Gyvenime mergaitės ėjo sulaikiusios kvapą, svaigstančiomis galvomis, šnabždėdamosi, ir susijaudinusios, ir išsigandusios. Sapne viskas buvo kitaip. Sapne palapines gaubė šešėliai, o riteriai ir tarnai tebuvo figūros iš rūko. Mergaitės ilgai vaikštinėjo, kol rado senės palapinę. O kai rado, visi deglai jau geso. Sersėja matė, kad mergaitės susigūžusios šnabždasi. „Grįžkite, — mėgino paraginti jas Sersėja, — apsisukite ir grįžkite. Jums čia nėra ko veikti.“ Tačiau, nors ir krutino lūpas, žodžių ištarti jai nesisekė.
Praskleidusi palapinės atvartą, lordo Taivino duktė į palapinę įžengė pirma, o paskui ją įėjo Melara. Džeinė Farman įslinko paskutinė ir, kaip buvo įpratusi, mėgino pasislėpti už jųdviejų..
Palapinėje tvyrojo įvairūs kvapai. Cinamono ir muskato riešuto. Raudonųjų, baltųjų ir juodųjų pipirų. Migdolų pieno ir svogūno. Gvazdikėlių, citrinžolių, brangaus šafrano ir dar keistesnių ir retesnių prieskonių. Šviesa sklido tik iš basilisko galvos gorės su žarijomis, ji buvo dulsvai žalia ir jos apšviestos sienos atrodė šaltos, negyvenamos ir apipelijusios. Ar taip buvo ir gyvenime? To Sersėja neprisiminė.
Sapne burtininkė miegojo, kaip ir prieš daugelį metų tikrovėje. Tegul sau miega, norėjo sušukti karalienė. Kvailelės, niekada nežadinkite miegančios burtininkės. Tačiau, netekusiai žado, jai beliko tik žiūrėti, kaip viena iš mergaičių nutraukė apsiaustą, spyrė į raganos lovą ir tarė:
— Kelkis, norime, kad išpranašautum mums ateitį.
Megei Varlei atsimerkus, Džeinė Farman išsigandusi suklykė ir stačia galva nėrė iš palapinės į nakties tamsą. Kresna, kvaila ir romi Džeinė, nesveikai išblyškusi, stora ir bijanti kiekvieno šešėlio. Bet iš tiesų ji buvo išmintinga. Džeinė tebegyveno Gražiojoje saloje. Ji ištekėjo už vieno iš savo brolio vėliavininkų ir pagimdė keliolika vaikų.
Senės akys buvo gelsvos, apsitraukusios kažkokia bjaurastimi. Lanisporte sklido kalbos, kad, kai Megės vyras parsivežė ją iš rytų kartu su prieskonių kroviniu, ji buvo jauna ir graži, bet Mėgę paženklino bėgantys metai ir piktosios dvasios. Ji buvo neaukšta, apkūni, karpota, padribusiu pagurkliu ir skruostais. Dantų nebeturėjo, o jos krūtys siekė kelius. Priėjus arčiau, į nosį dūrė ligos kvapas, o kai prabilo, jai iš burnos keistai ir bjauriai dvokė.
— Lauk iš čia, — gergždžiančiu balsu sušnabždėjo ji mergaitėms.
— Atėjome, kad išpranašautum mums ateitį, — tarė jaunoji Sersėja.
— Eikite lauk, — vėl sušvokštė senė.
— Girdėjome, jog gali nuspėti ateitį, — prabilo Melara. — Mes tik norime sužinoti, ką gausime į vyrus.
— Eikite lauk… — trečią kartą sušvokštė Megė.
Paklausykite jos! — būtų sušukusi karalienė, jei nebūtų praradusi kalbos dovanos. Dar galite sprukti. Bėkite iš čia, kvailelės!
Bet mergaitė šviesiomis garbanomis tik įsisprendė į šonus.
— Išpranašauk mums ateitį, o jei ne, nueisiu pas savo lordą tėvą ir paprašysiu, kad už neklusnumą nuplaktų.
— Prašau, — ėmė maldauti Melara, — išpranašauk mums ateitį ir išeisime.
— Kai kas iš jūsų apskritai neturi ateities, — šiurpiu, dusliu balsu burbtelėjo Megė. Užsimetusi ant pečių apsiaustą, ji pamojo mergaitėms prieiti. — Jei nenorite nešdintis, ateikite. Kvaišos. Taip, ateikite. Turiu pajusti jūsų kraujo skonį.
Melara išblyško, o Sersėja nė nemirktelėjo. Liūtė nebijo varlės, kad ir kokia sena ir bjauri ji būtų. Jai derėjo eiti lauk, reikėjo senės paklausyti, reikėjo sprukti. Bet, užuot taip ir padariusi, ji paėmė Megės duotą durklą ir rantuotais ašmenimis drykstelėjo sau nykščio pagalvėlę. Tada įpjovė pirštą ir Melarai.
Žalioje, prieblandos gaubiamoje palapinėje kraujas atrodė veikiau juodas nei raudonas. Jį pamačius, bedantės Megės lūpos ėmė virpėti.
— Šen, — tarė senė, — duok šen.
Kai Sersėja ištiesė ranką, ragana ėmė čiulpti kraują spausdama žaizdą švelniomis kaip kūdikio dantenomis. Karalienė dar prisiminė, kokia keista ir šalta buvo burtininkės burna.
— Gali klausti trijų dalykų, — paragavusi kraujo vėl prabilo senė. — Bet mano atsakymai tau nepatiks. Klausk arba eik šalin.
Išeik, sapnuodama tarė sau karalienė, prikąsk liežuvį ir bėk. Bet mergaitei nepakako sveiko proto suvokti, jog burtininkės reikia bijoti.
— Kada ištekėsiu už princo? — paklausė ji.
— Niekada. Ištekėsi už karaliaus.
Šviesiaplaukė garbanė sutriko ir nepatenkinta susiraukė. Vėliau daug metų ji raminosi, jog šie žodžiai reiškia tik tai, kad už Reigaro ji neištekės tol, kol nenumirs jo tėvas Eiris.
— Vadinasi, vis dėlto tapsiu karaliene? — uždavė antrą klausimą mergaitė.
— O taip. — Geltonose Megės akyse šmėstelėjo piktdžiuga. — Būsi karaliene… kol pasirodys kita, jaunesnė ir gražesnė, kuri tave sužlugdys ir atims visa, kas tau brangu.
Mergaitė net nukaito iš pykčio.
— Tegul tik pamėgina. Liepsiu savo broliui ją nužudyti. — Net ir dabar ji neketino liautis, nes buvo labai užsispyrusi. Mat turėjo dar vieną klausimą, dar vieną galimybę žvilgtelėti į savo ateitį. — Ar mudu su karaliumi turėsime vaikų? — pasmalsavo ji.
— O taip. Jis susilauks šešiolikos, o tu trijų.
Šie žodžiai Sersėjai nuskambėjo kaip gryna nesąmonė. Perpjautas nykštys tvinkčiojo, ant kilimo lašėjo kraujas. Argi tai įmanoma? — norėjo pasakyti ji, bet savo tris klausimus jau buvo uždavusi.
Bet tuo senės kalba su ja nesibaigė.
— Auksinės bus jų karūnos, auksinės ir įkapės, — pridūrė Megė. — O kai imsi skęsti savose ašarose, valonkaras suspaus tavo blyškų kaklą ir uždusins.
— Kas tas valonkaras? Kokia nors pabaisa? — Mergaitei auksinėmis garbanomis ši pranašystė visai nepatiko. — Tu melagė, karpota varlė, sena susmirdusi siaubūnė, netikiu nė vienu tavo žodžiu. Eime, Melara. Neverta jos klausytis.
— Ir aš turiu tris klausimus, — užsispyrė draugė. Kai Sersėja trūktelėjo ją už rankos, ši išsivadavo iš jos gniaužtų ir kreipėsi į senę.
— Ar ištekėsiu už Džeimio? — nė kiek nesivaržydama paklausė.
Kvaila mergše, net ir dabar pykdama pagalvojo karalienė, Džeimis net nežino, kad tu gyveni. Tais laikais jos broliui rūpėjo vien kalavijai, šunys, žirgai ir… dvynė sesuo.
— Neištekėsi nei už Džeimio, nei už ko nors kito, — atsakė Megė. — Tavo nekaltybę sugrauš kirminai. Dar šiąnakt mirsi, mažute. Ar jauti mirties alsavimą? Ji visai arti.
— Jaučiame tik tavo dvokiantį alsavimą, — atrėžė Sersėja.
Ant stalo, prie burtininkės alkūnės, stovėjo indas su kažkokiu tirštu vaistiniu užpilu. Sersėja jį čiupo ir šliūkštelėjo senei į akis. Tikrovėje Megė kažką suriko keista svetima kalba ir prakeikė jas, sprunkančias iš palapinės. O sapne jos veidas ištirpo, išgaravo tarsi žalio rūko draiskanos ir iš jo liko tik dvi geltonos šnairuojančios akys — mirties akys.
Valonkaras suspaus tavo blyškų kaklų, išgirdo karalienė, bet šiuos žodžius pakartojo jau ne senė. Sapne iš miglos išniro rankos, storos ir stiprios, ir apsivijo jai kaklą. Viršum jų pleveno jo veidas, nedraugiškai žvelgdamas į Sersėją skirtingų spalvų akimis. Ne! — pamėgino surikti karalienė, bet neūžaugos pirštai užspaudė jai gerklę ir nuslopino priešinimąsi. Ji spardėsi ir mėgino rėkti, bet nieko nelaimėjo. Netrukus jai iš gerklės ėmė sklisti toks pat garsas, kokį leido jos sūnus, — siaubingas sunkiai traukiamo oro švokštimas, ženklinęs paskutinį Džofo atodūsį.