— Nužudysiu ir Juodąją Žuvį, jei nepasiduos, — šiurkščiau, nei norėjo, atrėžė Džeimis, bet jis nebuvo nusiteikęs dabar klausytis priekaištų dėl Eirio Targarieno.
— Kaip? Liežuviu? — neslėpdama paniekos paklausė ledi Džena. — Gal aš ir sena, ir stora, bet mano galvoje — ne sūris, Džeimi. Ir Juodosios Žuvies galvoje — ne sūris. Tušti grasinimai jo neįbaugins.
— Ką man patartum?
Ledi Džena išraiškingai gūžtelėjo.
— Ernas trokšta, kad Edmurui būtų nukirsta galva. Šį kartą, manau, jis teisus. Seras Raimanas suruošė čia tokį cirką, kad mes tapome pajuokos objektu. Turime parodyti serui Brindenui, kad mūsų grasinimai nėra tušti.
— Pakorus Edmurą sero Brindeno ryžtas gali dar padidėti.
— Ryžto Brindenui Juodajai Žuviai ir taip niekuomet netrūko. Hosteris Tūlis būtų galėjęs tai patvirtinti. — Ledi Džena baigė gerti vyną. — Ką gi, niekada nedrįsčiau mokyti tavęs, kaip kariauti. Žinau savo vietą… Ne taip, kaip tavo sesuo. Ar tiesa, kad Sersėja sudegino Raudonąją pilį?
— Tik Rankos bokštą.
Džeimio teta užvertė akis.
— Geriau būtų palikusi tą bokštą, o sudeginus savo ranką. Haris Sviftas? Jei kas to ir nusipelnė, tai būtent seras Haris. O Džailsas Rosbis, Septynete, pasigailėk mūsų… maniau, jis seniai miręs. Meriveteris… tikriausiai žinai, kad tavo tėvas jo senelį vadindavo „Kikentoju“? Taivinas sakydavo, kad Meriveteris buvo tinkamas tik vienam darbui: klausytis karaliaus sąmojų ir iš jų juoktis. Kiek pamenu, per tą kikenimą jo šviesybė paskui atsidūrė tremtyje. Sersėja tarybon įsodino kažkokį nesantuokinį prasčiokėlį, o į karaliaus sargybą įsuko suodiną katilą. Ji leidžia Tikėjimui ginkluotis, o bravosiečiams visame Vesterose laidyti gerkles ir reikalauti, kad grąžintume skolą. Nieko panašaus nebūtų nutikę, jei Sersėjai būtų pakakę sveiko proto ranka paskirti tavo dėdę Kevaną.
— Seras Kevanas šių pareigų atsisakė.
— Ir jis taip sakė. Bet nepaaiškino kodėl. Jis dar daug ko nepaaiškino. Ir nepaaiškins. — Ledi Džena nepatenkinta vyptelėjo. — Kevanas visada darė tai, kas jam buvo liepiama. Jis ne toks žmogus, kad numotų ranka į pareigą, nors ir kokia ji būtų. Jaučiu, jog čia kažkas ne taip…
— Jis teisinosi esąs pavargęs.
„Jis žino, — pasakė Sersėja, kai jiedu stovėjo prie tėvo palaikų. — Jis apie mudu žino.
— Pavargęs? — Teta papūtė lūpas. — Manau, Kevanas turėjo teisę taip jaustis. Jam buvo tikrai sunku visą laiką gyventi Taivino šešėlyje. Visiems mano broliams buvo sunku. Taivino metamas šešėlis buvo ilgas ir tamsus, o kiekvienas iš mano brolių kaip įmanydamas mėgino stiebtis į saulę. Taigetas norėjo palaikyti Taivino pusę, bet tavo tėvui negalėjo prilygti, todėl ilgainiui jis darėsi vis piktesnis. Gerionas gynėsi sąmojais. Geriau šaipytis iš žaidimo, nei lošti ir prakišti. O Kevanas labai anksti perprato susiklosčiusią padėtį, tad įsitaisė šalia tavo tėvo.
— O tu? — tarė Džeimis.
— Tas žaidimas nebuvo skirtas merginoms. Buvau neįkainojama savo tėvo princesė… Ir Taivino taip pat, kol jo nenuvyliau. Mano brolis prie nusivylimo skonio taip ir nepriprato. — Ji atsistojo. — Pasakiau viską, ką norėjau, daugiau tavęs negaišinsiu. Daryk tai, ką būtų daręs Taivinas.
— Ar tu jį mylėjai? — nė pats nepajuto, kaip paklausė Džeimis.
Teta keistai jį nužvelgė.
— Kai Valderis Frėjus įkalbėjo mano lordą tėvą ištekinti mane už Erno, man tebuvo septyneri metai. Ernas buvo antras jo sūnus, taigi net ne įpėdinis. Tėvas ir pats buvo trečias sūnus šeimoje, o jaunesni vaikai trokšta vyresniųjų pripažinimo. Frėjus pajuto šią silpnybę, ir tėvas sutiko su siūlymu vien dėl to, kad norėjo įtikti Frėjui. Apie mano sužadėtuves buvo paskelbta puotoje, kurioje dalyvavo pusė Vesteroso. Elina Tarbek kvatojosi, o Raudonasis Liūtas piktas išlėkė iš menės. Kiti sėdėjo kaip liežuvius prariję. Tik Taivinas drįso prieštarauti sužadėtuvėms. Dešimties metų berniukas. Tėvas išbalo kaip drobė, o Valderis Frėjus ėmė tirtėti. — Ji šyptelėjo. — Kaip galėjau po tokio poelgio jo nemylėti? Tai nereiškia, jog pritariau viskam, ką jis darė, arba kad man buvo maloni draugija to žmogaus, koks jis ilgainiui tapo, bet… kiekvienai mažai mergaitei reikia stipraus brolio, kad ją gintų. Taivinas net mažas buvo stiprus. — Ledi Džena atsiduso. — Kas mus gins dabar?
Džeimis pabučiavo tetą į abu skruostus.
— Jis paliko sūnų.
— O taip, paliko. Tiesą pasakius, to labiausiai ir bijau.
Tai buvo keisti žodžiai.
— Kodėl turėtum bijoti?
— Džeimi, — tarė ledi Džena, švelniai timpčiodama jam ausį, — mielasis, pažįstu tave dar iš tų laikų, kai buvai kūdikis ir čiulpei Džoanos krūtį. Tu šypsaisi kaip Gerionas ir kauniesi kaip Taigas, be to, šį tą paveldėjai ir iš Kevano, kitaip nevilkėtum šio apsiausto, bet… tikras Taivino sūnus yra Tirionas, o ne tu. Kartą pasakiau tai tavo tėvui į akis ir jis pusę metų su manimi nesišnekėjo. Vyrai tokie baisūs kvailiai… Net tokie ypatingi, kokie gimsta kartą per tūkstantį metų.
Kanalų katė
Ji pabudo prieš saulėtekį mažame pastogės kambarėlyje, kuriame gyveno kartu su Brusko dukterimis.
Katė kasryt nubusdavo pirmoji. Po antklodėmis drauge su Talėja ir Brėja visuomet būdavo šilta ir jauku. Ji girdėjo merginas tyliai alsuojant. Kai sujudėjusi atsisėdo ir ėmė apgraibomis ieškoti šlepečių, Brėja užsimiegojusi kažką priekaištingai sumurmėjo ir apsivertė ant kito šono. Nuo pilkų akmeninių sienų skleidžiamo šalčio Katei pašiurpo oda. Tamsoje ji greitai apsirengė. Jai per galvą velkantis tuniką, Talėja atsimerkė ir paprašė:
— Kate, būk gera, atnešk mano drabužius.
Mergina buvo nerangi, smailiomis alkūnėmis, vien oda ir kaulai, ir nuolat skųsdavosi, kad jai šalta.
Katė atnešė drabužius, ir Talėja įsirangę į juos po patalais. Tada jos drauge ištempė iš lovos stambią jos seserį, nors užsimiegojusi Brėja svaidėsi grasinimais.
Kai visos trys kopėčiomis nulipo iš pastogės kambarėlio, Bruskas ir jo sūnūs jau sėdėjo laivelyje, besisupančiame siaurame kanale už namo. Kaip ir kiekvieną rytą, Bruskas šūktelėjo mergaitėms, kad pasiskubintų. Jo sūnūs padėjo Talėjai ir Brėjai įlipti į laivelį. Katė turėjo atrišti laivelį nuo polio, numesti virvę Brėjai ir batu apauta koja stumtelėti jį nuo kranto. Brusko sūnūs užgulė kartis. Katė įsibėgėjusi liuoktelėjo per vis platėjantį tarpą, skiriantį krantą ir laivelio denį.
Paskui jai ilgai nereikėjo nieko daryti, tik sėdėti ir žiovauti, kol Bruskas su sūnumis stūmėsi per skystančią priešaušrio tamsą, vingiuodami nedidukų kanalų labirintu. Diena, rodės, bus tokia, kokių retai pasitaiko: gaivi, giedra ir šviesi. Bravose oras būdavo trejopas: rūkas — blogai, lietus — dar blogiau, o lijundra — blogiausia. Tačiau kartais rytas išaušdavo rausvas ir žydras, o oras būdavo gaivus ir kvepėdavo jūra. Tokias dienas Katė mėgo labiausiai.
Išplaukę į platų, tiesų vandens kelią, vadinamą Ilguoju kanalu, jie pasuko į pietus, link žuvų turgaus. Katė sėdėjo sukryžiavusi kojas, kovodama su žiovuliu ir mėgindama prisiminti ją aplankiusio sapno smulkmenas. Sapnavau, kad vėl esu vilkė. Lengviausiai ji prisiminė kvapus: medžių ir žemės, savo gaujos brolių, arklio, elnio ir žmogaus; kiekvienas iš jų buvo vis kitoks, tik aštrus ir erzinantis baimės tvaikas visuomet toks pat. Pasitaikydavo naktų, kai sapnai apie vilkus būdavo tokie tikroviški, jog net pabudusi girdėdavo savo brolius kaukiant, o kartą Brėja sakė, jog Katė, blaškydamasi po antklodėmis, per miegus kažką murmėjo. Ji numojo ranka pamaniusi, kad tai viso labo paikas melas, kol Talėja neėmė antrinti seseriai.