Šernas nesumojo, ką atsakyti, bet vis tiek kaip įmanydamas stengėsi senį guosti. Paskui atėjo Džilė ir padainavo Eimonui visiškai beprasmišką dainelę, išmoktą iš kažkurios Krasterio žmonos. Girdėdamas dainuojant, senis nusišypsojo ir lengviau užmigo.
Tai buvo viena iš jo paskutinių gerųjų dienų. Vėliau senis daugiausia miegodavo, susirangęs po krūva kailių kapitono kajutėje, o ne būdraudavo. Kartais per miegus kažką murmėdavo. Nubudęs liepdavo pakviesti Šerną primygtinai kartodamas turįs kažką jam pasakyti, bet, kol Šernas ateidavo, dažniausiai jau būdavo pamiršęs, ką būtent. O jei ir prisimindavo, jo kalba būdavo nerišli ir nelengva suprasti. Senis šnekėdavo apie sapnus, bet niekada neužsimindavo, kas juos sapnavo, apie stiklinę žvakę, kurios neįmanoma uždegti, ir apie kiaušinius, iš kurių niekas neišsiris. Jis sakė, kad sfinksas yra mįslė, o ne įminimas, tik Šernas nesuprato, ką tai reiškia. Jis prašydavo Šerno paskaityti iš septono Barto knygos, nors šio vyro raštai buvo sudeginti valdant Beilorui Palaimintajam. O kartą meisteris Eimonas prabudo verkdamas.
— Drakonas privalo turėti tris galvas, — ėmė dejuoti jis, — bet aš per senas ir per silpnas, kad būčiau viena iš jų. Turėčiau būti kartu su ja, parodyti jai kelią, bet kūnas mane išdavė.
„Cinamono vėjui“ plaukiant per Brastos Akmenis, meisteris Eimonas dažniausiai jau neprisimindavo net Šerno vardo. Būdavo dienų, kai senis laikydavo jį vienu iš savo mirusių brolių.
— Tokiai ilgai kelionei laivu jis buvo per silpnas, — jiedviem įsitaisius priekiniame denyje, nurijęs dar gurkšnelį romo, tarė Šernas Džilei. — Jonas turėjo susiprasti. Eimonui buvo šimtas dveji metai, jokiu būdu jo nebuvo galima išleisti į jūrą. Jei būtų likęs Juodojoje pilyje, tikriausiai būtų gyvenęs dar bent dešimt metų.
— Arba ji būtų jį sudeginusi. Raudonoji moteris. — Net čia, už tūkstančio lygų nuo Sienos, Džilė vengė garsiai ištarti ledi Melisandros vardą. — Ji norėjo, kad jos laužų liepsnos gautų karaliaus kraujo. Vala tai žinojo. Ir lordas Snou. Todėl jie ir privertė mane išsivežti Dalos kūdikį, o vietoj jo palikti savąjį. Meisteris Eimonas užmigo ir nepabudo, bet jei būtų likęs pilyje, ji būtų jį sudeginusi.
Jį vis tiek reikės sudegintu niūriai pagalvojo Šernas, tik dabar tai padaryti teks man. Targarienai savo mirusius visuomet degindavo. Ant „Cinamono vėjo“ denio kurti laidotuvių laužo Kuhuras Mo neleido, tad Eimono palaikai buvo įgrūsti į statinę su brandžiu romu, kad išsilaikytų, kol laivas pasieks Senmiestį.
— Savo mirties išvakarėse jis paklausė, ar gali palaikyti kūdikį, — vėl prabilo Džilė. — Bijojau, kad meisteris Eimonas jo neišmestų, bet jis puikiai susitvarkė. Sūpavo jį, niūniavo mažyliui kažkokią dainą, o Dalos berniukas ištiesė rankytę ir palietė jam veidą. Mažylis taip timptelėjo lūpą, jog išsigandau, kad meisterį užgavo, bet jis tik nusijuokė. — Ji paglostė Šernui ranką. — Jei nori, galėtume pavadinti mažylį Meisteriu. Ne dabar, o kai sulauks tinkamo amžiaus. Galėtume.
— Meisteris — tai ne vardas. Bet gali pavadinti jį Eimonu.
Džilė susimąstė.
— Dala pagimdė jį per mūšį, aplink ją žvangant kalavijų plienui. Toks ir turi būti berniuko vardas. Eimonas Gimęs Mūšyje. Eimonas Plieno Daina.
Toks vardas patiktų net mano tėvui. Tai kario vardas. Šiaip ar taip, berniukas buvo Menso Plėšiko sūnus ir Krasterio vaikaitis. Bailio Šerno kraujas jo gyslomis netekėjo.
— Gerai. Taip jį ir pavadink.
— Kai sulauks dvejų metukų, — pažadėjo Džilė, — ne anksčiau.
— O kur dabar berniukas? — paklausė Šernas. Per tą romą ir liūdesį jis tik dabar susigriebė, jog kūdikis ne pas Džilę.
— Jis su Kodža. Paprašiau jos, kad valandėlei jį prižiūrėtų.
— Hm…
Kodža Mo buvo kapitono duktė: aukštesnė už Šerną, liekna kaip ietis ir juoda kaip nušlifuotas gagatas. Be to, ji vadovavo raudoniesiems laivo šauliams, gebėjo įtempti dvilinkio paauksuoto lanko templę ir paleisti strėlę, kuri nulėkdavo keturis šimtus jardų. Kai prie Brastos Akmenų juos užpuolė piratai, Kodžos strėlės patiesė jų bent keliolika, o Šerno strėlės krito į jūros vandenis. Labiau už savo lanką Kodža Mo mėgo tik pasisodinusi ant kelių supti Dalos berniuką ir dainuoti jam Vasaros salų kalba. Tyržmogių princas tapo visų laivo įgulos moterų numylėtiniu, o Džilė, regis, pasitikėjo jomis labiau nei kokiu nors vyru.
— Kodža labai maloni, — tarė Šernas.
— Iš pradžių aš jos bijojau, — prisipažino Džilė. — Ji tokia juoda, o jos dantys tokie dideli ir balti, jog pamaniau, kad galbūt ji žvėris ar pabaisa, bet ji ne tokia. Ji gera. Aš ją mėgstu.
— Žinau, kad mėgsti.
Beveik visą savo gyvenimą Džilė pažinojo tik vieną vyrą — siaubūną Krasterį. Visi kiti žmonės jos pasaulyje buvo moterys. Vyrų ji bijo, o moterų ne, suprato Šernas. Jam tai buvo suprantama. Augdamas Rago Kalvoje jis taip pat labiau mėgo mergaičių draugiją. Seserys visuomet elgėsi su juo gražiai, ir nors kitos mergaitės kartais jį paerzindavo, į žiaurius žodžius numoti ranka būdavo lengviau, nei į kitų pilyje gyvenusių berniukų kirčius ir smūgius. Net dabar, plaukdamas „Cinamono vėju“, Šernas laisviau jausdavosi būdamas su Kodža Mo, o ne su jos tėvu, nors taip galbūt buvo dėl to, kad ji mokėjo bendrąją kalbą, o kapitonas ne.
— Ir tave mėgstu, Šernai, — sušnabždėjo Džilė. — Ir šis gėrimas man patinka. Jo skonis kaip ugnies…
Taip, dingtelėjo Šernui, tai drakono gėrimas. Jų taurės buvo tuščios, tad jis priėjo prie statinės ir vėl jas pripildė. Vakaruose, prie horizonto, Šernas matė kabantį saulės diską — išpurtusį, tris kartus didesnį nei įprasta. Rauzganoje saulės šviesoje Džilės veidas atrodė nukaitęs ir paraudęs. Jiedu išgėrė po taurę už Kodžą Mo, po antrą už Dalos berniuką ir po trečią už paliktą prie Sienos Džilės kūdikį. O tada neliko nieko kito, tik išgerti po taurę už Eimoną iš Targarienų giminės.