Serui Osfrydui priklaupus priešais židinį, plykstelėjo ryškesnė šviesa ir karalienė išgirdo kažkokį triukšmą. Susilenkęs nelyginant senė pasirodė Džeimis, o jam iš po padų kilo paskutinio lordo Taivino ugniakuro suodžių debesėliai.
— Iš kelio, — įsakė jis Ketlblekams.
Sersėja pripuolė prie jo.
— Radai juos? Radai žudikus? Kiek jų buvo?
Jų, be abejo, turėjo būti daugiau nei vienas. Vienas vyras nebūtų nužudęs jos tėvo.
Jos brolio dvynio veide buvo matyti nuovargis.
— Šachta leidžiasi į galeriją, į kurią veda gal šeši tuneliai. Jie visi uždaryti geležiniais vartais, o šie apjuosti grandinėmis ir užrakinti. Turiu rasti raktus. — Džeimis apsidairė po miegamąjį. — Kad ir kas tai padarė, jis dar gali slėptis bokšte. Ten tikras tunelių labirintas ir viskas skendi tamsoje.
Sersėja įsivaizdavo Tirioną, tapsenantį tarp sienų kaip kokia didžiulė žiurkė. Ne. Nebūk kvaila. Neūžauga tūno celėje.
— Paimkite kūjus ir daužykite sienas. Jei reikės, sugriaukite visą bokštą. Noriu, kad juos rastumėte. Kad ir kas tai padarė. Noriu, kad tie niekšai būtų nužudyti.
Džeimis ją apglėbė ir prispaudė sveikąją ranką seseriai prie strėnų. Džeimis dvokė pelenais, bet jo plaukuose žaidė ryto saulė ir jie spindėjo tarsi auksiniai. Ji troško palenkti Džeimio galvą ir jį pabučiuoti. Vėliau, tarė ji sau, vėliau jis ateis pas mane ieškodamas paguodos.
-r Mes jo įpėdiniai, Džeimi, — sušnabždėjo Sersėja. — Mūsų pareiga baigti jo pradėtą darbą. Turi užimti tėvo vietą ir tapti karaliaus ranka. Turbūt dabar ir pats supranti. Tomenui tavęs reikės…
Staiga Džeimis atšlijo nuo jos, pakėlė ranką ir prikišo bigę jai prie veido.
— Ranka be rankos? Nevykęs pokštas, sese. Neprašyk, kad imčiausi valdyti.
Jųdviejų dėdė girdėjo šį piktą atsakymą. Girdėjo jį ir Kiburnas, ir Ketlblekai, sunkiai vilkę savo ryšulį per židinio pelenus. Tuos žodžius girdėjo net sargybiniai — Raukšlėtasis, Houkas, vadinamas Arklio Koja, ir Trumpaausis. Iki vakaro visi pilyje apie tai žinos. Sersėja pajuto kaistant skruostus.
— Valdyti? Apie valdymą nieko nesakiau. Kol sūnus sulauks tinkamo amžiaus, valdysiu aš pati.
— Net nežinau, ko man labiau gaila, — tarė jos brolis, — Tomeno ar Septynių Karalysčių.
Tada Sersėja jam trenkė. Vikriai kaip katinas Džeimis kilstelėjo ranką norėdamas atremti smūgį, bet… šis katinas vietoj dešinės letenos turėjo tik bigę. Sersėjos pirštai ant jo skruosto paliko raudonas žymes.
Išgirdęs pliaukštelėjimą, jų dėdė atsistojo.
— Jūsų tėvas guli čia negyvas. Turėkite padorumo ir kivirčytis eikite kitur.
Atsiprašydamas Džeimis nulenkė galvą.
— Atleisk mums, dėde. Sesuo paklaikusi iš sielvarto. Ji užsimiršo.
Už tai Sersėja norėjo jam trenkti dar kartą. Turbūt išprotėjau manydama, kad jis galėtų būti ranka. Ji greičiau būtų panaikinusi šias pareigas. Ar iš karaliaus rankos ji buvo sulaukusi ko nors kita, o ne sielvarto? Jonas Arinas į jos lovą įgrūdo Robertą Barateoną, o prieš jo mirtį dar ėmė šniukštinėti ir domėtis jųdviejų su Džeimiu santykiais. Paskui Arino darbą perėmė Edardas Starkas; dėl jo kišimosi Sersėja buvo priversta atsikratyti Roberto greičiau, nei būtų norėjusi, nespėjusi sutvarkyti reikalų su įkyriais jo broliais. Tirionas pardavė dorniečiams Mirselą, vieną iš jos sūnų pavertė įkaitu, o kitą nužudė. O kai lordas Taivinas grįžo į Karaliaus Uostą.
Kitas karaliaus ranka žinos savo vietą, prisiekė ji. Juo turėjo tapti seras Kevanas. Jos dėdė buvo stiprus, išmintingas ir visiškai klusnus. Kaip ir tėvas, Sersėja galėjo juo pasitikėti. Ranka su galva nesiginčija. Sersėja turėjo valdyti karalystę, bet jai reikėjo žmonių, kurie padėtų. Paišelis buvo slidus kaip šliužas ir palaižūnas, Džeimis kartu su plaštaka prarado ir drąsą, o Meisu Taireliu ir jo bičiuliais Redvainu ir Rovanu nebuvo galima pasitikėti. Sersėja pamanė, kad jie galėjo prikišti nagus prie šio nužudymo. Lordas Tairelis turėjo suprasti, kad, kol Taivinas Lanisteris gyvas, jis niekada nevaldys Septynių Karalysčių.
Su juo turėsiu elgtis atsargiai. Mieste buvo daug jo vyrų, jam net pavyko įtaisyti į karaliaus sargybą vieną iš savo sūnų, be to, jis ketino įbrukti Tomenui į lovą savo dukterį. Sersėja vis dar tūžo prisiminusi, kad tėvas sutiko, jog Tomenas susižadėtų su Mardžere Tairel. Mergina du kartus už jį vyresnė ir jau du kartus likusi našle. Meisas Tairelis tvirtino, kad jo duktė vis dar nekalta, bet Sersėja tuo abejojo. Džofris buvo nužudytas dar nespėjęs su ja sugulti, bet anksčiau ji buvo ištekėjusi už Renlio… Vyrui gali labiau patikti prieskoniais pagardintas vynas, bet jei padėsi jam prieš nosį bokalą alaus, jis netruks jį išmaukti. Sersėjai dingtelėjo, kad reikia liepti lordui Veiriui kuo daugiau apie tai sužinoti.
Ir staiga ji sustojo kaip įbesta. Veirį buvo visai pamiršusi. Jis turėtų būti čia. Jis visuomet čia būna. Vos tik Raudonojoje pilyje įvykdavo kas nors svarbaus, eunuchas išdygdavo tarsi iš niekur. Čia yra Džeimis ir dėdė Kevanas, Paišelis buvo atėjęs ir išėjo, bet Veiris nepasirodė. Sersėjai nugara nuėjo pagaugais. Jis prisidėjo prie šio nusikaltimo. Tikriausiai išsigando, kad tėvas nori nukirsti jam galvą, tad nusprendė smogti pirmas. Lordas Taivinas to pamaivos šnabždūnų vadovo niekada nemėgo. Ir jei apskritai kas nors žinojo Raudonosios pilies paslaptis, tai, be abejonės, šnabždūnų vadovas. Matyt, jis susimokė su lordu Staniu. Šiaip ar taip, jie abu priklausė Roberto tarybai…
Sersėja žengė prie miegamojo durų, kur stovėjo seras Merinas Trentas.
— Trentai, atvesk man lordą Veirį. Jei reikės — klykiantį ir besimuistantį, bet gyvą ir sveiką.
— Klausau, tavo malonybe…
Bet vos tik vienas karaliaus sargybos vyras išėjo, grįžo kitas. Seras Borosas Blauntas buvo įraudęs ir nuo lėkimo laiptais šnopavo.
— Dingo, — pamatęs karalienę, pūtuodamas pranešė jis. Ir priklaupė. — Kipšas… Jo celės durys atidarytos, tavo malonybe… Jo niekur nė kvapo…
Vis dėlto sapnas buvo tikroviškas.
— Daviau įsakymus, — tarė Sersėja. — Jis turėjo būti saugomas dieną ir naktį…
Blaunto krūtinė smarkiai kilnojosi.
— Trūksta ir vieno kalėjimo prižiūrėtojo. Jo vardas Rugenas. Du kitus radome miegančius.
Sersėja vos susilaikė neėmusi rėkti.
— Tikiuosi, neprižadinai jų, sere Borosai? Tegul miega.
— Tegul miega? — suplukęs ir sutrikęs jis pakėlė akis. — Klausau, tavo malonybe. Ar ilgai leisti jiems…
— Amžinai. Pasirūpink, kad jie užmigtų amžiams, sere. Nepakęsiu poste miegančių sargybinių.
Jis dar bokšte. Jis nužudė tėvą, motiną ir Džoją. Karalienė žinojo, kad neūžauga ateis ir pas ją, kaip toje prieblandos gaubiamoje palapinėje ir išpranašavo senė. Atvirai iš jos pasijuokiau, bet ji turi galių. Kraujo laše regėjau savo ateitį. Savo pražūtį. Sersėjai pakirto kojas. Seras Borosas norėjo paimti ją už rankos, bet, pajutusi jo prisilietimą, karalienė pasitraukė. Tas vyras galėjo būti vienas iš Tirionui ištikimų žmonių.