— Tegul Tėvas teisia jį teisingai, — šniurkščiodamas tarė Šernas.
Kai baigė gerti už meisterį Eimoną, saulės jau beveik nebebuvo matyti. Vakaruose, prie pat horizonto, tebešvietė tik ilga plona raudona linija, primenanti dangaus prorėžą. Džilė pasakė, kad nuo to gėrimo laivas sukasi ratu, tad Šernas padėjo jai nulipti kopėčiomis į moterų kajutę laivo priekyje.
Kajutėje prie durų kabojo žibintas ir Šernas įeidamas kažkaip įsigudrino pokštelėti į jį kakta. „Oi…“ — sudejavo jis, o Džilė paklausė: „Užsigavai? Leisk, pažiūrėsiu.“ Ji pasilenkė ir… pabučiavo Šerną į lūpas.
Šernas nė nepajuto, kaip atsakė į jos bučinį. Ištariau priesaikos žodžius, pagalvojo jis, bet Džilė jau timpčiojo juodus jo drabužius ir laisvino kelnių juosmens raištelius. Jis atšlijo, bet neilgam, tik kol ištarė: „Mes negalime“, — bet Džilė pasakė: „Galime“, — ir vėl įsisiurbė jam į lūpas. „Cinamono vėjas“ sukosi aplink juos ratu, ant Džilės liežuvio jis jautė romo skonį, o paskui jos krūtys staiga apsinuogino ir Šernas jas lietė. Ištariau priesaikos žodžius, vėl dingtelėjo jam, bet vienos jos krūties spenelis kažkaip atsidūrė jam tarp lūpų. Jis buvo rožinis, stangrus ir, kai Šernas čiulptelėjo, romo skonis jo burnoje susimaišė su pieno skoniu, ir jis dar niekada nebuvo ragavęs nieko geresnio, skanesnio ir malonesnio. Jei tai padarysiu nebūsiu niekuo pranašesnis už Dareoną, pamanė Šernas, tačiau jausmas buvo toks geras, kad jis negalėjo liautis. Ir staiga jo kotas išlindo iš kelnių išpampęs ir tiesus nelyginant laivo stiebas. Stypsoti čia atrodė taip kvaila, kad Šernas tikriausiai būtų nusijuokęs, bet Džilė stumtelėjo jį atatupstą į guolį, iki šlaunų viršaus pasikėlė sijonus ir, tyliai sudejavusi, jį užsėdo. Nežinojau, kad moters tarpkojis gali taip sudrėkti. „Dabar aš tavo žmona“, — sušnabždėjo Džilė ir ėmė sūpuotis. O Šernas dejuodamas pagalvojo: Ne, ne, negali būti mano žmona, aš ištariau priesaikos žodžius, ištariau priesaikos žodžius, bet garsiai tepasakė: „Taip.“
Kai visa baigėsi, Džilė užmigo jį apsikabinusi, įsikniaubusi jam į krūtinę. Šernui taip pat reikėjo pamiegoti, bet jis buvo apgirtęs nuo romo, nuo motinos pieno ir nuo Džilės. Jis suprato privaląs paršliaužti į savo hamaką vyrų kajutėje, bet taip malonu buvo jausti ją, prigludusią prie krūtinės, ir Šernas kažkodėl negalėjo pasijudinti.
Į kajutę atėjo kitų žmonių, vyrų ir moterų, ir jis girdėjo juos bučiuojantis, juokiantis ir mylintis. Vasaros salų žmonės. Tai štai kaip jie gedi. Mirčiai jie atsako gyvenimu. Labai seniai Šernas buvo kažkur apie tai skaitęs. Ir dabar svarstė, ar Džilė pati žinojo, ar Kodža Mo jai pasakė, ką daryti?
Šernas uodė malonų Džilės plaukų aromatą ir stebeilijosi į virš galvos besisūpuojantį žibintą. Net Senolė man neparodysy kaip rasti saugių išeitį iš šios padėties. Geriausia jam būtų buvę atsargiai išslinkti ant denio ir šokti į jūrą. Jei nuskęstu, niekas niekada nesužinos, kad užsitraukiau gėdų ir sulaužiau priesaikų, o Džilė galės susirasti geresnį vyrų, o ne tokį storų bailį kaip aš.
Kitą rytą Šernas nubudo savo hamake vyrų kajutėje ir išgirdo Ksondą garsiai šūkaujant apie vėją.
— Vėjas pakilo! — laidė gerklę kapitono padėjėjas. — Kelkis ir prie darbo, Juodasis Šernai. Pakilo vėjas.
Galbūt Ksondui ir trūko žodžių, užtat jo plaučiai buvo tikros kalvio dumplės. Šernas išsirito iš hamako, stryktelėjo ir… iš karto pasigailėjo. Jam baisiai skėlė galvą, viena iš delno pūslių naktį sprogo, be to, jį pykino.
Tačiau Ksondas tikrai neketino jo gailėtis, tad Šernui neliko nieko kita, tik šiaip taip apsivilkti savo juodus drabužius. Jis rado juos ant denio po hamaku, sumestus į drėgną krūvą. Šernas juos pauostė norėdamas sužinoti, ar labai dvokia, ir jam į nosį dūrė druskos, jūros, deguto, šlapio brezento ir pelėsių, vaisių, žuvies, brandaus romo, keistų prieskonių, egzotiškos medienos ir svaiginantis jo paties išdžiūvusio prakaito kvapas. Bet drabužiai kvepėjo ir Džile, švariais jos plaukais, be to, galėjai užuosti ir salstelėjusį pieno kvapą, todėl Šernas mielai juos apsivilko. Tik… būtų nežinia ką atidavęs už šiltas ir sausas kojines. Kojų tarpupirščiuose jam įsimetė kažin koks grybelis.
Susimokėti už kelionę keturiems iš Bravoso į Senmiestį skrynios knygų toli gražu nepakako. Bet „Cinamono vėjui“ trūko darbo jėgos, todėl Kuhuras Mo sutiko juos paimti su sąlyga, kad keleiviai atidirbs. Šernui paprieštaravus, girdi, meisteris Eimonas tam pernelyg silpnas, berniukas — dar visai kūdikis, o Džilė siaubingai bijanti jūros, Ksondas tik nusijuokė ir tarė:
— Juodasis Šernas — stambus juodas vyras. Juodasis Šernas galės dirbti už keturis.
Tiesą sakant, Šernas buvo toks negrabus, kad abejojo, ar gebės atlikti bent vieno vyro darbą, tačiau jis bent jau stengėsi. Grandė denius ir glotniai trynė juos akmenimis, traukė inkaro grandines, vyniojo virvę ir medžiojo žiurkes, siuvo suplyšusias bures, vandenį leidžiančias laivo korpuso vietas tepė verdančiu degutu, darinėjo žuvį ir pjaustė kokui vaisius. Džilė taip pat stengėsi. Su laivavirvėmis tvarkytis jai sekėsi geriau nei Šernui, nors kartais matydama vandens platybes gaudavo užsimerkti.
Džilė… — pagalvojo Šėmas. Ką aš darysiu su Džile?
Diena buvo karšta ir tvanki, be to, dėl skaudamos galvos, rodos, labai ilgai užsitęsė. Šernas darbavosi prie virvių ir burių, taip pat ėmėsi kitų Ksondo jam patikėtų užduočių ir mėgino nežiūrėti nei į romo statinę su senojo meisterio Eimono palaikais, nei į… Džilę. Dabar jis negalėjo pažvelgti į akis šiai tyržmogei merginai, — tik ne po to, ką jiedu padarė praeitą naktį. Kai ji užlipdavo ant denio, jis leisdavosi į triumą. Kai ji eidavo į laivo priekį, jis skubėdavo į paskuigalį. Kai Džilė jam nusišypsodavo, Šernas nusisukdavo, nes jautėsi niekam tikęs. Kol ji miegojo, man reikėjo šokti į jūrą, galvojo jis. Visada buvau bailys, bet priesaikos iki šiol sulaužęs nebuvau.
Jei meisteris Eimonas nebūtų miręs, Šernas būtų galėjęs jo paklausti, ką daryti. Jei kartu būtų plaukęs Jonas Snou arba bent Pipas arba Grenas, jis būtų galėjęs kreiptis į juos. O dabar Šernui beliko Ksondas. Ksondas nesuprastų, apie ką šneku. O jei ir suprastų, tiesiog patartų man eiti ir dar kartą išdulkinti tą merginą. „Dulkintis“ buvo pirmas Ksondo išmoktas bendrosios kalbos žodis ir jis tuo labai didžiavosi.
Šernui pasisekė, kad „Cinamono vėjas“ buvo toks didelis. „Juodajame strazde“ Džilė kaipmat būtų jį radusi. Didžiuliai laivai iš Vasaros salų Septyniose Karalystėse buvo vadinami „laivais-gulbėmis“ dėl vėjyje besiplakančių baltų burių ir laivo priekio papuošimų, dauguma kurių buvo paukščių figūros. Nors ir dideli, tie laivai bangas skrosdavo nepaprastai grakščiai. Genamas gero, stiproko vėjo, „Cinamono vėjas“ galėjo pralenkti bet kokį karo laivą, bet vėjui nutykus būdavo visiškai bejėgis. Be to, laive buvo daug vietų, tinkamų slėptis bailiui.
Baigiantis budėjimui, Šernas pagaliau buvo užspeistas. Besileidžiantį kopėčiomis, Ksondas pačiupo jį už pakarpos.
— Juodasis Šernas eiti su Ksondu, — liepė juodukas ir, nutempęs per denį, paliko suklupusį prie Kodžos Mo kojų.
Toli šiaurėje, prie horizonto, buvo matyti padūmavusi juosta. Kodža mostelėjo į tą pusę.
— Ten — Dorno pakrantė. Smėlis, akmenys, skorpionai ir šimto lygų ruože — nė vienos tinkamos vietos nuleisti inkarui. Jei nori, gali plaukti ir pėsčiomis keliauti į Senmiestį. Tau teks kirsti nesvetingą dykumą, įveikti kalnus ir plaukti Torentina. Arba galėtum grįžti pas Džilę.