— Jei tu nepatenkintas esama padėtimi, keliauk į Karaliaus Uostą ir aiškinkis su mano mieląja seserimi.
Džeimis neabejojo, kad Sersėja suės Emoną Frėjų be duonos, be druskos ir jo kaulais išsikrapštys tarpdančius. Na, nebent būtų užsiėmusi ir dulkintųsi su Osmundu Ketlbleku.
Ledi Džena prunkštelėjo.
— Neverta gaišinti jos malonybės dėl tokių kvailysčių. Emai, kodėl tau neišėjus į lauką pakvėpuoti grynu oru?
— Grynu oru?
— Arba, jei tau labiau patinka, gerai išsimyžti? Mudviem su sūnėnu reikia aptarti šeimos reikalus.
Lordas Emonas nukaito.
— Taip, palapinėje labai šilta. Palauksiu tavęs lauke, miledi. Sere…
Jo šviesybė lordas susivyniojo savo pergamentą, nerangiai nusilenkė Džeimiui ir neskubėdamas išėjo iš palapinės.
Sunku buvo nejausti paniekos Emonui Frėjui. Kasterlių Uoloje jis pasirodė eidamas keturioliktus metus ir vedė du kartus jaunesnę liūtę. Tirionas sakydavo, kad lordas Taivinas vestuvių proga Emonui padovanojo jautrų skrandį. Džena prie šio negalavimo taip pat nemažai prisidėjo. Džeimis prisiminė ne vieną puotą, kurioje Emonas niūriai baksnojo šakute savo maistą, o tuo metu jo žmona keitėsi nešvankiais sąmojais su kuriuo nors namų riteriu, pasodintu jai iš kairės, ir jų pokalbius nuolat pertraukdavo garsūs juoko pliūpsniai. Tiesa, ji pagimdė Frėjui keturis sūnus. Bent jau sakė, kad tie vaikai jo. Kasterlių Uoloje niekas nedrįso tvirtinti, kad yra kitaip, o juo labiau seras Emonas.
Vos tik jis išėjo, jo ledi žmona užvertė akis į palapinės lubas.
— Mano lordas ir šeimininkas… Ir ką tavo tėvas sau galvojo skirdamas jį Riverano lordu?
— Manau, jis galvojo apie tavo sūnus.
— Ir aš apie juos galvoju. Ernas bus netikęs lordas. Tajus turėtų būti geresnis, jei tik jam pakaks nuovokos mokytis iš manęs, o ne iš tėvo. — Ji apsidairė po palapinę. — Turi vyno?
Džeimis rado siaurakaklį ąsotį ir kaire ranka pripylė jai taurę.
— Kodėl tu čia, miledi? Kol baigsis karas, tau reikėjo likti Kasterlių Uoloje.
— Išgirdęs, kad tapo lordu, Ernas iš karto nusprendė vykti ir reikalauti sau priklausančios rezidencijos. — Ledi Džena išgėrė vyną ir rankove nusišluostė lūpas. — Tavo tėvas būtų pasielgęs išmintingiau, jei būtų atidavęs mums Darį. Tikriausiai prisimeni, jog Kleosas buvo vedęs vieną iš artojo dukterų? Gedinti našlė dabar siunta, kad jos sūnūs nepaveldės savo lordo tėvo žemių. Eime iš Sargo Namelio su Darių gimine susijusi tik iš motinos pusės. Mano marti Džeinė yra jos teta ir tikra ledi Marijos sesuo.
— Jaunesnioji sesuo, — priminė jai Džeimis. — O Tajui atiteks Riveranas — daug stambesnis grobis nei Daris.
— Užnuodytas grobis. Darių giminės vyriškoji linija yra išnykusi, o Tūlių — ne. Tas avigalvis seras Raimanas vis neria Edmurui ant kaklo virvę, bet jo nepakars. Roslinos pilve auga upėtakis. Mano vaikaičiai Riverane nebus saugūs tol, kol bus gyvas bent vienas Tūlių įpėdinis.
Džeimiui dingtelėjo, kad teta neklysta.
— Bet jei Roslina pagimdys mergaitę…
— …tai ji gali ištekėti už Tajaus. Žinoma, su sąlyga, kad lordas Valderis šiai santuokai pritars. Taip, aš apie tai jau galvojau. Tačiau gali gimti ir berniukas, o tada per tą jo pimpaliuką viskas susijauks. O jei po šios apsiausties seras Brindenas liks gyvas, jis gali pareikšti teises į Riveraną savo arba… jaunojo Roberto Arino vardu.
Mažąjį Robertą Džeimis prisiminė Karaliaus Uoste matęs ketverių metų ir vis dar tebečiulpiantį motinos krūtį.
— Arinas negyvens taip ilgai, kad susilauktų palikuonių. Be to, kam Lizdo lordui tas Riveranas?
— O kam žmogui, turinčiam puodą aukso, reikia dar vieno? Žmonės godūs. Taivinui reikėjo Riveraną atiduoti Kevanui, o Darį — Ernui. Taip jam būčiau ir pasakius, jei būtų pasivarginęs paklausti mano patarimo, tik… argi tavo tėvas tardavosi su kuo nors, išskyrus Kevaną? — Ji sunkiai atsiduso. — Bet nemanyk, aš nekaltinu Kevano dėl to, kad savo sūnui nori saugesnės vietos. Per daug gerai jį pažįstu.
— Rodos, Kevano ir Lanselio norai nesutampa. — Ir Džeimis papasakojo apie Lanselio sprendimą atleisti žmoną, atsisakyti žemių, lordo titulo ir eiti kautis už Šventąjį Tikėjimą. — Jei vis dar nori Dario, parašyk Sersėjai ir išdėstyk savo argumentus.
Ledi Džena atsainiai mostelėjo taure.
— Ne, tas žirgas jau išjojo iš kiemo. Ernas įsikalė į savo smailią galvą, kad valdys upių kraštus. O dėl Lanselio… Manau, seniai galėjome tai numatyti. Šiaip ar taip, gyvenimas ginant aukštąjį septoną ne taip labai skiriasi nuo gyvenimo ginant karalių. Tik bijau, kad Kevanas įtūš. Supyks, kaip kadaise supyko Taivinas, sužinojęs, kad nusprendei stoti į karaliaus sargybą. Kevanas bent jau turi kitą įpėdinį, Martiną. Gali apvesdinti jį su Eime iš Sargo Namelio vietoj Lanselio. Tesaugo mus visus Septynetas… — Džeimio teta vėl atsiduso. — Beje, jei jau paminėjau Septynetą… Kodėl Sersėja leido Tikėjimui vėl ginkluotis?
Džeimis gūžtelėjo.
— Neabejoju, kad ji turi savų priežasčių.
— Priežasčių? — Ledi Džena įžūliai suraukė nosį. — Geriau tos priežastys būtų rimtos. Kalavijai ir Žvaigždės apsunkino gyvenimą net Targarienams. Net Užkariautojas atsargiai elgėsi su Tikėjimu, kad tik jie nestotų į priešų pusę. O kai mirus Eigonui lordai sukilo prieš jo sūnus, abu ordinai atsidūrė to sukilimo sumaišties sūkuryje. Juos palaikė dievobaimingi lordai ir didžioji dalis prastuomenės. Pagaliau karalius Meigoras paskelbė už jų galvas mokėsiąs atlygį. Jei gerai prisimenu istoriją, jis mokėjo drakoną už neklusnaus Karžygio Sūnų ordino riterio ir sidabrinį elnią už Vargšų Bičiulio galvą. Tūkstančiai jų buvo nužudyti, bet ne mažiau vis dar klajojo po karalystę nepaklusdami niekieno valdžiai, kol Geležinis sostas nenužudė Meigoro, o karalius Džaheiris nesutiko atleisti visiems, kurie savo notų sudės ginklus.
— Beveik visą šią istoriją buvau pamiršęs, — pripažino Džeimis.
— Ne tik tu, bet ir tavo sesuo. — Ji vėl gurkštelėjo vyno. — Ar tiesa, kad pašarvotas Taivinas šypsojosi?
— Karsto neštuvuose jo kūnas švinko. Dėl to lūpos persikreipė…
— Šit kaip? — Rodos, toks paaiškinimas Dženą nuliūdino. — Žmonės sako, kad Taivinas per visą gyvenimą šypsojosi du kartus: kai vedė tavo motiną ir kai Eiris paskyrė jį savo ranka. Kai atvykęs Tarbekas Holas užsipuolė ledi Eliną, tą kalę intrigantę, anot Taigo, tada Taivinas irgi šypsojosi. Ir dar šypsojosi, kai gimei tu, Džeimi, savo akimis mačiau. Tu ir Sersėja, rausvučiai ir dailučiai, panašūs kaip du vandens lašai… išskyrus, žinoma, tarpkojus. Koks tu buvai rėksnys!
— Girdėjai mudu riaumojančius, — tarė Džeimis ir plačiai nusišypsojo. — Dar pasakyk, kaip jam patikdavo juoktis.
— Ne. Juokas keldavo Taivinui įtarimą. Jis buvo girdėjęs pernelyg daug žmonių, besijuokiančių iš tavo senelio. — Ji suraukė antakius. — Patikėk, ši juokinga Riverano apsiaustis nebūtų jo pralinksminusi. Dabar, kai jau atjojai, kaip ketini viską baigti?
— Kviesiu Juodąją Žuvį derėtis.
— Nieko iš to nebus.
— Ketinu pasiūlyti jam geras sąlygas.
— Sąlygas kelti galima tik tada, kai yra pasitikėjimas. Frėjai išžudė svečius po savo namų stogu, o tu… Neįsižeisk, mielasis, bet juk nužudei karalių, kurį buvai prisiekęs saugoti.