— Sako, kad eis irkluoti. Jo nuomone, dviejų pirštų tam pakanka, o Jūrų lordui visuomet trūksta irklininkų. Bet aš jam sakau: „Narbai, ne. Ta jūra — šaltesnė už mergelę ir žiauresnė už kekšę. Jau geriau nusikirsk plaštaką ir eik elgetauti.“ Kasas supranta, kad aš teisus. Ar ne, Kasai?
Ruonis riktelėjo, ir Katė nejučia nusišypsojo. Ji švystelėjo gyvūnui dar vieną širdutę ir nuėjo savo keliais.
Katei pasiekus „Laimingąjį uostą“, įsikūrusį gatvelėje priešais kanale inkarą nuleidusį „Laivą“, darbo diena, galima sakyti, buvo baigta. Keli mimai, susėdę ant plaukioti netinkamo gremėzdiško laivo denio, leido per rankas odmaišį su vynu, bet, pamatę Katės karutį, nulipo į krantinę austrių. Katė jų paklausė, kaip sekėsi vaidinti „Septynis girtus irklininkus“. Džosas Niūrusis papurtė galvą ir tarė:
— Kvensė pagaliau užtiko Alakvą lovoje su Šioj a. Jie puolė vienas kitą ginkluoti mimų kalavijais ir abu mus paliko. Rodos, šį vakarą vaidinsime tik „Penkis girtus irklininkus“.
— Kadangi irklininkų trūksta, turime būti girtesni, — pareiškė Mirmelis. — Pagaliau gavau užduotį, kurią galiu atlikti…
— Mažasis Narbas irgi nori būti irklininkas, — pasakė jiems Katė. — Jei jį priimsite, būsite šešiese.
— Geriau kulniuok pas Merę, — paragino ją Džosas. — Juk žinai, kaip jai subjūra nuotaika, kai negauna austrių.
Tačiau įsmukusi į viešnamį ji rado Merę, sėdinčią svečių menėje, užsimerkusią ir besiklausančią Dareono, grojančio medine arfa. Kambaryje buvo ir Ina, ji pynė Lanai puikius, ilgus ir geltonus plaukus. Dar viena paika daina apie meilę. Lana visada maldaudavo dainiaus traukti tas savo paikas meilės dainas. Iš visų kekšių ji buvo jauniausia, tik keturiolikos metų. Katė žinojo, kad už ją Merė iš vyrų lupa tris kartus daugiau nei už kitas merginas.
Katė pyktelėjo, pamačiusi čia sėdintį begėdį Dareoną, pirštais braukiantį per arfos stygas, o akimis ryte ryjantį Laną. Kekšės jį vadino juoduoju dainiumi, bet dabar jis, galima sakyti, nevilkėjo nė vieno juodo drabužio. Dainomis užsidirbęs pinigų, juodas varnas virto povu. Šiandien pečius jis buvo apsigobęs prabangiu, ryškiai raudonu apsiaustu su atlaso pamušalu, apsivilkęs dryžuotą baltą ir alyvinę tuniką, be to, mūvėjo spalvingas bravosietiškas kelnes, bet turėjo ir šilkinį apsiaustą, ir dar vieną — aksominį, tamsiai raudoną, su aukso spalvos pamušalu. Juodi buvo tik Dareono batai. Katė girdėjo jį Lanai sakant, jog visus senuosius drabužius jis įmetė į kanalą. „Tamsių drabužių daugiau nedėvėsiu“, — pareiškė Dareonas.
Jis juk Nakties sargybos vyras, pagalvojo ji, Dareonui dainuojant apie paiką ledi, šokančią nuo kažkokio kvailo bokšto vien todėl, kad žuvo jos kvailys princas. Ta ledi turėtų pasiųsti myriop tuos, kurie nužudė jos princų. O dainius turėtų būti prie Sienos. Kai Dareonas pirmą kartą užsuko į „Laimingąjį uostą“, Arija jo vos nepaklausė, ar nepasiimtų jos kartu į Rytų sargybą, bet laiku išgirdo jį Betanei sakant, kad grįžti neketina. „Kietos lovos, sūdyta menkė ir nesibaigiantys budėjimai — štai kokia Siena, — paaiškino Dareonas. — Be to, Rytų sargyboje tokių gražuolių kaip tu nė su žiburiu nerasi. Kaip galėčiau tave palikti?“ Tada Katė išgirdo, kaip jis tą patį pakartojo Lanai, o paskui dar vienai iš „Kačių prieglaudos“ kekšių ir pagaliau, kai vieną vakarą grojo ir dainavo „Septynių žibintų namuose“, net Lakštingalai.
Gaila, kad nebuvau čia tą vakarą, kai storulis jam trenkė. Tai prisiminusios, Merės kekšės vis dar kvatodavosi. Ina sakydavo, kad storasis vyrukas išrausdavo kaip vėžys kiekvieną kartą, kai ji prie jo prisiliesdavo, bet kai sukėlė muštynes, Merė liepė išvilkti jį laukan ir įmesti į kanalą.
Katei galvojant apie tą storulį vyruką ir prisiminus, kaip išgelbėjo jį nuo Tero ir Orbelio, prie jos priėjo Jūreivio Žmona.
— Jis gražiai dainuoja, — tyliai sumurmėjo ji bendrąja Vesteroso kalba. — Matyt, dievai jį mylėjo, jei davė tokį balsą ir tokį gražų veidą.
Jo veidas gražus, bet širdis pikta, dingtelėjo Arijai, bet ji prikando liežuvį. Neseniai Dareonas vedė Jūreivio Žmoną, kuri į lovą eidavo tik su tais vyrais, už kurių ištekėdavo. Kartais „Laimingajame uoste“ per naktį įvykdavo trejos arba net ketverios vestuvės. Tuoktuvių ceremonijai dažniausiai vadovaudavo linksmuolis, vyno prisiplempęs raudonasis žynys, vardu Izelinas. Tiesa, kartais jį pavaduodavo Eustachijus, buvęs Užjūrio septos septonas. Jei šalia nebūdavo nei žynio, nei septono, viena iš kekšių nubėgdavo į „Laivą“ ir atsivesdavo mimą. Merė nuolat kartojo, kad mimai yra geresni žyniai už tikruosius, ypač Mirmelis.
Vestuvės būdavo triukšmingos ir linksmos, vynas liedavosi per kraštus. Jei tuo metu Katė pro šalį stumdavo karutį, Jūreivio Žmona primygtinai reikalaudavo savo naujojo vyro nusipirkti kelias austres, kad įtvirtinant santuoką jam nenulinktų kotas. Ji buvo šauni ir greitai imdavo juoktis, bet Katei rodės, jog giliai širdyje slepia liūdesį.
Kitos kekšės papasakojo, kad tomis dienomis, kai žydėdavo jos raudonoji gėlelė, Jūreivio Žmona lankydavosi Dievų saloje ir pažinojo visus ten gyvenančius dievus, net ir tuos, kurie Bravose buvo seniai pamiršti. Jos sakydavo, girdi, Jūreivio Žmona ten vyksta melstis už savo pirmąjį, tikrąjį vyrą, be žinios dingusį jūroje, kai ji dar buvo visai mergaitė, ne vyresnė už Laną. „Ji tikisi, kad jei ras reikiamą dievą, galbūt jis pakreips vėjus taip, kad šie parplukdytų jos seną meilę, — paaiškino ilgiausiai ją pažįstanti vienaakė Ina, — bet nujaučiu, jog taip niekada nebus. Jos meilė miręs, jaučiu tos mirties skonį jos kraujyje. Jei kada nors pas ją ir grįš, tai tik lavonas.“
Dareono daina pagaliau baigėsi. Nutilus paskutiniams arfos garsams, Lana atsiduso, o dainius padėjo į šalį instrumentą ir pasisodino ją ant kelių. Vos jam pradėjus glamonėti merginą, Katė garsiai tarė:
— Jei kas nors nori, turiu austrių.
Merė atsimerkė.
— Gerai, — pasakė, — duok jas čia, mergaite. Ina, atnešk duonos ir acto.
Kai Katė išėjo iš „Laimingojo uosto“ su monetų pilnu kapšu ir tuščiu karučiu, kuriame tebuvo likę druskos ir jūrų dumblių, už eilės laivų stiebų raudona saulė leidosi į blandą. Kartu išėjo ir Dareonas. Žingsniuodamas greta, jis Katei pasisakė tą vakarą žadėjęs dainuoti „Žaliojo ungurio“ užeigoje.
— Kiekvieną kartą, kai groju „Unguryje“, gaunu sidabrinių monetų, — pasigyrė Dareonas, — o kartais ten užsuka ir kapitonų, ir laivų savininkų. — Jie perėjo nedidelį tiltą ir, šešėliams tolydžio ilgėjant, patraukė siaura kreiva gatvele. — Greitai dainuosiu Raudonajame uoste, o netrukus — ir Jūrų lordo rūmuose, — tauškė jis. Stumiamas per grindinio akmenis, tuščias Katės karutis tarškėjo barškėjo primindamas savotišką muziką. — Vakar su kekšėmis valgiau silkę, bet po metų sų kurtizanėmis gardžiuosiuosi imperatorišku krabu.
— O kas nutiko tavo broliui? — paklausė Katė. — Tam storuliui. Ar jis rado laivą, plaukiantį į Senmiestį? Jis pasakojo ketinęs išplaukti su „Ledi Ušanora*.
— Mes visi ketinome. Tai buvo lordo Snou įsakymas. Sakiau Šernui: „Palik tą senį“, bet tas storas kvailys manęs neklausė. — Jo plaukus nušvietė paskutiniai besileidžiančios saulės spinduliai. — Ką gi, dabar jau per vėlu.
— Tikra tiesa, — linktelėjo Katė, jiedviem žengiant į kitos vingiuotos gatvelės prieblandą.
Kol Katė pasiekė Brusko namus, virš siaurojo kanalo jau telkėsi vakaro ūkanos. Ji pastatė karutį, skaičiavimo kambaryje rado Bruską ir jam prieš nosį ant stalo dunkstelėjo kapšą. Paskui nusiavė ir bilstelėjusi numetė ant grindų aulinius batus.