Bruskas patapšnojo kapšą.
— Gerai. O koks čia bildesys?
— Numečiau batus.
— Gerus batus sunku rasti, — tarė jis, — bet šie man per maži.
Bruskas pakėlė vieną batą ir prisimerkęs atidžiai jį apžiūrėjo.
— Šiąnakt bus juodasis mėnulis, — priminė jam Katė.
— Tada geriau melskis. — Bruskas stumtelėjo batus į šalį ir iškratė iš kapšo monetas, ketindamas jas suskaičiuoti. — Valar dohaeris.
Valar morgulis, pagalvojo ji.
Jai žingsniuojant Bravoso gatvėmis rūkas tirštėjo. Stumtelėjusi burtmedžio duris, į Juodo ir Balto namus ji įžengė šiek tiek drebėdama. Šį vakarą, mirgėdamos tarsi nukritusios žvaigždės, degė vos kelios žvakės. Tamsoje visi dievai buvo svetimi.
Nusileidusi į požemius, ji atsirišo nuspurusį Katės apsiaustą, per galvą nusivilko žuvimi dvokiančią Katės tuniką, nusispyrė sūrymu išteptus Katės batus, nusimetė Katės apatinius ir pasinėrė į citrinomis kvepiantį maudynių vandenį, kad nusiplautų net menkiausius Kanalų Katės kvapo likučius. Išnirusi prie skruostų prilipusiais rudais plaukais, ji išsimuilino ir trynėsi odą tol, kol ši paraudo ir Katės nebeliko. Tada apsirengė švariais drabužiais, įsispyrė į minkšto audinio šlepetes ir patraukė į virtuvę prašyti iš Urnos kokio nors maisto. Žyniai ir patarnautojai buvo jau pavalgę, bet virėja paliko jai gražų gabalėlį keptos menkės ir grūstų geltonųjų ropių. Ji viską godžiai prarijo, išplovė lėkštę ir nuėjo padėti beglobei taisyti nuodų.
Bene vienintelė jos užduotis buvo nešioti: užlipti kopėčiomis ir surasti beglobei reikalingų žolių bei lapų.
— Saldžiamiegė iš visų nuodų švelniausia, — paaiškino jai beglobė, piestoje kažką stropiai grūsdama. — Keli jos grūdeliai numaldo besidaužančią širdį, nuo jų liaujasi drebėjusios rankos, o žmogus jaučiasi ramus ir stiprus.
Žiupsnelis saldžiamiegės garantuoja, kad žmogus miegos visą naktį ir nieko nesapnuos. Trys žiupsneliai — ir miegas niekada nesibaigia. Saldžiamiegė labai saldi, tad geriausia berti jos į pyragus, pyragaičius arba į medumi gardinamą vyną. Štai, pauostyk, kaip salsvai kvepia. — Trumpai leidusi pauostyti saldžiamiegės dvelksmą, beglobė liepė jai užlipti kopėčiomis ir surasti raudono stiklo buteliuką. — Šis nuodas žiauresnis, tačiau beskonis ir bekvapis, todėl jį lengviau nuslėpti. Jis vadinamas Lyso ašaromis. Ištirpdytas vyne arba vandenyje, jis suėda žmogui vidurius ir žarnas, tad nuo jo mirštama lyg nuo vidurių negalavimo. Pauostyk. — Arija įkvėpė, bet nieko neužuodė. Beglobė stumtelėjo ašaras į šalį ir atidarė akmeninį indą storais šonais. — Į šią košelę įmaišyta basilisko kraujo. Virtai mėsai ji suteikia malonų skonį, bet praryta ir žvėrims, ir žmonėms sukelia beprotybės kvaitulį. Paragavusi basilisko kraujo, pelė puola liūtą.
Arija prikando lūpą.
— Ar ši košelė veikia ir šunis?
— Visus šiltakraujus gyvūnus.
Beglobė jai pliaukštelėjo.
Arija kilstelėjo ranką prie skruosto labiau nustebusi, nei užsigavusi.
— Už ką?!
— Tik Arija Stark, apie ką nors galvodama, prikanda lūpą. Ar tu Arija iš Starkų giminės?
— Aš esu niekas, — piktai atsakė ji. — O kas tu?
Arija nesitikėjo sulauksianti iš beglobės atsakymo, bet sulaukė.
— Gimiau senoje giminėje, buvau vienintelis vaikas ir savo kilmingo tėvo įpėdinė, — atsakė beglobė. — Motina mirė, kai buvau dar visai maža, ir aš jos neprisimenu. Kai man buvo šešeri, tėvas vėl vedė. Antroji jo žmona buvo man maloni tol, kol pati nepagimdė dukters. O tada užsimanė, kad mirčiau ir kad mano tėvo turtai atitektų jos kūnui ir kraujui. Jai derėjo melsti Daugiavėidžio dievo malonės, tačiau ji nebūtų galėjusi atnašauti jo reikalaujamos aukos. Todėl nusprendė nunuodyti mane pati. Nuo tų nuodų likau tokia, kokią dabar mane matai, bet nenumiriau. Kai gydytojai Raudonųjų Rankų namuose pasakė mano tėvui, ką ji padarė, jis atėjo čia ir sudėjo auką: paaukojo visą savo turtą ir… mane. Daugiaveidis dievas išgirdo jo maldą. Buvau atvesta tarnauti į šią šventyklą, o mano tėvo žmona gavo dovaną.
Arija įdėmiai ją nužvelgė.
— Ar tai tiesa?
— Mano žodžiuose yra tiesos.
— Bet yra ir melo?
— Juose yra ir netiesos, ir perdėjimų.
Visą laiką, kol beglobė pasakojo šią istoriją, Arija stebėjo jos veidą, bet mergina neišsidavė nė menkiausiu ženklu.
— Daugiaveidis dievas paėmė iš tavo tėvo ne visą, o tik du trečdalius turto.
— Tiesa. Aš truputį perdėjau.
Arija plačiai nusišypsojo, bet suvokusi tai gnybtelėjo sau skruostą. Valdyk veido išraišką, subarė ji save. Šypsena yra mano tarnaitė, ji turi pasirodyti tik mano liepiama.
— O kuri dalis buvo melas?
— Jokia. Apie melą melavau.
— Šit kaip? Arba meluoji dabar.
Tačiau, beglobei nespėjus atsakyti, į kambarį šypsodamasis įžengė malonusis vyras.
— Tu pas mus grįžai…
— Juodasis mėnulis…
— Taip. Ką naujo sužinojai nuo tos dienos, kai paskutinį kartą mus palikai?
Sužinojau trisdešimt naujų dalykų, vos nepasakė ji.
— Trys Mažojo Narbo pirštai nesilanksto. Jis ketina tapti irklininku.
— Naudinga žinia. Ką dar sužinojai?
Arija prisiminė savo dieną.
— Kvensė susikovė su Alakvu ir abu paliko „Laivą“, bet, manau, grįš.
— Manai ar žinai.
— Tik manau, — turėjo pripažinti ji, nors iš tiesų tuo nė kiek neabejojo. Mimams, kaip ir kitiems žmonėms, reikėjo valgyti, o Kvensė ir Alakvas buvo pernelyg prasti aktoriai ir „Mėlynajam žibintui“ netiko.
— Gerai, — linktelėjo malonusis vyras. — O trečia naujiena?
Šį kartą Arija ilgai negalvojo.
— Dareonas mirė. Juodasis dainius, nakvodavęs „Laimingajame uoste“. Iš tiesų jis buvo pabėgęs iš Nakties sargybos. Kažkas perrėžė jam gerklę ir įstūmė į kanalą, bet pasiliko batus.
— Gerus batus sunku rasti.
— Tiesa.
Arija kaip įmanydama stengėsi, kad jos veidas liktų rimtas.
— Svarstau, kas galėjo tai padaryti?
— Arija iš Starkų giminės.
Ji žvelgė jam į akis, į burną, į raumenis prie žandikaulių.
— Ta mergaitė? Maniau, ji jau paliko Bravosą. Kas esi?
— Niekas.
— Meluoji. — Jis kreipėsi į beglobę: — Gerklė išdžiūvo. Būk gera, atnešk taurę vyno man ir šilto pieno mūsų draugei Arijai, kuri taip netikėtai pas mus sugrįžo.
Žingsniuodama per miestą šventyklon, Arija svarstė, ką pasakytų malonusis vyras, jei ji papasakotų jam apie Dareoną. Galbūt ant jos supyktų, o gal jam patiktų, kad ji davė dainiui Daugiaveidžio dievo dovaną. Šį pokalbį ji įsivaizdavo gal pusšimtį kartų, lyg pasirodymui besiruošianti aktorė. Bet niekada nepagalvojo apie šiltą pieną.
Beglobei atnešus pieno, Arija jį išgėrė. Tas pienas buvo truputį prisvilęs ir karstelėjęs.
— Dabar eik miegoti, vaikeli, — liepė malonusis vyras. — Rytoj tavęs laukia tarnyba.
Tą naktį ji sapnavo vėl esanti vilkė, bet tas sapnas skyrėsi nuo ankstesnių. Šį kartą su ja nebuvo gaujos. Ji šmižinėjo viena, pėdino namų stogais ir tyliai sėlino kanalų pakrantėmis, rūke persekiodama šešėlius.
Kitos dienos rytą ji nubudo apakusi.