno sumautą dainių. Nepatikėsi, bet mūsų teta iš Lanisporto atsivežė Vatą Baltadantį, tad ir Raimanui būtinai prireikė dainiaus. Kaip manai, pusbroli, ar negalėtume tiesiog užtvenkti upės ir visų jų paskandinti?
Džeimis atkreipė dėmesį į apsauginio pylimo viršuje, tarp dantytų sienų, vaikštančius lankininkus. Jiems virš galvų plevėsavo Tūlių giminės vėliavos — įžūlus sidabrašonis upėtakis raudonos ir mėlynos juostos fone. Bet ant aukščiausio bokšto buvo iškelta kita vėliava: ilga ir balta, ant kurios buvo išsiuvinėtas Starkų didvilkis.
— Kai pirmą kartą išvydau Riveraną, buvau geltonsnapis ginklanešys, — tarė Džeimis pusbroliui. — Senasis Samneris Kreikholas pasiuntė mane perduoti žinios, kurios, anot jo, negalėjo patikėti varnui. Kol sugalvojo atsakymą, lordas Hosteris laikė mane pilyje dvi savaites ir kiekvieną kartą, kai valgydavome, sodindavo greta savo dukters Lisos.
— Tad nėra ko stebėtis, kad nutarei apsivilkti baltus drabužius. Tavimi dėtas, būčiau padaręs tą patį.
— Ak, sėdėti šalia Lisos toli gražu nebuvo baisiausias dalykas.
Tiesą sakant, ji buvo graži mergina: švelni, su duobutėmis skruostuose, ilgais kaštoniniais plaukais. Bet drovi. Labiau linkusi tylėti kaip žuvis, o ne prapliupti juoku, be to, jai trūko ugningo Sersėjos būdo. Vyresnioji jos sesuo atrodė įdomesnė, bet Ketlina jau buvo pažadėta kažkokiam šiauriečiui vaikinui, Vinterfelo įpėdiniui… Šiaip ar taip, tuomet dar visiškai jauno Džeimio merginos nedomino taip, kaip garsusis Hosterio brolis, pelnęs šlovę, kai prie Brastos Akmenų įveikė Devyngrašį karalių. Prie stalo Džeimis į vargšę Lisą visai nekreipė dėmesio, bet primygtinai prašė Brindeno Tūlio papasakoti apie Melisą Žiaurųjį ir Eboną Princą. Tada seras Brindenas buvo jaunesnis nei aš dabar, — prisiminė Džeimis, — o aš buvau jaunesnis už Peką.
Artimiausia brasta per Raudonąją Šaką buvo aukščiau pilies. Norėdami pasiekti sero Daiveno stovyklą, jie turėjo kirsti Emono Frėjaus užsiimtas valdas, prajoti palapines upių lordų, prisiekusių ištikimybę ir vėl priimtų į karaliaus globą. Džeimiui nepraslydo pro akis Laičesterio ir Venso, Ruto ir Gudbruko vėliavos, Smolfordų giminės gilės ir Paiperių šokanti mergelė, bet stabtelėti jį privertė tai, kad kai kurių vėliavų čia nebuvo. Niekur nebuvo matyti nei sidabrinio Molisterių erelio, nei raudono Brakenų žirgo, nei Rigerių gluosnio, nei Peidžų susivijusių gyvačių. Nors visi jie buvo iš naujo prisiekę ištikimybę Geležiniam sostui, nė vienas neatvyko ir neprisidėjo prie apsiausties. Džeimis žinojo, kad Brakenai kariauja su Blekvudais, tad turi pasiteisinimą, bet visi kiti…
Naujieji mūsų draugai — visai ne draugai. Jie ištikimi tik tol, kol nereikia rizikuoti savo kailiu. Riveraną reikėjo paimti, ir kuo greičiau, tuo geriau. Kuo ilgiau apsiaustis tęsis, tuo daugiau pasitikėjimo įgaus kiti neklusnieji, tokie kaip Titas Blekvudas.