— Užtruksime čia keturias dienas, — kreipėsi į ją kitas, — ir keturias ilgas naktis. Kur vyrams nueiti, kad galėtų šiek tiek pasilinksminti?
— “Laive“ mimai ketina rodyti vaidinimą „Septyni girti irklininkai“, — atsakė jiems Katė, — „Taškuotame rūsyje“, prie Nuskendusio Miesto vartų, vyksta ungurių kovos. Arba, jei norite, galite traukti prie Mėnulio tvenkinio, kur naktimis dvikovose kaunasi Bravoso peštukai.
— Taip, pramogų netrūksta, — įsiterpė kitas jūreivis, — bet iš tiesų Votas teiravosi, kur rasti moterį?
— Geriausios kekšės įsikūrusios „Laimingajame uoste“, ten, kur prišvartuotas mimų „Laivas“, — mostelėjo ji. Kitos prieplaukoje dirbančios kekšės buvo labai piktos ir ką tik iš jūros atplaukę jūreiviai nežinodavo, kurios. Svornė buvo pavojingiausia iš visų. Sklido kalbos, kad ji apiplėšė ir nužudė keliolika vyrų, o jų lavonus nuvilkusi įmetė į kanalą ir pašėrė ungurius. Girta Duktė blaivi būdavo visai miela, bet jei išgerdavo vyno, buvo geriau su ja nesusidėti. O Vėžininkė Džeinė iš tiesų buvo vyras. — Ieškokite Merės. Tikrasis jos vardas Meralina, bet visi ją vadina Mere.
Kaskart, kai Katė stumdavo karutį pro viešnamį, Merė nupirkdavo iš jos gerą dešimtį austrių ir padalydavo jas merginoms. Visi sutarė, kad Merės širdis gera. „Ir širdis gera, ir papai didžiausi visame Bravose“, — mėgdavo pasigirti ji.
Jos merginos taip pat buvo mielos; ir Drovioji Betanė, ir Jūreivio Žmona, ir vienaakė Ina, iš vieno kraujo lašo galinti išpranašauti žmogui ateitį, ir smulkutė gražutė Lana, ir net Asadora — ibenietė, kuriai ant viršutinės lūpos žėlė ūsiukai. Gal jos ir nebuvo gražuolės, bet su Kate visuomet elgdavosi maloniai.
— Į „Laimingąjį uostą“ eina visi nešikai, — patikino Katė „Begėdės beždžionėlės“ vyrus. — „Vaikinai iškrauna laivus, — sako Merė, — o mano merginos „iškrauna“ vyrukus, kurie susigundo su jomis plaukti.“
— O kur pačios geriausios kekšės, apie kurias dainiai traukia dainas? — pasiteiravo jauniausias iš beždžionėlių — rudaplaukis strazdanotas vaikinukas, ne vyresnis nei šešiolikos. — Ar jos tokios gražuolės, kaip kalbama? Kur man vieną iš jų rasti?
Vaikinuko bičiuliai jūrininkai sužiuro į jį ir ėmė juoktis.
— Po septyniais pragarais, vaikine, — tarė vienas iš jų. — Gal pats kapitonas ir nusisamdytų kurtizanę, bet tik pardavęs šį prakeiktą laivą. Tokios kekšytės skirtos lordams ir į juos panašiems, o ne tokiems kaip mes.
Bravoso kurtizanės garsėjo visame pasaulyje. Dainiai apie jas kūrė dainas, auksakaliai ir juvelyrai apipildavo jas dovanomis, meistrai maldaudavo suteikti jiems garbę ir ką nors užsisakyti, turtingiausi pirkliai mokėjo karališkas sumas, kad galėtų su jiems į parankę įsikibusia kurtizane pasirodyti pokyliuose, šventėse ir mimų vaidinimuose, o peštukai dėl jų vieni kitus žudydavo. Kartais, stumdama karutį kanalų pakrantėmis, Katė matydavo kurią nors iš kurtizanių praplaukiant pro šalį, matyt, skubant praleisti vakarą su meilužiu. Kiekviena kurtizanė turėjo savo laivelį ir tarnų, kurie, darbuodamiesi kartimis, plukdydavo ją į susitikimus. Poetė visuomet rankoje laikydavo knygą, Mėnesiena vilkėdavo tik baltais ir sidabriniais drabužiais, o Juodosios Vandenų Karalienės niekas nematė be Undinių — keturių jaunų, skaisčių, ką tik pirmą kartą kraujavusių mergelių, kurios palaikė jai draugiją ir rūpinosi šukuosena. Kurtizanės buvo viena už kitą gražesnės. Net Ledi su Šydu buvo gražuolė, nors jos veidą išvysdavo tik tie, kuriuos ji pasirinkdavo savo meilužiais.
— Kartą kurtizanei pardaviau tris širdutes, — pasakė Katė jūreiviams. — Ji pasišaukė mane lipdama iš savo laivelio.
Bruskas jau iš pat pradžių buvo ją įspėjęs, kad nedrįstų lįsti į akis kurtizanei, nebent ši pati ją užkalbintų, tačiau ta moteris jai nusišypsojo ir sumokėjo sidabrinėmis monetomis dešimt kartų daugiau, nei buvo vertos širdutės.
— O kuri iš jų tave pasišaukė? Gal Širdučių Karalienė?
— Juodasis Perlas, — tarė ji jūreiviams.
Merė sakė, kad Juodasis Perlas — pati garsiausia iš visų kurtizanių.
— Jos gyslomis teka drakonų kraujas, — paaiškino jai ta moteris. — Pirmasis Juodasis Perlas buvo piratų karalienė. Ji tapo Vesteroso princo meiluže ir pagimdė dukterį, kuri užaugusi taip pat tapo kurtizane. Anos duktė, anūkė ir proanūkė taip pat buvo kurtizanės, o dabar atėjo šitos eilė. Ką ji tau pasakė, Kate?
— Ji pasakė: „Paimsiu tris širdutes.“ Ir dar paklausė: „Gal turi ir karšto padažo, mažute?“ — tarė mergaitė.
— O ką tu atsakei?
— Atsakiau: „Ne, neturiu, miledi“ ir „Nevadink manęs mažute. Mano vardas Katė.“ Būtų gerai, jei turėčiau karšto padažo. Bekas turi ir austrių parduoda tris kartus daugiau nei Bruskas.
Apie Juodąjį Perlą Katė papasakojo ir maloniajam vyrui.
— Tikrasis jos vardas — Belegerė Averis, — paaiškino jam Katė. Tai buvo viena iš trijų jos sužinotų naujienų.
— Tai tiesa, — tyliai tarė žynys. — Jos motina buvo Belonara, bet pirmoji, pasivadinusi Juoduoju Perlu, taip pat buvo vardu Belegerė.
Tačiau Katė suprato, kad vyrams iš „Begėdės beždžionėlės“ kurtizanės motinos vardas nė motais. Užuot apie tai pasakojusi, ji pasiteiravo jūreivių, kas nauja Septyniose Karalystėse, ir apie karą.
— Karas? — nusijuokė vienas iš jų. — Koks karas? Nėra jokio karo.
— Bent jau ne Kirų mieste, — pritarė jam kitas. — Ir ne Slėnyje. Mažasis lordas apsaugojo mus nuo karo, kaip anksčiau ir jo motina.
Kaip anksčiau ir jo motina… Slėnio ledi buvo tikra jos motinos sesuo.
— Ledi Lisa, — paklausė Katė, — ar ji…
— …ar mirusi? — baigė jos mintį strazdanotasis vaikinukas, kuriam galvoje buvo vien kurtizanės. — Tikrai taip. Ją nužudė jos pačios dainius.
— Hm…
Tai ne mano reikalas. Kanalų Katė niekada neturėjo tetos. Niekada. Keitė pakėlė karučio rankenas ir, dardėdama per akmenų grindinį, pasuko tolyn nuo „Begėdės beždžionėlės“. „Austrės, jūrų moliuskai ir širdutės! — vėl ėmė šūkčioti ji. — Austrės, jūrų moliuskai ir širdutės!“ Didžiąją dalį jūrų moliuskų ji pardavė nešikams, iškraunantiems didelį, iš Arboro vyną atgabenusį kogą, o likusius nupirko vyrai, remontuojantys per audras gerokai nukentėjus} myrietišką prekybinį laivą.
Paėjusi krantine toliau, ji rado Taganarą, kuris sėdėjo nugara atsirėmęs į polį šalia Kaso, Ruonių Karaliaus. Jis iš Katės nupirko kelias midijas, o Kasas riktelėjo ir leido Katei timptelėti peleką.
— Turėtum dirbti kartu su manimi, Kate, — paragino ją Taganaras, čiulpdamas midijas iš jų kiautų. Girtai Dukteriai peiliu perdūrus Mažajam Narbui ranką, jis žvalgėsi naujo partnerio. — Mokėsiu tau daugiau nei Bruskas, be to, nedvoksi žuvimi.
— Kasui patinka nuo manęs sklindantis kvapas, — tarė Katė. Tarsi pritardamas, Ruonių Karalius vėl riktelėjo. — Ar Narbo plaštaka nesugijo?
— Trys pirštai nebesilanksto, — baigęs valgyti vieną midiją, o antros dar nepradėjęs, pasiskundė Taganaras. — Kokia nauda iš kišenvagio, negalinčio naudotis pirštais? Narbas puikiai parinkdavo kišenes, bet pasirinkti kekšių jam nesisekė.
— Ir Merė taip sako, — linktelėjo Katė. Ji mėgo Mažąjį Narbą, nors jis ir buvo vagis. — Kuo jis dabar užsiims?