Neturėčiau sapnuoti vilkųrXzxt sau mergina. Dabar aš katė, o ne vilkė. Kanalų Katė. Sapnai apie vilkus priklausė Arijai iš Starkų giminės. Ir vis dėlto, kad ir kaip stengėsi, giliai širdyje atsikratyti Arijos jai nepavyko. Nesvarbu, ar miegodavo po šventykla, ar pastogės kambarėlyje su Brusko dukterimis, naktimis ją vis tiek persekiojo sapnai apie vilkus, ir ne tik apie juos.
Sapnai apie vilkus buvo geri. Juose ji būdavo vikri ir stipri, vydavosi grobį, o jai ant kulnų lipdavo gaujos nariai. Katei nepatiko kitas sapnas, kuriame ji vaikščiojo ne keturiomis, o dviem kojomis. Ten ji ieškodavo motinos klupinėdama po dumblo, kraujo ir ugnies dykynę. Tame sapne visuomet lydavo, ji girdėdavo motiną klykiant, bet pabaisa šuns galva neleisdavo Katei skubėti jos gelbėti. Tame sapne ji nuolat verkdavo nelyginant maža įbauginta mergaitė. Katės neverkia, sakydavo ji sau, kaip ir vilkės. Tai tik paikas sapnas.
Ilguoju kanalu Brusko laivelis praplaukė po pažaliavusiais variniais Tiesos rūmų kupolais ir aukštais keturkampiais Presteinų ir Antarionų pilių bokštais, o tada nėrė po didžiulėmis pilkomis gėlo vandens upės arkomis ir pasiekė vadinamąjį Dumbliną Miestą, kurio pastatai buvo mažesni ir ne tokie įspūdingi. Vėliau kanalą užkimšdavo pramoginės valtelės ir baržos, bet priešaušrio prieblandoje jie sutiko vos porą laivų. Bruskui patikdavo atvykti į žuvų turgų Titanui dundant ir skelbiant saulėtekį. Tas garsas aidu nuvilnydavo per visą lagūną palengva silpdamas, bet vis tiek pažadindavo miegantį miestą.
Kai Bruskas su sūnumis pririšo laivelį prieplaukoje, žuvų turguje jau būriavosi silkių pardavėjai ir menkėmis prekiaujančios moterys, austrių ir jūrų moliuskų gaudytojai, tarnai, virėjai, smulkių namų ūkių šeimininkės ir uoste stovinčių laivų jūreiviai — visi jie rėksmingai derėjosi vieni su kitais ir apžiūrinėjo šio ryto laimikį. Bruskas ėjo nuo vieno laivo prie kito rinkdamasis kiautuotuosius vėžiagyvius ir kartkartėmis lazda barkštelėdamas į statinę ar pintinę. „Šitą, — sakydavo jis. — Taip. — Barkšt. — Šitą. — Barkšt. — Ne, ne tą. Šitą.“ — Barkšt. Jis nebuvo iš tų, kurie tuščiažodžiauja. Talėja sakydavo, kad tėvas žodžių šykštus kaip ir monetų. Austrės, jūrų moliuskai, krabai, midijos, kartais krevetės… Bruskas pirkdavo viską, jo sprendimas priklausė nuo to, kokia prekė tą dieną atrodydavo geriausia. Lazda barkštelėtas pintines ir statinaites jie turėdavo nunešti į laivą. Bruskui skaudėjo nugarą ir jis negalėjo kelti nieko, sunkesnio už bokalą rusvo alaus.
Kai jie atsišvartuodavo ir išplaukdavo namo, Katė visuomet dvokdavo sūrymu ir žuvimi. Prie to tvaiko ji taip priprato, kad jo beveik neužuosdavo. Ir dirbo noriai. Kai nuo kilnojimo įskausdavo raumenis arba nuo statinaitės svorio imdavo mausti nugarą, ji sakydavo sau, kad tai padeda jai sustiprėti.
Kai visos statinės būdavo sukrautos, Bruskas pamodavo jiems grįžti ir jo sūnūs kartimis parstumdavo laivelį Ilguoju kanalu namo. Brėja ir Talėja sėdėdavo pirmagalyje ir šnabždėdavosi. Katė žinojo, kad jos kalbasi apie Brėjos vaikiną, — tą patį, su kuriuo tėvui užmigus ji lipdavo ant stogo susitikti.
— Prieš grįždama pas mus, sužinok tris naujus dalykus, — išsiųsdamas į miestą liepė Katei malonusis vyras.
Ir ji visada sužinodavo. Kartais tai tebūdavo trys nauji bravosiečių kalbos žodžiai; kartais ji perpasakodavo iš jūreivių išgirstas istorijas apie stebuklus, kurie įvyko plačiame, šlapiame, už Bravoso salų plytinčiame pasaulyje, apie karus, rupūžių lietus ir išsiritusius drakonus. Kartais Katė išmokdavo tris naujus pokštus, tris naujas mįsles arba tris vieno ar kito amato gudrybes. O kartais ji sužinodavo kokią nors paslaptį.
Bravosas buvo miestas, kur paslaptys labai tiko, tai buvo rūkų, kaukių ir šnabždesių miestas. Mergaitė sužinojo, jog bene šimtą metų paslaptis buvo net ir tai, kad šio miesto esama, o kur jis yra, niekas nežinojo net tris šimtus metų.
— Devyni laisvieji miestai yra buvusios Valyrijos sūnūs, — paaiškino jai malonusis vyras, — o Bravosas — iš namų pabėgęs pavainikis. Esame mišrūnai, vergų, kekšių ir vagių palikuonys. Mūsų protėviai atkeliavo čia iš pusšimčio šalių ieškodami prieglobsčio nuo drakonų lordų, kurie juos pavertė vergais. Jie atsinešė ir pusšimtį dievų, bet vienas dievas visiems buvo bendras.
— Daugiaveidis.
— Ir daugiavardis, — pridūrė malonusis vyras. — Kohore jis vadinamas Juoduoju Ožiu, Ji Ti — Nakties Liūtu, Vesterose — Pašaliečiu. Anksčiau ar vėliau kiekvienas žmogus būna priverstas jam nusilenkti, nesvarbu, ar jis garbina Septynetą, ar Šviesos Valdovą, Mėnulio Motiną, Nuskendusį Dievą ar Didįjį Piemenį. Jam priklauso visa žmonija, kitaip… kur nors pasaulyje gyventų nemirtinga tauta. Ar esi girdėjusi apie tautą, kurios žmonės gyvena amžinai?
— Ne, — papurtė galvą ji. — Visi žmonės turi mirti.
Juodojo mėnulio naktį Katei slapta grįžus į šventyklą, malonusis vyras visuomet jos laukdavo.
— Ką naujo sužinojai nuo tos dienos, kai paskutinį kartą mus palikai? — visuomet paklausdavo jis.
— Sužinojau, ką Aklasis Bekas deda į karštą padažą, kurio užpylęs parduoda austres, — atsakydavo ji. — Žinau, kad „Mėlynojo žibinto“ mimai ketina suvaidinti spektaklį „Sielvartaujantis lordas“, o „Laivo“ mimai nori atsakyti jiems vaidinimu „Septyni girti irklininkai“. Žinau, kad prekiautojas senomis knygomis Lotas Lomelis nakvoja pirklių kapitono Moredo Presteino namuose, kai tik garbusis pirklių kapitonas išvyksta į kelionę, ir dingsta iš tų namų, kai tik „Pikčiurna“ parplaukia.
— Tokius dalykus naudinga žinoti. O kas tu esi?
— Niekas.
— Meluoji. Tu Kanalų Katė, gerai tave pažįstu. Eik ir pamiegok, vaikeli. Rytoj tavęs laukia tarnyba.
— Visi žmonės turi tarnauti.
Ir ji tarnavo, tarnavo tris dienas iš trisdešimties. Per juodąjį mėnulį ji buvo niekas, Daugiaveidžio dievo tarnaitė, vilkinti juodą baltą drabužį. Šalia maloniojo vyro ji žingsniuodavo per kvapnią tamsą, nešdama geležinį žibintą. Ji prausė mirusiųjų kūnus, tikrindavo jų drabužius ir skaičiuodavo jų monetas. Būdavo dienų, kai ji ir vėl padėdavo Urnai gaminti valgį, kapodavo didelius baltus grybus ir darinėdavo žuvį. Bet tik per juodąjį mėnulį. Visas kitas dienas ji buvo našlaitė, avinti gerokai nudėvėtais ir jai per dideliais auliniais batais* vilkinti rudą apsiaustą nuspurusiais kraštais, vinguriuojanti karutį per Skudurininko uostą ir šūkaujanti: „Midijos, širdutės ir jūrų moliuskai!“
Ji žinojo, kad šiąnakt bus juodasis mėnulis; jau vakar vakare buvo matyti tik plonytis kraštelis. „Ką naujo sužinojai nuo tos dienos, kai paskutinį kartą mus palikai?“ — vos ją pamatęs, paklaus malonusis vyras. „Žinau, kad Brusko duktė Brėja, tėvui užmigus, ant stogo susitinka su vaikinu, — atsakys ji. — Talėja sako, kad Brėja leidžiasi jo liečiama, nors jis viso labo stogų žiurkė, o visos stogų žiurkės tikriausiai yra vagys.“ Tačiau tai buvo tik vienas dalykas. Katei reikėjo dar dviejų naujienų. Bet ji visai nesijaudino. Vaikštinėdama prie laivų visada ką nors sužinosi.
Jiems grįžus namo, Katė padėjo Brusko sūnums iškrauti laivelį. Bruskas ir jo dukterys padalijo nupirktus vėžiagyvius į tris karučius ir gražiai juos išdėliojo per kelis sluoksnius paklotų dumblių pataluose.