Sersėja pabudo tamsoje gaudydama kvapą, su aplink kaklą apsivyniojusia antklode. Nubloškė ją taip ryžtingai, kad audeklas įplyšo, ir giliai bei sunkiai alsuodama atsisėdo. Tai tik sapnas, tarė sau karalienė, senas sapnas ir susijaukusi antklodė. Tik tiek.
Tena vėl nakvojo pas jaunąją karalienę, tad šalia jos miegojo Dorkasa. Sersėja šiurkščiai papurtė tarnaitei petį.
— Kelkis ir surask Paišelį. Jis tikriausiai pas lordą Džailsą. Tuoj pat man jį atvesk.
Vis dar užsimiegojusi, Dorkasa išsirito iš lovos, kluptelėjo ir, basomis kojomis šiurendama meldus, nuskubėjo per miegamąjį pasiimti drabužių.
Po nepakeliamai ilgo laukimo, vilkdamas kojas, įėjo didysis meisteris Paišelis ir sustojo prieš karalienę nulenkęs galvą, mirksėdamas užmiegotomis akimis ir tramdydamas žiovulį. Rodės, didžiulė ir sunki meisterio grandinė, kabanti ant raukšlėto kaklo, lenkia jį prie žemės. Kiek siekė SersėJos atmintis, Paišelis visada buvo senas, tačiau anksčiau vis tiek atrodė puikiai: vilkėjo prabangiais drabužiais, laikėsi oriai ir elgėsi pabrėžtinai mandagiai. Dėl vešlios žilos barzdos nesunkiai galėjai palaikyti jį labai išmintingu vyru.
Bet Tirionas tą barzdą nuskuto, o atžėlė vos keli vargani šiurkščių plaukų kuokštai, nedengiantys net rausvo padribusio pagurklio. Tai jau ne vyras, pagalvojo ji, o griuvena. Juodoji celė išsunkė iš jo paskutines jėgas. Juodoji celė ir Kipšo skustuvas.
— Kiek tau metų? — nei iš šio, nei iš to paklausė Sersėja.
— Aštuoniasdešimt ketveri, tavo malonybe.
— Man labiau patiktų, jei būtum jaunesnis.
Senis apsilaižė lūpas.
— Kai konklava paskyrė mane didžiuoju meisteriu, buvau vos keturiasdešimt dvejų. Kai jie išrinko Ketą, šiam buvo aštuoniasdešimt, o Elendorui — beveik devynios dešimtys. Didžiajam meisteriui tenkančios pareigos ir rūpesčiai palaužė jų sveikatą ir jie abu mirė tais pačiais metais, kai buvo paskirti. Paskui didžiuoju meisteriu tapo Merionas, kuriam tebuvo šešiasdešimt šešeri, bet pakeliui į Karaliaus Uostą jis persišaldė ir mirė. Tada Eigonas paprašė Citadelės, kad atsiųstų jaunesnį vyrą. Jis buvo pirmas karalius, kuriam tarnavau.
O Tomenas bus paskutinis.
— Man reikia vaistų. Kad lengviau užmigčiau.
— Taurė vyno prieš miegą dažniausiai…
— Gėriau vyno, besmegeni mulki! Man reikia ko nors stipresnio. Ko nors, kad nesapnuočiau.
— Tavo… Tavo malonybė nenori sapnuoti?
— Juk ką tik sakiau. Ar tavo ausys tokios pat silpnos kaip ir kotas? Ar gali sutaisyti man tokio vaistinio gėrimo, ar man vėl reikės prašyti lordo Kiburno, kad tave pavaduotų?
— Nereikės. Nėra reikalo čia painioti to… painioti Kiburno. Miegas be sapnų. Atnešiu tau užpilo.
— Gerai. Gali eiti. — Bet, Paišeliui ketinant žengti prie durų, karalienė jį sulaikė. — Dar kai kas… Kas Citadelėje manoma apie pranašystes? Ar apskritai galima išpranašauti ateitį?
Senis akimirką padvejojo. Pakėlęs raukšlėtą ranką, užsimiršęs apsičiupinėjo krūtinę, tarsi būtų glostęsis barzdą, kurios nebeturėjo.
— Ar įmanoma išpranašauti ateitį? — mąsliai pakartojo didysis meisteris. — Galbūt. Senosiose knygose yra užrašyta burtų… Bet geriau tavo malonybė klaustų, ar išmintinga pranašauti ateitį? Į šį klausimą atsakyčiau: „Ne.“ Kai kurias duris geriausia laikyti uždarytas.
— Žiūrėk, išėjęs stropiai uždaryk manąsias.
Širdies gilumoje Sersėja žinojo, kad išgirs iš didžiojo meisterio atsakymą, niekam tikusį kaip ir jis pats.
Kitą rytą ji pusryčiavo drauge su Tomenu. Berniukas atrodė gerokai klusnesnis. Rodos, Peito plakimas jį gerokai paveikė. Jiedu valgė kiaušinienę, skrudintą duoną, šoninę ir raudonuosius apelsinus, ką tik atplukdytus iš Dorno. Sersėjos sūnus atsinešė savo kačiukus. Žiūrėdama, kaip jie Tomenui prie kojų išdykauja, Sersėja pasijuto truputį geriau. Kol aš gyva, Tomenui nieko bloga nenutiks. Jei reikėtų, ji išžudytų pusę Vesteroso lordų ir visus iki vieno prasčiokus, kad tik jos sūnus būtų saugus.
— Eik su Džoslina, — jiedviem pavalgius, tarė karalienė sūnui.
Tada liepė pakviesti Kiburną.
— Ar ledi Falisė dar gyva?
— Ar gyva?.. Taip… Tik… gal ne visai gerai jaučiasi.
— Suprantu. — Sersėja valandėlę pamąstė. — Tas Bronas… Man nepatinka mintis, kad priešas taip arti. Jis galingas tik dėl Lolisės. Jei galėtume ištraukti į viešumą vyresniąją jos seserį…
— Deja… — papurtė galvą Kiburnas. — Bijau, kad ledi Falisė valdyti Stokvorto negebės. Ji savarankiškai net nepavalgo. Man malonu pranešti, kad jos dėka daug ką sužinojau, bet šios pamokos nemažai kainavo. Tikiuosi, neviršijau tavo malonybės duotų nurodymų?
— Ne. — Kad ir ką ji ketino daryti, buvo jau per vėlu. Galvoti apie šiuos dalykus nebuvo prasmės. Bus geriau, jei ji mirs, tarė sau karalienė. Falisė nebūtų norėjusi gyventi viena, be vyro. Nors jis buvo avigalvis, ta kvailė jį, rodos, mylėjo. — Turiu dar vieną reikalą. Praeitą naktį sapnavau baisų sapną.
— Kartais visi sapnuojame košmarus.
— Sapnavau raganą, pas kurią būdama dar mergaitė iš tikro lankiausi.
— Miško raganą? Dauguma jų — visiškai nepavojingos. Jos šiek tiek išmano apie žoles, yra neblogos pribuvėjos, bet šiaip…
— Ji buvo kitokia. Pas ją lankydavosi pusė Lanisporto, kad paburtų arba duotų vaistinių gėrimų. Ji buvo motina kažkokio visiškai neįtakingo lordo ir žmona turtingo pirklio, kuriam iškilti padėjo mano senelis. To lordo tėvas susipažino su ja prekiaudamas rytuose. Kai kas sako, kad ta moteris jį apkerėjo, nors greičiausiai jai pakako vienintelio „burto“ — plyšio tarp kojų. Ji ne visada taip bjauriai atrodė, — na, bent jau sklando tokie gandai. Tos moters vardo nepamenu. Jis ilgas, rytietiškas ir kažkoks keistas. Prasčiokai vadindavo ją Mege.
— Mage ?
— Tu jį taip tari? Ta moteris iš piršto iščiulpdavo lašą kraujo ir pasakydavo, kas tavęs laukia ateityje.
— Būrimas iš kraujo — tai pati juodžiausia magija. Kai kas sako, jog ir pati galingiausia.
Sersėja nenorėjo to klausytis.
— Ta Megė ištarė keletą pranašysčių. Iš pradžių aš iš jų juokiausi, bet… ji išpranašavo vienos iš mano kambarinių mirtį. Mergaitė tada buvo vienuolikos metų, sveika kaip ridikas ir saugi už Uolos sienų. Tačiau netrukus įkrito į šulinį ir prigėrė.
Melara maldavo jos niekada nešnekėti apie tai, ką jos tą naktį išgirdo burtininkės palapinėje. „Jei apie tai nekalbėsime, greitai viską pamiršime ir visa atrodys tik blogas sapnas, — kalbėjo Melara. — O košmarai niekada neišsipildo.“ Anuomet jiedvi buvo tokios jaunos, kad šie žodžiai nuskambėjo beveik kaip didi išmintis.
— Vis dar gedi savo vaikystės draugės? — paklausė Kiburnas. — Ar tai neduoda tau ramybės, tavo malonybe?