Semvelis
"Cinamono vėjas“ buvo didelis prekybinis laivas iš Aukštųjų Medžių miesto Vasaros salose, kurių gyventojai buvo juodaodžiai, moterys ištvirkusios ir net dievai keisti. Jame nebuvo net septono, kuris būtų galėjęs vadovauti maldai už velionį, todėl, laivui atsidūrus prie saulės išdegintų pietinių Dorno pakrančių, ši užduotis teko Semveliui Tarliui.
Kad galėtų tarti tuos žodžius, Šernas apsivilko savo juodus drabužius, nors popietė būvo šilta ir tvanki, o vėjas visiškai nurimo.
— Jis buvo geras žmogus, — prabilo Šernas, bet… vos ištaręs tuos žodžius, suvokė, kad jie netinkami. — Ne. Jis buvo didis vyras. Citadelės meisteris, pelnęs grandinę ir davęs priesaiką, prisiekęs ir visada ištikimas Nakties sargybos brolis. Gimęs jis gavo vardą didvyrio, kuris žuvo pernelyg jaunas, bet, nors jis gyveno labai ilgai, jo gyvenimas taip pat buvo didvyriškas. Mat niekas nebuvo už jį išmintingesnis, švelnesnis ir kilnesnis. Per jo tarnybos metus prie Sienos pasikeitė keliolika lordų vadų, jis buvo jų visų patarėjas. Jis dalijo patarimus ir karaliams. Ir pats galėjo tapti karaliumi, bet, kai jam buvo pasiūlyta karūna, jis atsakė, kad sostas turėtų atitekti jaunesniajam jo broliui. Ar daug vyrų taip pasielgtų? — Šernui akyse ėmė tvenktis ašaros ir jis suprato ilgai kalbėti negalėsiąs. — Jo gyslomis tekėjo drakonų kraujas ir vis dėlto dabar jo ugnis užgeso. Jis buvo Eimonas Targarienas. Jo sargyba baigta.
— Jo sargyba baigta, — tyliai pakartojo Džilė, glėbyje laikydama ir supdama kūdikį.
Kodža Mo pakartojo jos ištartus žodžius Vesteroso bendrąja kalba, o tada ištarė juos Vasaros salų žmonių kalba, kad suprastų Ksondas, jos tėvas ir kiti susirinkę įgulos nariai. Šernas nuleidęs galvą pravirko, — kūkčiojo taip garsiai ir taip gailiai, kad ėmė virpėti visu kūnu. Džilė priėjusi atsistojo šalia ir leido Šernui išsiverkti jai ant peties. Jos akyse taip pat pasirodė ašaros.
Buvo tvanku, vėjas visiškai nutyko ir „Cinamono vėjas“ dreifavo gilioje, mėlynoje jūroje, toli nuo kranto.
— Juodasis Šernas gerai kalbėjo, — tarė Ksondas. — Dabar išgersime už mirusįjį.
Jis kažką riktelėjo Vasaros salų kalba ir į užpakalinį denį buvo atritinta ir prakalta statinaitė prieskoniais pagardinto romo, kad tie, kurie šiuo metu budėjo, galėtų išlenkti taurę už seno aklo drakono atminimą. Jūreiviai Eimoną pažinojo labai trumpai, tačiau Vasaros salų žmonės senolius gerbė ir jiems mirus išgerdavo už jų sielą.
Šernas dar niekada nebuvo ragavęs romo. Šis gėrimas jam pasirodė keisto skonio ir labai stiprus; iš pradžių burnoje buvo saldu, tačiau netrukus atsirado ugninis prieskonis ir nudegino jam liežuvį. Jis jautėsi pavargęs, toks pavargęs… Šernui maudė visus raumenis, be to, skaudėjo ir tas kūno vietas, kuriose jis nė nežinojo turintis raumenų. Jo kelių sąnariai buvo sustingę, ant plaštakų pritrinta naujų pūslių, o tose vietose, kur prasitrynę ir praplyšo senosios, atsirado nežmoniškai skausmingos ir šlapiuojančios žaizdos. Ir vis dėlto romas bei liūdesys tą skausmą, rodės, gerokai apmalšino.
— Jei tik mums būtų pavykę nugabenti Eimoną į Senmiestį, didieji meisteriai dar būtų galėję išgelbėti jam gyvybę, — pasakė jis Džilei, jiedviem gurkšnojant romą priekiniame „Cinamono vėjo“ denyje. — Citadelės gydytojai — geriausi visame Vesterose. Kelias dienas maniau… Tikėjausi…
Bravose rodės visai įmanoma, kad Eimonas galėtų pasveikti. Ksondo pasakojimas apie drakonus, rodės, jau buvo beveik pastatęs senį ant kojų. Tą vakarą jis suvalgė viską, ką Šernas davė.
— Niekas neieškojo merginos, — prabilo Eimonas. — Mat buvo pažadėtas princas, o ne princesė. Reigaras… Aš pamaniau… Jo gimimo dieną Samerholą prarijusios ugnies dūmai, druska ašarų, pralietų už tuos, kurie mirė… Jaunystėje mudviejų įsitikinimai sutapo, bet vėliau Reigaras įsikalė į galvą, kad pranašystėje kalbama apie jo sūnų, mat tą naktį, kai buvo pradėtas Eigonas, virš Karaliaus Uosto žmonės matė kometą, o Reigaras neabejojo, jog Kraujuojanti Žvaigždė turi būti kometa. Kokie kvailiai buvome, nors manėme esantys išminčiai! Klaida įsivėlė verčiant pranašystės žodžius. Drakonai neturi lyties, — Bartas šią tiesą suprato, — kartais jie būna patinai, kartais patelės, jų lytis kintanti kaip liepsna. Kalba klaidino mus visą tūkstantį metų. Pranašystėje kalbama apie Daneiris, gimusią tarp druskos ir dūmų. Drakonai tai patvirtina. — Vien kalbėdamas apie ją Eimonas, rodės, jautėsi stipresnis. — Turiu pas ją vykti. Privalau. Ak, kad būčiau bent dešimčia metų jaunesnis…
Senis buvo nusiteikęs taip ryžtingai, kad, Šernui susitarus dėl kelionės, pats perėjo trapą ir užlipo ant „Cinamono vėjo“ denio. Semvelis Ksondui jau buvo atidavęs savo kalaviją ir jo makštis ir taip atmokėjęs stipruoliui už plunksnomis puoštą apsiaustą, kurį šis nepataisomai sugadino gelbėdamas skęstantį Šerną. Dabar vienintelis jiems likęs vertingas turtas buvo knygos, paimtos iš Juodosios pilies požemių. Šernas atidavė jas labai nusiminęs.
— Šios knygos buvo skirtos Citadelei, — Ksondui pasiteiravus, kas nutiko, paaiškino jis. Kai padėjėjas išvertė tuos žodžius kapitonui, šis nusijuokė.
— Kuhuras Mo sako, kad tos knygos vis tiek atiteks pilkiesiems vyrams, — paaiškino Šernui Ksondas, — tik jie turės jas iš Kuhuro Mo nusipirkti. Už knygas, kurių jiems trūksta, meisteriai dosniai moka sidabru, o kartais — net raudonu arba geltonu auksu.
Kapitonas norėjo gauti ir Eimono grandinę, bet Šernas nesutiko jos atiduoti. Jis paaiškino, kad atiduoti grandinę meisteriui būtų buvusi didžiulė gėda. Ksondui teko tris sykius kartoti tuos žodžius, kol Kuhuras Mo atlyžo.
Sudarius sandėrį, Šėmas liko be batų, be juodųjų drabužių, be apatinių ir be suskilusio rago, kurį Jonas Snou rado Pirmųjų Žmonių Kumštyje. Neturėjau kitos išeities, ramino save Šernas. Bravose likti negalėjome, o už kelionę nebuvo kuo sumokėti, nebent būčiau ėjęs vogti arba elgetauti. Jei tik jiems būtų pavykę nugabenti meisterį Eimoną į Senmiestį, toks mokestis už kelionę laivu Šernui būtų atrodęs visai menkas.
Tačiau plaukiant į pietus jūra buvo nerami, kiekviena audra sekino senojo meisterio jėgas ir gniuždė dvasią. Pentose jis pasiprašė išnešamas ant denio, kad Šernas galėtų išsamiai jam papasakoti, kaip atrodo miestas, bet tai buvo paskutinis kartas, kai Eimonas paliko kapitono lovą. Netrukus jis vėl ėmė kliedėti. Kai „Cinamono vėjas“ pro Kraujuojantį bokštą įplaukė į Tirošio uostą, Eimonas jau nešnekėjo, girdi, reikia pamėginti rasti laivą, kuris nuplukdytų jį į rytus. Jis vėl prisiminė Senmiestį ir didžiuosius Citadelės meisterius.
— Turi jiems pasakyti, Šernai, — vis kartojo Eimonas. — Didiesiems meisteriams. Turi pasakyti, kad jie suprastų. Vyrai, buvę Citadelėje kartu su manimi, mirė jau prieš penkiasdešimt metų. O tie, kurie ten yra dabar, niekada manęs nepažinojo. Mano laiškai… Senmiestyje perskaitę mano laiškus, jie tikriausiai palaikė juos iškvėšusio senio kliedesiais. Man nepavyko, bet tu privalai juos įtikinti. Pasakyk jiems, Šernai… Papasakok apie padėtį prie Sienos… apie numirėlius, baltuosius klajūnus ir apie atslenkantį šaltį…
— Papasakosiu, — pažadėjo Šernas. — Pats pakartosiu tai, ką jiems rašei, meisteri. Mes abu viską jiems papasakosime, abu.
— Ne, — papurtė galvą senis. — Tai padaryti turi tu. Pasakyk jiems. Pranašystė… mano brolio sapnas… ledi Melisandra neteisingai suprato ženklus. Stanis… Taip, Stanis turi drakonų kraujo. Ir jo broliai turėjo. Reilė, Ego mergaitė, juos suklaidino… jų tėvo motina… Kai buvo maža, ji vadino mane dėde Meisteriu. Prisiminiau tai, tad leidau sau tikėtis… galbūt norėjau… Kai labai norime kuo nors tikėti, mes visi save apgaudinėjame. O Melisandra, manau, itin linkusi gyventi iliuzijomis. Tas kalavijas netikęs, ji turi tai suprasti… šviesa be karščio… tuščias spindesys… Kalavijas netikęs, o netikra šviesa niekur mūsų nenuves, tik į dar gūdesnę tamsą, Šernai. Mūsų viltis — Daneiris. Pasakyk tai jiems Citadelėje. Priversk juos tave išklausyti. Jie turi pasiųsti jai meisterį. Daneiris turi gauti patarimų, turi būti mokoma ir saugoma. Šitiek metų delsiau, laukiau, stebėjau, o išaušus lemtingai dienai esu jau per senas. Aš mirštu, Šernai. — Ištarus šiuos žodžius, iš nieko nereginčių balkšvu valkčiu aptrauktų senio akių ėmė ristis ašaros. — Tokiam senam žmogui kaip aš mirtis neturėtų būti baisi, bet aš vis tiek bijau. Argi ne kvaila? Ten, kur esu, visuomet tamsu, tad kodėl turėčiau bijoti tamsos? Ir vis dėlto negaliu susilaikyti nesvarstęs, kas manęs laukia kūnui atšalus. Ar amžinai puotausiu auksinėje Tėvo menėje, kaip sako septonai? Ar vėl šnekėsiuosi su Egu, ar rasiu Deironą sveiką ir gyvą, ar išgirsiu, kaip mano seserys dainuoja savo vaikams? O jei arklių lordai teisūs? Gal tuomet raitas ant ugninio eržilo amžinai josiu per nakties dangų? O gal teks vėl sugrįžti į šį ašarų slėnį? Kas žino? Kas buvo peržengęs ribą ir matė mirtį? Tik prisikėlę numirėliai, bet mes žinome, kokie jie. Žinome.