— Kol visko neparduosite, negrįžkite, — kaip ir kiekvieną rytą pasakė Bruskas mergaitėms ir šios nudardino karučius šūkaudamos ir girdamos savo prekę.
Brėja stumdavo karutį į Raudonąjį uostą pardavinėti savo gėrybių jūreiviams, kurių laivai buvo prisišvartavę tenai. Talėja mėgino laimę gatvelėse aplink Mėnulio tvenkinį arba pardavinėdavo vėžiagyvius prie šventyklų Dievų saloje. O Katė, kaip ir visas kitas devynias dienas iš dešimties, traukė į Skudurininko uostą.
Raudonuoju uostu buvo leidžiama naudotis tik bravosiečiams iš Nuskendusio Miesto ir Jūrų lordo rūmų; laivams iš gretimų miestų ir viso plačiojo pasaulio teko plaukti į Skudurininko uostą — gerokai skurdesnį, audringesnį ir nešvaresnį už Raudonąjį. Be to, čia buvo ir daug triukšmingiau, nes jo prieplaukose ir gatvelėse grūdosi jūreiviai ir pirkliai iš pusšimčio šalių, maišydamiesi su tais, kurie jiems tarnavo ir kurie iš jų gyveno. Tai buvo mėgstamiausia Katės vieta visame Bravose. Jai patiko klegesys ir keisti kvapai, patiko matyti, kokie laivai su vakarinio potvynio banga įplaukė į uostą, o kokie jį paliko. Ji mėgo ir jūreivius: smarkuolius tirošius storais balsais ir dažytomis žandenomis; šviesiaplaukius lysiečius, visuomet įkyriai prašančius nuleisti kainą; žemaūgius ir drūtus, plaukuotus jūreivius iš Ibeno uosto, dusliai niurnančius ir besiplūstančius. Bet labiausiai Katei patiko atvykėliai iš Vasaros salų glotnia ir tamsia kaip tikmedis kūno oda. Jie vilkėjo plunksnuotus raudonus, žalius ir geltonus apsiaustus, o aukšti į gulbes panašių jų laivų stiebai ir baltos burės atrodė nuostabiai.
Kartais čia užsukdavo ir vesterosiečių: irklininkų ir jūreivių, tarnaujančių karakuose iš Senmiesčio, prekybinėse galerose iš Prieblandos Slėnio, Karaliaus Uosto, Kirų miesto ir pilvotuose, vyną gabenančiuose koguose iš Arboro. Katė žinojo, kaip bravosiečių kalba vadinamos midijos, vėžiagyviai ir jūrų moliuskai, bet eidama per Skudurininko uostą ji šūkavo savo prekes vadindama taip, kaip įprasta prekeiviams, ypatinga prieplaukų, krantinių, jūreivių smuklių šnekta, kurią sudarė šiurkštus keliolikos kalbų žodžių ir frazių kratinys, papildomas rankų mostais ir — dažniausiai įžeidžiamais — gestais. Juos Katė mėgo labiausiai. Kiekvienam prie jos įkyriai pristojusiam vyrui ji suraičiusi atkišdavo špygą įr išvadindavo „asilo myžle“ arba „kupranugarės pinda“.
— Gal ir nesu mačiusi kupranugarės, — sakydavo ji tiems vyrams, — bet jos pindą lengvai pažįstu iš kvapo.
Kartais tokie žodžiai kurį nors iš vyrų supykdydavo, bet tokiems atvejams Katė turėjo pasiruošusi peilį siaurais ašmenimis. Ji rūpinosi, kad peilis visuomet būtų pagaląstas, ir mokėjo juo naudotis. To vieną popietę, „Laimingajame uoste“ laukdamas, kol atsilaisvins Lana, ją išmokė Raudonasis Rogas. Jis Katei parodė, kaip paslėpti peilį rankovėje, kaip prireikus greit išsitraukti ir kaip perpjauti piniginę taip vikriai ir švariai, kad monetos dingtų greičiau, nei savininkas jų pasiges. Net malonusis vyras sutiko, kad tai žinoti naudinga; juolab naktį, kai visur šmižinėja peštukai ir stogų žiurkės.
Prieplaukose Katė susirado ir draugų: nešikų ir aktorių, virvininkų ir burių lopytojų, smuklininkų, aludarių, kepėjų, elgetų ir kekšių. Jie pirkdavo iš Katės jūrų moliuskus ir kiautuotus vėžiagyvius, pasakodavo jai tiesą apie Bravosą ir meluodavo kalbėdami apie savo gyvenimą, o kai Katė mėgindavo prabilti bravosietiškai, juokdavosi iš jos kalbos. Bet ji į tai nekreipė dėmesio. Užuot pykusi, Katė visiems jiems parodydavo špygą ir išvadindavo kupranugarės pindomis, o įžeistieji garsiai kvatodavosi. Giloras Dotaras išmokė Katę nešvankių dainų, o jo brolis Gilenas pasakė, kur geriausiai kimba unguriai. Mimai iš „Laivo“ parodė jai, kaip stovi didvyris, ir išmokė ištraukų iš „Roino dainos“, „Dviejų Užkariautojo žmonų“ ir „Smarkuolės pirklio ponios“. Plunksna vadinamas smulkutis vyras liūdnomis akimis, kurdavęs visas nešvankias „Laive“ vaidinamas pjeses, pasisiūlė Katę išmokysiąs, kaip bučiuojasi moteris, bet Taganaras užvožė jam menke ir mokslai baigėsi. Pokštininkas Kosomas pamokė ją rankų miklumo. Jis prarydavo peles, o tada išsitraukdavo jas iš ausų.
— Tai — magija, — sakydavo jis.
— Ne magija, — atšaudavo Katė. — Pelė visą laiką buvo tavo rankovėje. Mačiau, kaip ji kruta.
„Austrės, jūrų moliuskai ir širdutės“ — tai buvo stebuklingi Katės žodžiai, tad, juos ištarusi, ji gebėdavo prasmukti beveik visur. Ji buvo laivuose iš Lyso, Senmiesčio bei Ibeno uosto ir pardavinėdavo austres tiesiog ant denio. O būdavo dienų, kai stumdavo savo karutį pro įtakingiesiems priklausančius bokštus, siūlydama keptų jūrų moliuskų prie vartų stovintiems sargybiniams. Kartą, girdama savo prekes, ji garsiai šūktelėjo ant Tiesos rūmų laiptų, o kai kitas pardavėjas pamėgino ją nuvyti, Katė apvertė jo karutį ir austrės pažiro ant gatvės grindinio. Jūrų gėrybes iš jos pirkdavo muitininkai iš Muitų uosto bei irkluotojai iš Nuskendusio Miesto, kurio apsemtų kupolų ir bokštų viršūnės kyšojo iškilusios virš žalsvų lagūnos vandenų. Kartą, kai Brėja ėmė kraujuoti ir liko lovoje, Katė nustūmė jos karutį į Raudonąjį uostą pardavinėti krabų ir krevečių irklininkams iš pramoginės Jūrų lordo baržos, kurios denyje nuo pirmagalio iki paskuigalio buvo prisigrūdę besijuokiančių žmonių. Kitomis dienomis ji palei gėlo vandens upę nusigaudavo iki Mėnulio tvenkinio. Tada pardavinėdavo jūrų gėrybes pasipūtėliams bravosiečiams dryžuotais atlasiniais drabužiais ir raktininkams bei teismo valdininkams, vilkintiems dulsvus, rudus ir pilkus apsiaustus. Bet ji visuomet grįždavo į Skudurininko uostą.
„Austrės, jūrų moliuskai ir širdutės! — šūkavo mergaitė, stumdama karutį per prieplauką. — Austrės, jūrų moliuskai ir širdutės!“ Priviliota jos šūksnių, paskui mergaitę ėmė pėdinti suskretusi, šviesiai ruda katė. Netrukus prisidėjo dar viena — liūdna, pilka ir susivėlusi, vietoj uodegos teturinti strampą. Katės mėgdavo Katės skleidžiamą kvapą. Kartais saulei leidžiantis paskui ją sekdavo net keliolika kačių. Retsykiais mergaitė švystelėdavo joms austrę ir žiūrėdavo, kuri iš kačių paspruks pasičiupusi grobį. Ji atkreipė dėmesį, kad stambūs katinai varžytuves laimi retai; grobis dažniausiai atitenka mažesniam ir vikresniam gyvūnui — liesam, alkanam ir ryžtingam. Tokiam kaip ašy sakydavo sau Katė. Jos numylėtinis buvo sudžiūvęs senas katinas iškąsta ausimi, jis priminė mergaitei katiną, kurį ji kitados vaikėsi aplink Raudonąją pilį. Nors ne, tai buvo kita mergaitė, o ne aš.
Katė atkreipė dėmesį, kad iš čia prisišvartavusių laivų šiandien du jau buvo išplaukę, bet atvyko penki nauji; nedidelis irklinis laivas, pavadintas „Begėdė beždžionėlė“; didžiulis ibeniečių banginių medžioklės laivas, nuo kurio trenkė degutu, krauju ir banginių taukais, du gerokai nukentėję kogai iš Pentoso ir siaura žalia galera iš senojo Volančio. Katė stabtelėjo prie kiekvieno trapo ir garsiais šūksniais pirma prekybininkams įprasta, paskui Vesteroso bendrąja kalba paskelbė parduodanti savo prekes. Vienas ibeniečių įgulos narys nusikeikė taip garsiai, kad nubaidė visas kates, o vienas iš pentosiečių irklininkų paklausė, kiek kainuoja moliuskas jos tarpkojyje, bet prie kitų laivų Katei sekėsi geriau. Žaliosios galeros šturmanas prarijo kelias austres ir papasakojo, jog kapitoną nužudė Lyso piratai, užpuolę juos netoli Brastos Akmenų ir mėginę užgrobti laivą.
— Tai to niekšo Sano darbas, tai buvo jis su „Senosios Motinos sūnumi“ ir savo didžiule „Valyriete“. Tik per plauką išnešėme sveiką kailį.
„Begėdė beždžionėlė“, pasirodo, buvo atplaukusi iš Kirų miesto, o visą jos įgulą sudarė vyrai iš Vesteroso, kuriems buvo malonu su kuo nors pasikalbėti bendrąja kalba. Vienas iš jų paklausė, kaip čia atsitiko, kad mergaitė iš Karaliaus Uosto pardavinėja moliuskus ir midijas Bravoso prieplaukose, tad Katė papasakojo iš anksto sumanytą istoriją.