— Tu nesupranti. Vakar naktį mudu…
— …pagerbėte savo mirusįjį ir dievus, kurie judu sukūrė. Ksondas pasielgė taip pat. Prižiūrėjau kūdikį, kitaip būčiau buvusi kartu su juo. Visi jūs, Vesteroso žmonės, gėdijatės meilės. Bet juk mylėtis — jokia gėda. Jei jūsų septonai tvirtina kitaip, vadinasi, jūsų septyni dievai yra demonai. Mes, gyvenantys salose, šiuos dalykus išmanome geriau. Mūsų dievai duoda mums kojas, kad bėgiotume, nosis, kad uostytume, rankas, kad liestume ir čiuoptume. Koks beprotis ir žiaurus dievas galėtų duoti žmogui akis, o tada liepti amžinai laikyti jas užmerktas įr nematyti viso pasaulio grožio? Taip gali elgtis tik dievas-pabaisa, tik tamsos demonas. — Kodža kyštelėjo ranką Šernui į tarpkojį. — Ir šitą dievai tau davė ne be reikalo, o tam, kad… kaip tai vadinama Vesterose?
— Dulkintum, — paslaugiai priminėjai Ksondas.
— Taip, kad dulkintum. Kad teiktum malonumą ir pradėtum vaikus. Anokia čia gėda.
Šernas pasitraukė atatupstas.
— Aš daviau priesaiką. Neturėti nei žmonos, nei vaikų. Ištariau šiuos žodžius.
— Ji žino apie tavo priesaiką. Tam tikra prasme ji vaikas, bet… ne akla. Ji supranta, kodėl dėvi juodus drabužius ir kodėl keliauji į Senmiestį. Džilė žino, kad tavęs nesulaikys. Ji nori tave turėti tik valandėlę. Ji prarado savo tėvą ir vyrą, motiną ir seseris, savo namus, savo pasaulį. Be tavęs ir kūdikio, ji daugiau nieko neturi. Todėl arba eik pas Džilę, arba šok į vandenį ir plauk.
Šernas beviltiškai pažvelgė į ūkaną šiaurėje, žyminčioje tolimą krantą. Jis suprato taip toli nuplaukti negalėsiąs.
Tad nuėjo pas Džilę.
— Tai, ką mudu padarėme… Jei galėčiau vesti, mieliau vesčiau tave, o ne kokią nors princesę arba kilmingą mergelę, bet negaliu. Vis dar esu varnas. Daviau priesaiką, Džile. Nuėjau su Jonu į mišką ir prisiekiau prieš širdamedį.
— Medžiai mus saugo, — sušnabždėjo Džilė, braukdama nuo skruostų ašaras. — Miške jie viską mato, bet… čia medžių nėra. Tik vanduo, Šernai. Tik vanduo.
Sersėja
Diena buvo šalta, lietinga ir niūri. Ilgai pylė kaip iš kibiro, o kai liovėsi, debesys vis tiek neskubėjo sklaidytis. Saulės jie taip ir neišvydo. Toks bjaurus oras atbaidė nuo išvykos net jaunąją karalienę. Užuot su savo vištomis ir sargybinių palyda išsiruošusi pasijodinėti, visą dieną ji su savo draugija praleido Mergelių bokšte klausydamasi Mėlynojo Bardo dainų.
Sersėja dieną praleido ne kažin kiek geriau, bet vakare viskas ėmė keistis. Pilkam dangui ėmus juoduoti, jai buvo pranešta, kad „Mieloji Sersėja“ su vakarinio potvynio banga parplaukė į uostą ir kad Oranas Votersas laukia už durų maldaudamas jį priimti.
Karalienė iš karto pasiuntė sargybinius jo atvesti. Vos tik jis įžengė į Sersėjos menę, ji suprato, kad naujienos geros.
— Tavo malonybe, — plačiai šypsodamasis tarė Oranas, — Drakono Uola tavo.
— Nuostabu. — Karalienė suspaudė jam rankas ir pabučiavo į abu skruostus. — Žinau, kad ir Tomenas bus labai patenkintas. Vadinasi, galime atitraukti lordo Redvaino flotilę ir išvyti geležinius iš Skydo salų.
Su kiekvienu varnu iš Žemupio juos pasiekė vis baisesnės naujienos. Rodos, užėmę naujas uolas, geležiniai nė nemanė sustoti. Gerai ginkluoti, jie siaubė Manderio pakrantes ir nuplaukė taip toli, kad net puolė Arborą ir jį supančias mažesnes salas. Vandenyse prie namų Redvainai buvo palikę vos keliolika karo laivų ir dabar visi jie buvo nugalėti ir užimti arba nuskendę. Negana to, pastaruoju metu ėmė sklisti gandai, jog tas beprotis, vadinantis save Euronu Varnaakiu, siunčia ilglaivius į šiaurę, į Šnabždesių sąsiaurį, link Senmiesčio.
— Kai „Mieloji Sersėja“ kėlė bures, lordas Paksteris krovė maistą ir pašarą kelionei namo, — pranešė lordas Votersas. — Numanau, kad dabar dauguma jo flotilės laivų jau bus jūroje.
— Tikėkimės, kad jų kelionė bus sklandi, o oras — geresnis nei šiandien. — Karalienė pasisodino Votersą į antrą krėslą prie lango. — Ar už šią pergalę turime būti dėkingi serui Lorui?
Voterso šypsena užgeso.
— Kai kas būtent taip ir sakys, tavo malonybe.
— Kai kas? — Sersėja pašaipiai į jį žvilgtelėjo. — Bet ne tu?
— Narsesnio riterio nesu matęs, — paaiškino Votersas, — bet pergalę buvo galima laimėti nepraliejus nė lašo kraujo, o jis ją pavertė skerdynėmis. Žuvo apie tūkstantį vyrų, — na, gal kiek daugiau ar mažiau. Dauguma jų — mūsiškiai. Ir ne tik eiliniai kariai, tavo malonybe, bet ir riteriai, ir jauni lordai — patys geriausi ir narsiausi.
— O seras Loras?
— Jis buvo tūkstantis pirmas. Po mūšio vyrai serą Lorą nunešė į pilį, bet jis labai sunkiai sužeistas. Ir netekęs tiek kraujo, kad meisteriai net nedėjo jam prie kūno dėlių.
— Ak, kaip liūdna… Tomenas labai nusimins. Jis mūsų šauniuoju Gėlių riteriu taip žavėjosi…
— Ir prasčiokai jį mėgo, — linktelėjo admirolas. — Lorui mirus, daug mergelių visoje karalystėje varvins ašaras į savo sklidinas vyno taures.
Karalienė žinojo, kad jis teisus. Tą dieną, kai seras Loras išplaukė, jo išlydėti prie Purvo vartų susirinko trys tūkstančiai prasčiokų ir trys ketvirtadaliai iš jų buvo moterys. Pamačiusi jas, Sersėja pajuto panieką. Norėjo aprėkti tas moteris, išvadinti jas avimis ir pasakyti, kad iš sero Loro jos negali tikėtis nieko, nebent šypsenos ir gėlės. Tačiau, užuot laidžiusi gerklę, ji paskelbė Lorą Tairelį narsiausiu Septynių Karalysčių riteriu ir šypsojosi, kai Tomenas įteikė jam brangakmeniais puoštą kalaviją, su kuriuo šis turėjo stoti į mūšį. Paskui karalius serą Lorą apkabino, nors Sersėja to nenumatė, bet dabar tai nebuvo svarbu. Dabar ji galėjo sau leisti būti kilni. Loras Tairelis gulėjo mirties patale.
— Pasakok, — įsakė Sersėja. — Noriu žinoti viską nuo pradžios iki galo.
Kai Oranas Votersas baigė kalbėti, kambaryje jau tvyrojo tiršta prieblanda. Karalienė uždegė kelias žvakes ir nusiuntė Dorkasą į virtuvę atnešti duonos, sūrio ir virtos jautienos su krienais. Jiedviem vakarieniaujant, ji paprašė Orano papasakoti viską dar kartą, kad galėtų teisingai prisiminti kiekvieną smulkmeną.
— Šiaip ar taip, nenoriu, jog mūsų brangioji Mardžerė išgirstų šią žinią iš svetimo žmogaus, — tarė ji. — Pati viską jai pasakysiu.
— Tavo malonybė labai kilni, — šypsodamasis linktelėjo Votersas.
Jo šypsena piktdžiugiška, dingtelėjo karalienei. Oranas nebuvo toks panašus į princą Reigarą, kaip jai iš pradžių rodėsi. Jo plaukai tokie pat, bety jei sklandantys gandai teisingi, tokiais plaukais gali pasigirti bene pusė Lyso kekšių. Reigaras buvo vyras. O Votersas — tik suktas vaikėzas. Ir vis dėlto savotiškai naudingas…
Mardžerė sėdėjo Mergelių bokšte su trimis pusseserėmis gurkšnodama vyną ir mėgino perprasti kažkokį naują, iš Volančio atkeliavusį žaidimą. Nors buvo jau vėlu, sargybiniai Sersėją įleido nedvejodami.
— Tavo malonybe, — prabilo Sersėja, — bus geriausia, jei šią naujieną sužinosi iš manęs. Iš Drakono Uolos grįžo Oranas. Tavo brolis — didvyris.
— Aš visada tai žinojau. — Mardžerė, rodės, nė kiek nenustebo. Ir ko jai stebėtis? Nuo tos akimirkos, kai Loras pasiprašė paskiriamas vadu, šito ji ir tikėjosi. Ir vis dėlto, kai Sersėja baigė pasakoti ir nutilo, ant jaunosios karalienės skruostų spindėjo ašaros.