— Na taip, akys… Tavo malonybe, tikrosios tavo brolio akys truputį… apiro. Tad drįsau pakeisti jas stiklinėmis, tik… kaip sakai, netinkamai parinkau spalvą.
Šie žodžiai karalienę tik dar labiau suerzino.
— Gal tavo atgabentos galvos akys ir stiklinės, bet manosios — tikrai ne. Ant Drakono Uolos sienų yra chimerų, panašesnių į Kipšą nei ši galva. Beje, kur dantys?
Išgirdęs karalienės žodžiuose įtūžio gaidelę, vyras susigūžė.
— Jis turėjo puikius auksinius dantis, tavo malonybe, bet mes… Apgailestauju…
— Ne, dar ne. Bet tuoj gailėsies. — Turėčiau liepti jį pasmaugti. Priversti jį beviltiškai gaudyti orą, kol pajuoduos veidas, kaip kad nutiko mano mylimam sūnui. Šie žodžiai sukosi Sersėjai ant liežuvio galo.
— Aš tiesiog apsirikau. Visi neūžaugos atrodo tokie panašūs, be to… Meldžiu tavo malonybę atkreipti dėmesį, kad jam trūksta nosies…
— Trūksta, nes tu ją nukirtai.
— Ne!
Kaktą išmušęs prakaitas išdavė, jog tirošis prisimelavo, o dabar ginasi.
— Taip. — Ir Sersėja prabilo apsimestinai meiliai: — Bent jau susiprotėjai ją nukirsti. Prieš tave atkeliavęs kvailys mėgino mane įtikinti, girdi, neūžaugai nosį ataugino kažkoks nevykęs burtininkas. Ir vis dėlto, man rodos, kad lieki skolingas šiam nykštukui nosį. Lanisterių giminė skolinga nelieka, tad ir tau nederėtų. Sere Merinai, nuvesk tą apgaviką pas Kiburną.
Seras Merinas paėmė tirošį už parankės ir, vis dar prieštaraujantį, ištempė iš menės. Kai jiedu išėjo, Sersėja kreipėsi į Osmundą Ketlbleką.
— Sere Osmundai, išnešk šį daiktą, kad aš jo nematyčiau, ir atvesk kitus tris, kurie tvirtina turintys žinių apie Kipšą.
— Klausau, tavo malonybe.
Deja, tie trys žinianešiai pasirodė esantys tokie pat apsišaukėliai kaip ir tirošis. Vienas sakė, jog Kipšas slepiasi viename Senmiesčio viešnamių, burna tenkindamas vyrų įgeidžius. Tai būtų buvęs keistas ir juokingas vaizdas, bet Sersėja jo žodžiais nė akimirką nepatikėjo. Antras vyras tvirtino matęs neūžaugą Bravose, vaidinantį komediantų spektaklyje. Trečias primygtinai kartojo, girdi, Tirionas tapo upių kraštų atsiskyrėliu ir apsigyveno ant vienos iš vaiduoklių lankomų kalvų. Kiekvienam iš jų karalienė atsakė tą patį.
— Jei būsite tokie malonūs ir kelis narsius mano riterius palydėsite pas tą neūžaugą, dosniai jums atsilyginsiu, — pažadėjo ji. — Žinoma, jei ten tikrai bus Kipšas. Jei ne… Na, mano riteriai negali pakęsti nei apgaulės, nei kvailių, siunčiančių juos vaikytis šešėlių. Gali būti, kad prarasite liežuvius.
Ir staiga visi trys žinianešiai jau nebebuvo tikri tuo, ką pasakojo, ir pripažino, jog galbūt matė visai kitą neūžaugą.
Sersėja niekada nepagalvojo, kad pasaulyje tiek daug neūžaugų.
— Ar kiekviename žingsnyje gali sutikti tuos mažus išsigimėlius? — priekaištingai tarė ji, sargybai vedant iš menės paskutinį žinianešį. — Kiek jų apskritai yra?
— Mažiau nei anksčiau, — tarė ledi Meriveter. — Ar man bus suteikta garbė palydėti tavo malonybę į dvarą?
— Jei tik galėsi pakęsti tą nuobodybę, — atsakė jai Sersėja. — Robertas buvo kvailys ir neišmanėlis, bet dėl vieno dalyko neklydo. Valdyti karalystę — labai varginantis darbas.
— Man liūdna matyti tavo malonybę taip nukamuotą rūpesčių. Siūlau tiesiog pabėgti ir pasilinksminti, o šias varginančias audiencijas palikti karaliaus rankai. Galėtume persirengti tarnaitėmis ir praleisti dieną tarp prasčiokų klausydamosi, ką jie šneka apie Drakono Uolos užėmimą. Žinau, kurioje užeigoje dainuoja Mėlynasis Bardas, kai nelinksmina jaunosios karalienės draugijos, ir kuriame rūsyje burtininkas šviną paverčia auksu, vandenį — vynu, o merginas — vaikinais. Galbūt jis galėtų užburti ir mudvi? Ar tavo malonybei patiktų vienai nakčiai pavirsti vyru?
Jei būčiau vyras, būčiau Džeimis, pagalvojo Sersėja. Jei būčiau vyras, šią karalystę galėčiau valdyti savoy o ne Tomeno vardu.
— Patiktų, bet tik jei tu liktum moterimi, — tarė ji įsitikinusi, jog Tena šitai ir nori išgirsti. — Tu tikra nedorėlė ir ne juokais mane gundai, bet kokia būčiau karalienė, jei palikčiau karalystės reikalus tvarkyti Hariui Sviftui, kuriam tirta rankos?
Tena suraukė lūpas.
— Tavo malonybė per daug stropi.
— Tokia jau esu, — pripažino karalienė, — ir vakare dėl to gailėsiuosi. — Ji įsikibo ledi Meriveter į parankę ir pridūrė: — Eikš.
Tą dieną pirmas būti priimtas įsiprašė Džalabaras Kso, kaip ir pritiko princo tremtyje statusą turinčiam vyrui. Ir vis dėlto, nors vilkėdamas spalvingą plunksnų apsiaustą jis atrodė nuostabiai, pas karalienę atėjo vien nuolankiai prašyti. Sersėja išklausė jau įprasto jo maldavimo duoti karių bei ginklų, kad galėtų susigrąžinti Raudonosios Gėlės slėnį, o tada tarė:
— Jo malonybė pats kariauja, prince Džalabarai. Ir dabar tikrai neturi atliekamų vyrų, kurių galėtų tau duoti. Galbūt ateinančiais metais…
Taip jam visuomet sakydavo Robertas. Ateinančiais metais ji ištars jam: „Niekada“, — bet tik ne šiandien. Drakono Uola buvo jos.
Paskui atėjo lordas Halinas iš Alchemikų gildijos prašyti, kad dabar, kai sala vėl priklauso karaliui, jo piromantams būtų leista išperinti drakono kiaušinius, kurių galbūt ras Drakono Uoloje.
— Jei tų kiaušinių ir būtų likę, Stanis būtų juos pardavęs, kad galėtų susimokėti jį remiantiems maištininkams, — pasakė jam karalienė.
Kad ši mintis beprotiška, ji apdairiai nutylėjo. Nugaišus paskutiniam Targarienų drakonui, visi tokie mėginimai baigdavosi mirtimi, didžiule nelaime arba nešlove.
Po Halino į audiencijų menę sugužėjo būrys pirklių, maldaujančių, kad karalius tarpininkautų jiems derybose su Bravoso Geležiniu banku. Bravosiečiai, atrodo, reikalavo grąžinti likusias skolas ir nesutiko skolinti dar. Mums reikia savo banko, nusprendė Sersėja, Lanisporto Auksinio banko. Galbūt, kai Tomeno padėtis Geležiniam soste bus tvirta, ji taip ir padarys. O kol kas tik patarė pirkliams sumokėti Bravoso palūkininkams, kas jiems priklauso.
Tikėjimo atsiųstai delegacijai vadovavo senas Sersėjos bičiulis, septonas Reinardas. Per mieštąjį atlydėjo šeši Karžygio Sūnūs; iš viso jie atėjo septyni, o šis skaičius buvo šventas ir palankus. Naujasis aukštasis septonas, — arba „aukštasis žvirblis“, kaip jį praminė Mėnuliukas, — įsikibęs laikėsi septyneto. Riteriai juosėjo kardasaičius, išmargintus septyniomis išilginėmis, Tikėjimą simbolizuojančiomis juostomis. Krištolas puošė ir jų ilgųjų kalavijų rankenų buožes, ir šalmų viršų. Jie turėjo rombo formos skydus, kuriais niekas nesinaudojo nuo Užkariavimo laikų ir ant kurių puikavosi Septyniose Karalystėse šimtmečius nematytas ženklas: tamsos fone ryškiai tviskantis visų vaivorykštės spalvų kalavijas. Anot Kiburno, Karžygio Sūnų ordinui savo gyvybe ir kalaviju jau buvo prisiekę beveik šimtas riterių ir kasdien ateidavo vis naujų. Visa ši gauja apsvaigusi nuo dievų. Kas galėjo pagalvoti, kad karalystėje jų tiek daug?
Dauguma prisiekusiųjų buvo namuose tarnavę ir apskritai vietos pasaulyje neradę riteriai, tačiau keli buvo ir kilmingi: jaunesnieji sūnūs, neįtakingi lordai, nuodėmes išpirkti trokštantys seniai. Ir, žinoma, Lanselis. Kai Kiburnas papasakojo, kad jos idiotas pusbrolis atsisakė pilies, žemių, atleido žmoną ir grįžo į miestą prisidėti prie kilnaus ir galingo Karžygio Sūnų ordino, iš pradžių Sersėja pamanė, kad meisteris juokauja. Bet dabar pusbrolis kartu su kitais pamaldžiais kvailiais stovėjo prieš ją.