— Redvainas buvo liepęs kalnakasiams iškasti po pilies sienomis tunelį, bet Gėlių riteris taip ilgai laukti nenorėjo. Be abejo, jis galvojo apie tavo lordo tėvo žmones, vargstančius Skydų salose. Lordas Votersas sako, kad nepraėjus nei pusei dienos nuo tos akimirkos, kai perėmė vadovavimą ir kai lordo Stanio pilies valdytojas atsisakė apsiausties baigtį nulemti stojęs į dvikovą, seras Loras įsakė pulti. Taranu pralaužus pilies vartus, Loras pirmas puolė pro jų spragą. Votersas pasakoja, kad jis jojo tiesiai drakonui į nasrus — vilkintis baltais drabužiais, sukdamas virš galvos dygliuotą kuoką, į kairę ir į dešinę sėdamas mirtį.
Mega Tairel dabar jau kūkčiojo nė nesistengdama tvardytis.
— Kaip jis žuvo? — paklausė ji. — Kas jį nužudė?
— Ši garbė neteko niekam, — atsakė Sersėja. — Viena arbaleto strėlė pervėrė serui Lorui šlaunį, o kita petį, bet jis narsiai kovėsi toliau, nors ir plūsdamas krauju. Vėliau jis gavo smūgį vėzdu, kuris jam sulaužė kelis šonkaulius. O paskui… bet ne, tai, kas baisiausia, geriau nutylėsiu.
— Pasakyk, — paprašė Mardžerė. — Aš įsakau.
Įsakai? Sersėja kelias akimirkas padvejojo ir nutarė praleisti šį žodį pro ausis.
— Pralaužus pagrindinę gynybinę sieną, pilies gynėjai pasitraukė į vidinį bokštą. Loras vadovavo ir tam puolimui. Ir buvo apipiltas verdančiu aliejumi.
Ledi Ala išbalo kaip drobė ir išlėkė iš kambario.
— Lordas Votersas tikina, jog meisteriai daro, ką gali, tik… bijau, kad tavo brolis per smarkiai apdegė. — Norėdama paguosti, Sersėja apkabino Mardžerę. — Jis išgelbėjo karalystę. — Bučiuodama jaunąją karalienę į skruostą, Sersėja pajuto jos ašarų sūrumą. — Visus sero Loro žygdarbius Džeimis surašys į Baltąją knygą, o dainiai trauks apie jį dainas tūkstantį metų.
Mardžerė taip ryžtingai išsivadavo iš glėbio, kad Sersėja vos neparvirto.
— Mirties patale — dar toli gražu ne miręs, — tarė jaunoji karalienė.
— Ne, bet meisteriai sako…
— Mirties patale — tai dar ne miręs!
— Aš tik noriu, kad tu ne…
— Žinau, ko tu nori. Išeik.
Ką gi, dabar supranti, kaip jaučiausi tą naktį, kai mirė Džofris. Sersėja šaltai ir mandagiai nusilenkė.
— Mieloji martele. Labai tave užjaučiu. Paliksiu tave sielvartauti vieną.
Tą naktį ledi Meriveter neatėjo ir Sersėja jautėsi per daug nerami, kad užmigtų. Jei lordas Taivinas dabar mane matytų, suprastų turintis įpėdinę, ir ne bet kokią, o vertą paveldėti Uolą, pagalvojo ji, gulėdama lovoje su Džoslina Svift, įsikniaubusia į gretimą pagalvę ir tyliai knarkiančia. Netrukus Mardžerė verks kruvinomis ašaromis — kokiomis turėjo apverkti mirusį Džofrį. Meisas Tairelis tikriausiai taip pat verks, bet pykti ant jos neturės už ką. Šiaip ar taip, ji nepadarė nieko bloga, tik pagerbė Lorą savo pasitikėjimu. Jis klūpodamas ir matant pusei jos dvariškių pats prašė paskirti jį kariuomenės vadu.
Kai Laras mirs, reikės kur nors pastatyti jo statulą ir surengti tokias laidotuves, kokių Karaliaus Uostas dar neregėjo. Prastuomenei tai patiktų. Tomenui taip pat. Gali būti, kad vargšelis Meisas man net padėkos. O jo ledi motina… jei dievai bus geri, ši žinia ją pribaigs.
Tokio gražaus saulėtekio Sersėja nebuvo mačiusi jau kelerius metus. Saulei patekėjus, netrukus atėjo Tena ir prisipažino, jog naktį praleido guosdama Mardžerę ir jos kompaniones, gerdama vyną, verkdama ir pasakodama prisiminimus apie Lorą.
— Mardžerė vis dar tvirtai tiki, kad jis nemirs, — karalienei velkantis suknią, tinkamą pasirodyti dvare, pareiškė myrietė. — Broliui gydyti ji ketina siųsti savo meisterį. O jos pusseserės meldžia Motinos malonės.
— Ir aš pasimelsiu. Rytoj palydėsi mane į Beiloro septą ir mudvi už narsųjį Gėlių riterį uždegsime šimtą žvakių. — Karalienė kreipėsi į tarnaitę: — Dorkasa, atnešk mano karūną. Naująją.
Naujoji karūna buvo lengvesnė už senąją, nukaldinta iš šviesiai gelsvo aukso ir papuošta smaragdais, tviskančiais kaskart jai pasukus galvą.
— Šiandien rytą audiencijos dėl Kipšo prašo keturi vyrai, — įleistas Džoslinos pranešė seras Osmundas.
— Net keturi?
Karalienė maloniai nustebo. Į Raudonąją pilį nuolat ateidavo visokių žmonių, tikinančių, jog turi žinių apie Tirioną, bet sulaukti keturių per vieną dieną buvo neįprasta.
— Tiesa, — pridūrė Osmundas. — Vienas iš jų atnešė tau galvą.
— Jį priimsiu pirmiausia. Nuvesk jį į mano menę.
Maldauju, tegul šį kartą nebūna klaidos. Leisk man pagaliau atkeršyti, kad Džojas galėtų ilsėtis ramybėje. Septonai tvirtino, kad dievams septynetas yra šventas. Jei tai tiesa, galbūt ši septinta galva suteiks jai taip trokštamą sielos ramybę?
Paaiškėjo, kad tas vyras buvo tirošis; neaukštas, kresnas, trenkiantis prakaitu, su pataikūniška, Veirį jai primenančia šypsena veide ir dvišake, žalia ir rožine spalva nudažyta barzda. Sersėjai tas tirošis iš karto nepatiko, tačiau ji buvo nusiteikusi numoti ranka į visus jo trūkumus, jei atneštoje dėžėje tikrai bus Tiriono galva. Dėžė buvo iš kedro, inkrustuota dramblio kaulo vynuogienojais ir gėlėmis, balto aukso vyriais ir sąsagomis. Puikus daiktas, bet karalienei rūpėjo tik dėžės turinys. Dėžė bent jau erdvi. Tiriono galva, turint omenyje menką jo stotą ir žemą ūgį, buvo absurdiškai didelė.
— Tavo malonybe, — žemai lenkdamasis sumurmėjo tirošis, — matau, esi tikrai tokia žavinga, kaip kalba žmonės. Apie tavo grožį ir taurią širdį spaudžiantį sielvartą esame girdėję net mes, gyvenantys anapus Siaurosios jūros.
Niekas tau nesugrąžins jauno narsaus sūnaus, tačiau viliuosi galėsiąs pasiūlyti bent jau vaisto, padėsiančio apmalšinti tavo kančią. — Jis priglaudė ranką sau prie krūtinės. — Atnešu tau teisingumą. Atnešu tavo valonkaro galvą.
Išgirdus senosios valyrų kalbos žodį, Sersėją nukrėtė šiurpas, bet, kita vertus, sužibo ir mažutė viltis.
— Kipšas jau nėra mano brolis, jei išvis kada buvo, — pareiškė ji. — Neketinu ištarti nė jo vardo. Kadaise tas vardas buvo labai garbingas, bet neūžauga jį suteršė.
— Tirošyje mes jį vadiname Raudonrankiu, nes jo pirštai sutepti krauju. Karaliaus ir tėvo krauju. Kai kas pasakoja, girdi, jis, braudamasis į šį pasaulį ir aštriais nagais draskydamas įsčias, nužudė ir savo motiną.
Kokia nesąmonė, dingtelėjo Sersėjai.
— Tai tiesa, — garsiai ištarė ji. — Jei šioje skrynioje tikrai yra Kipšo galva, pakelsiu tave į lordus ir dovanosiu derlingų žemių ir pilių. — Titulai dabar nebuvo verti nė tiek, kiek dulkės po kojomis, o sugriautų pilių, vienišų dunksančių tarp nebedirbamų laukų ir sudegintų kaimų, taip pat netrūko. — Mano dvariškiai laukia. Atidaryk dėžę ir leisk pamatyti, kas yra jos viduje.
Tirošis plačiu mostu pakėlė dėžės antvožą ir šypsodamasis pasitraukė. Viduje, ant mėlyno aksominio paminkštinimo, pūpsojo nykštuko galva ir spoksojo į karalienę.
Sersėja atidžiai įsižiūrėjo.
— Čia ne mano brolis. — Burnoje ji pajuto nusivylimo kartėlį. Rodos, naivu buvo tikėtis tokios sėkmės, juolab po to, kas nutiko torui Dievai niekada nebūna tokie geru — Šio vyro akys rudos. Tiriono viena akis buvo juoda, o kita žalia.