Prie brastos seras Kenosas iš Keiso papūtė Heroko ragą. Šis garsas turėtų paraginti Juodąją Žuvį užsilipti ant apsauginio pylimo. Seras Hugas ir seras Dermotas pirma Džeimio persikėlė per upę, taškydami drumstą, raudonai rudą vandenį, iškėlę vėjyje plazdančias vėliavas — baltą karaliaus sargybos ir Tomeno su liūtu ir elniu. Visa kolona neatsilikdama traukė paskui juos.
Lanisterių stovykloje pokšėjo mediniai kūjai, mat buvo statomas naujas apgulties bokštas. Du kiti bokštai stovėjo baigti, pusiau apkalti žalia arklio oda. Tarp jų dunksojo taranas ant ratų: medžio kamienas ugnyje grūdintu galu, pakabintas ant grandinių po mediniu stogu. Rodos, mano pusbrolis nesėdėjo rankų sudėjęs.
— Milorde, — paklausė Pekas, — kur nori pastatyti savo palapinę?
— Ten, ant tos aukštumėlės, — mostelėjo jis auksine ranka, nors ta vieta palapinei nelabai tiko. — Maisto atsargas ir pašarą sukrauk ten, žirgus sustatyk čia. Pasinaudosime tomis išvietėmis, kurias pusbrolis taip maloniai mums iškasė. Sere Adamai, patikrink mūsų stovyklos ribas ir pasižvalgyk silpnų vietų.
Džeimis nesitikėjo būti puolamas, bet… juk puolimo nelaukė ir Kuždesių miške.
— Ar sukviesti žebenkštis į karo tarybą? — paklausė Daivenas.
— Ne, pirma noriu pasikalbėti su Juodąja Žuvimi, — Džeimis mostu pasikvietė Bebarzdį Džoną Betlėjų. — Išskleisk taikos vėliavą ir perduok šią žinią esantiems pilyje. Pasakyk serui Brindenui Tuliui, kad rytoj auštant noriu su juo pasišnekėti. Atjosiu iki griovio krašto ir susitiksiu su juo ant jo pakeliamojo tilto.
Pekas, rodos, ėmė nerimauti.
— Milorde, jų šauliai gali…
— Jie nešaudys. — Džeimis nulipo nuo žirgo. — Pastatykite palapinę ir iškelkite mano vėliavas.
Tada ir pamatysime, kas atbėgs ir ar greitai.
Ilgai laukti neteko. Pija krapštėsi prie gorės, mėgindama vėl įkurti anglis. Pekas atėjo jai padėti. Pastaruoju metu Džeimis dažnai eidavo miegoti girdėdamas tuos jaunuolius besidulkinant palapinės kampe. Garetui rišant Džeimio antblauzdžių raištelius, staiga prasiskyrė palapinės atvartai.
— Štai kur tu? Pagaliau! — sududeno jo teta. Ji kūnu užstojo visą angą, o jai už nugaros stypsojo jos vyras Frėjus ir žvilgčiojo žmonai per petį. — Pats laikas. Negi neapkabinsi senos storos tetos? Ji ištiesė rankas ir nepaliko Džeimiui kitos išeities, tik suspausti ją glėbyje.
Jaunystėje Džena Lanister buvo daili moteris, bet ir tais laikais vos tilpdavo į korsetą. O dabar jos figūra pasidarė kvadratinė. Jos veidas buvo platus, oda glotni, kaklas panašus į storą rausvą koloną, krūtys didžiulės. Ji buvo tokia apkūni, jog kūno mase du kartus lenkė savo vyrą. Džeimis klusniai apkabino tetą ir laukė, kol ji gnybtelės jam ausį. Kiek Džeimis prisiminė, teta Džena jam visuomet gnybtelėdavo ausį, bet šiandien susilaikė. Užtat apibėrė sūnėnui skruostus drėgnais bučiniais.
— Užjaučiu dėl netekties.
— Turiu naują ranką, išlietą iš aukso. — Džeimis parodė ją tetai.
— Labai graži. Gal jie tau ir auksinį tėvą nukaldins? — priekaištingai paklausė ledi Džena. — Kai kalbėjau apie netektį, turėjau galvoje Taiviną.
— Toks žmogus kaip Taivinas Lanisteris gimsta kartą per tūkstantį metų, — pareiškė Dženos vyras.
Emonas Frėjus buvo nervingas žmogus drebančiomis rankomis. Gal jis ir būtų svėręs dešimt stonų, bet… tik šlapias ir apsivilkęs šarvinius marškinius. Jis buvo tikras išstypėlis, beveik besmakris, be to, šį trūkumą dar labiau paryškino gerokai išsišovęs Adomo obuolys. Pusės plaukų jis neteko dar nesulaukęs trisdešimties. Dabar Emonui buvo šešiasdešimt metų ir ant galvos beliko vos kelios žilos sruogelės.
— Pastaruoju metu mus pasiekia keistos kalbos, — tarė ledi Džena, kai Pijai ir ginklanešiams Džeimis liepė išeiti iš palapinės. — Jau nežinau, nė kuo tikėti. Ar gali būti, kad Taiviną nužudė Tirionas? Ar tai tik dar vienas tavo sesers skleidžiamas šmeižtas?
— Rodos, tai tiesa.
Auksinės plaštakos svoris ėmė Džeimį varginti. Jis patampė raištelius ir atlaisvino ją nuo riešo.
— Kad sūnus pakeltų ranką prieš tėvą… — tarė seras Emonas. — Siaubinga. Vesterose prasidėjo liūdnos dienos. Dabar, kai lordo Taivino nebėra, baiminuosi dėl visų mūsų saugumo.
— Tu dėl visų baiminaisi ir tuomet, kai jis buvo gyvas. — Džena klestelėjo nemenką savo pasturgalį ant sulankstomos kareiviškos kėdės, kuri nuo jos svorio grėsmingai girgžtelėjo. — Sūnėne, papasakok apie mūsų sūnų Kleosą ir apie jo mirties aplinkybes.
Džeimis atnarpliojo paskutinį raištelį ir nusiėmė auksinę plaštaką.
— Mus užklupo bastūnai. Seras Kleosas juos nuvijo, bet tai kainavo jam gyvybę. — Meluoti nebuvo sunku; Džeimis matė, kad šie žodžiai medumi tepa tėvams širdį.
— Sūnui drąsos netrūko, visada taip sakiau. Jis iš prigimties buvo narsus.
Serui Emonui kalbant, jam tarp lūpų pasirodė putotos, rauzganos seilės, nudažytos rūgštlapių, kuriuos jis taip mėgo kramtyti.
— Jo palaikai turi būti palaidoti po Uola, Didvyrių menėje, — pareiškė ledi Džena. — Kur ilsisi jo palaikai?
Niekur; Kruvinieji Juokdariai jį išrengė nuogai, o kūną paliko maitlesių varnų malonei.
— Prie upokšnio, — vėl pamelavo Džeimis. — Kai šis karas baigsis, rasiu jo palaikus ir pargabensiu namo.
Kaulai yra kaulai; šiais laikais rasti kaulų lengviausia.
— Šis karas… — lordas Emonas krenkštelėjo, o jo Adomo obuolys pakilo ir vėl nusileido. — Turbūt jau matei apsiausties mechanizmus. Taranus, svaidykles, bokštus. Nieko iš to nebus, Džeimi. Daivenas ketina pramušti mano sienas ir sutrupinti mano vartus. Jis kalba apie liepsnojantį degutą ir nori padegti pilį. Mano pilį. — Jis kyštelėjo ranką į rankovę, ištraukė pergamento ritinėlį ir pakišo jį Džeimiui. — Turiu įsakymą. Pasirašytą karaliaus Tomeno. Matai, štai karaliaus antspaudas — elnias ir liūtas. Esu teisėtas Riverano lordas ir nenoriu, kad pilis virstų rūkstančių griuvėsių krūva.
— Ak, pasiimk tą kvailą raštą, — subarė jį žmona. — Kol už Riverano pilies sienų tūno Juodoji Žuvis, tas raštas nieko nereiškia, galime nusišluostyti juo užpakalį. — Nors jau penkiasdešimt metų buvo ištekėjusi už Frėjaus, ledi Dženos gyslomis vis tiek tekėjo Lanisterių kraujas. Ji buvo ir liko tikra Lanister. — Džeimis atgaus tau tą pilį.
— Žinoma, — linktelėjo lordas Emonas. — Sere Džeimi, kaip matai, tavo lordas tėvas visiškai manimi pasitikėjo. Naujiesiems savo vasalams būsiu griežtas, bet teisingas. Blekvudas ir Brakenas, Džeisonas Molisteris, Vensas ir Paiperis — visi jie savo kailiu patirs, kad turi siuzereną, Emoną Frėjų. Ir mano tėvas taip pat tai pajus. Jis Perkėlos lordas, bet aš — Riverano lordas. Tiesa, sūnus privalo paklusti tėvui, bet vėliavininko pareiga paklusti savo siuzerenui.
O dievai…
— Tu nesi jo siuzerenas, sere. Perskaityk dokumentą, kurį turi. Tau atiduodamas Riveranas su aplinkinėmis žemėmis ir iš jų gaunamomis pajamomis, bet ne daugiau. Vyriausiasis Trišakio lordas yra Petiras Beilišas. Riveranas paklūsta Harenholo valdžiai.
Tai lordui Emonui nepatiko.
— Iš Harenholo pilies belikę griuvėsiai, ten vaidenasi, be to, ta pilis prakeikta, — paprieštaravo jis. — O Beilišas… tas vyras moka tik monetas skaičiuoti, jis netikras lordas, jis žemos kilmės…