Sersėjai tai visai nepatiko. Be to, ji negalėjo pakęsti ir neapsakomo „aukštojo žvirblio“ šiurkštumo bei nedėkingumo.
— Kur aukštasis septonas? — paklausė ji Reinardo. — Kviečiausi jį.
Septonas Reinardas apgailestaudamas tarė:
— Užuot atėjęs pats, jo aukštoji šventenybė atsiuntė mane ir liepė tavo malonybei perduoti, jog Septynetas pašaukė jį kovoti su nedorybėmis.
— Kaip jis kovos su tomis nedorybėmis? Gal Šilko gatvėje pamokslaudamas apie skaistybę? Ar jam atrodo, kad pasiklausiusios jo pamokslų kekšės vėl virs mergelėmis?
— Tėvas ir Motina mūsų kūnus sukūrė tokius, kad vyras ir moteris galėtų susijungti ir pradėti santuokinius vaikus, — atsakė Reinardas. — Moteris, prekiaujanti šventu savo kūnu, yra žemai puolusi ir nuodėminga.
Šie šventeiviški plepalai gal būtų buvę įtikinamesni, jei karalienė nebūtų žinojusi, kad septonas Reinardas turi „draugių“ kiekviename iš Šilko gatvėje įsikūrusių viešnamių. Aišku, jis nusprendė, jog kartoti aukštojo septono giesmelę bus daug geriau nei plauti grindis.
— Nedrįsk man pamokslauti, — įspėjo jį karalienė. — Viešnamių savininkės skundžiasi, ir jos teisios.
— Kodėl teisieji turi klausytis nusidėjėlių šnekų?
— Tos nusidėjėlės pildo karaliaus iždą, — tiesiai rėžė karalienė, — jų monetomis moku atlygį savo auksiniams apsiaustams ir statau laivus, kurie gins mūsų pakrantes. Be to, nereikia pamiršti ir prekybos. Jei Karaliaus Uoste nebus viešnamių, prekybiniai laivai plauks į Prieblandos Slėnį arba Kirų miestą. Jo aukštoji šventenybė žadėjo, kad mano miesto gatvėse bus ramu. Jei iš paprastų vyrų atimsi kekšes, jie ims prievartauti kitas moteris. Tad nuo šiol tegul jo aukštoji šventenybė meldžiasi septoje, kaip ir dera.
Karalienė dar tikėjosi išklausyti ir lordo Džailso, bet vietoj jo papilkėjusiu veidu, sutrikęs atėjo didysis meisteris Paišelis ir pasakė, kad Rosbis labai silpnas ir nepasikelia iš lovos.
— Deja, baiminuosi, jog lordui Džailsui netrukus teks prisidėti prie garbingų savo protėvių. Tegul Tėvas teisia jį teisingai.
Jei Rosbis mirs, Meisas Tairelis ir jaunoji karalienė vėl mėgins man įpiršti Gartą Apkūnųjį.
— Lordas Džailsas kosčioja jau daug metų, bet dėl kosulio niekada nebuvo iškilęs pavojus jo gyvybei, — papriekaištavo Sersėja. — Jis prakosėjo pusę Roberto valdymo ir visus Džofrio valdymo metus. Ir jei dabar miršta, tai tik todėl, jog kažkas geidžia jo mirties.
Negalėdamas patikėti tuo, ką girdi, didysis meisteris sumirksėjo.
— Tavo malonybe… K-kas galėtų trokšti lordo Džailso mirties?
— Gal jo įpėdinis. — Arba jaunoji karalienė. — Gal moteris, kurią jis kadaise paniekino. — Arba Mardžerė, Meisas ir Erškėčių karalienė. Kodėl ne? Džailsas stovi jiems skersai kelio. — Gal senas priešas. O gal — naujas. Kad ir… tu.
Senis išbalo kaip drobė.
— Ta-tavo malonybė juokauja. Aš… aš… išvaliau jo šviesybei lordui vidurius, nuleidau kraują, dėjau šuteklius, tryniau vaistažolių užpilais… Nuo ūkanų žolės jam mažiau skauda, o saldžiamiegė šiek tiek lengvina kosulį, bet… bijau, kad jis jau atkosti kruvinus plaučių gabalėlius.
— Man nesvarbu. Grįši pas lordą Džailsą ir pasakysi, kad draudžiu jam mirti.
— Kaip tavo malonybė įsakys. — Paišelis nerangiai nusilenkė.
Prašančiųjų audiencijos buvo daugybė ir kiekvienas vis nuobodesnis.
Vakare, kai visi jie pagaliau išėjo, Sersėja, kartu su sūnumi valgydama kuklią vakarienę, berniukui pasakė:
— Tomenai, kai prieš miegą meldiesi, padėkok Motinai ir Tėvui, kad esi dar vaikas. Karaliauti — sunkus darbas. Patikėk, valdyti karalystę tau nepatiktų. Visi tave kapoja nelyginant maitlesiai varnai. Kiekvienas trokšta atsiplėšti gabalą tavo kūno.
— Taip, mama, — liūdnai tarė Tomenas. Sersėja suprato, kad jaunoji karalienė papasakojo jam apie serą Lorą. Seras Osmundas sakė, kad berniukas verkė. Jis dar labai jaunas. Kai sulauks Džofo amžiaus, net neprisimins, kaip Loras atrodė. — Bet aš neprieštaraučiau, kad jie mane kapotų, — pridūrė sūnus. — Turėčiau kasdien su tavimi eiti į sosto menę ir klausytis. Mardžerė sako…
— Mardžerė per daug plepa, — kaip kirviu nukirto Sersėja. — Jei galėčiau, mielai išplėščiau jai liežuvį.
— Nekalbėk taip! — staiga suriko Tomenas, o apskritas jo veidas nuraudo kaip žarija. — Nekišk nagų prie jos liežuvio. Neliesk jos. Karalius esu aš, o ne tu.
Sersėja priblokšta įsistebeilijo į sūnų.
— Ką pasakei?!
— Karalius esu aš. Aš nuspręsiu, kam išlupti liežuvį, o ne tu. Neleisiu tau skriausti Mardžerės. Neleisiu. Draudžiu tau tai daryti.
Čiupusi už ausies, Sersėja nutempė klykiantį sūnų prie durų, už kurių rado sargybą einantį serą Borosą Blauntą.
— Sere Borosai, jo malonybė užsimiršo. Būk malonus, palydėk jo malonybę į jo miegamąjį ir atvesk Peitą. Noriu, kad šį kartą Tomenas pats nuplaktų berniuką. Jis privalo darbuotis tol, kol Peitui abu sėdmenys pasrus krauju. Jei jo malonybė atsisakys ar bent žodžiu paprieštaraus, pasišauk Kiburną ir liepk išlupti Peitui liežuvį, kad jo malonybė suprastų, kaip brangiai tenka mokėti už akiplėšiškumą.
— Kaip įsakysi, — atsiduso seras Borosas, nesmagiai žvelgdamas į karalių. — Tavo malonybe, prašau eiti su manimi.
Sutemoms apgaubus Raudonąją pilį, Džoslina karalienės miegamajame užkūrė židinį, o Dorkasa uždegė žvakes šalia lovos. Sersėja atidarė langą norėdama įsileisti gryno oro ir pamatė, kad debesys vėl apniaukė dangų ir užstojo žvaigždes.
— Kokia tamsi naktis, tavo malonybe… — sumurmėjo Dorkasa.
Tikrai, pagalvojo Sersėja, bet ne tokia tamsi kaip Mergelių bokšte arba Drakono Uoloje, kur Loras Tairelis tyso nuplikytas ir kraujuodamas, arba šios pilies rūsiuose įrengtose juodosiose celėse. Karalienė nesuprato, kodėl prisiminė požemius. Mat buvo nusprendusi apie Falisę daugiau negalvoti. Dvikova… Falisei turėjo pakakti košės galvoje ir už tokio kvailio netekėti. Iš Stokvorto juos pasiekė žinia, kad ledi Tanda mirė nuo plaučių uždegimo, kuris prasidėjo dėl lūžusio klubo kaulo. Dabar ledi Stokvort tapo Lolisė Beprotė, o Stokvorto lordu — seras Bronas. Tanda mirė, o Džailsas guli mirties patale. Gerai, kad turime Mėnuliukų, kitaip dvare neliktų nė vieno juokdario. Padėjusi galvą ant pagalvės, karalienė nusišypsojo. Bučiuodama Mardžerei skruostų, jaučiau sūrias jos ašaras…
Sersėja ir vėl susapnavo tą patį sapną: tris merginas rudais apsiaustais, senę nukarusiu pagurkliu ir palapinę, kurioje tvyrojo mirties kvapas.
Senės palapinė skendėjo tamsoje, o jos viršus buvo aukštas ir su smailia viršūne. Ji nenorėjo žengti į vidų nei tada, kai jai buvo dešimt metų, nei dabar, bet kitos mergaitės nenuleido nuo jos akių, tad Sersėja negalėjo apsisukti ir nueiti. Sapne, kaip ir tikrovėje, jos buvo trise. Storulė Džeinė Farman kaip visada vilkosi uodegoje. Jau ir taip buvo stebuklas, kad ji tiek toli nuėjo. Melara Heterspun buvo drąsesnė, vyresnė ir gražesnė, nors ir strazdanota. Susisupusios į šiurkščios drobės apsiaustus ir pasikėlusios gobtuvus, jos visos trys slapčia išslinko iš lovų ir patraukė per aikštę, kurioje vyko turnyras, ieškoti burtininkės. Melara nugirdo tarnaites šnabždantis, girdi, ji galinti užkeikti vyrą arba priversti jį įsimylėti, pašaukti demonus ir išpranašauti ateitį.