— Melaros? Ne. Beveik nė neprisimenu, kaip ji atrodė. Bet… Megė žinojo, ir kiek vaikų turėsiu aš, ir kiek nesantuokinių vaikų susilauks Robertas. Ji tai žinojo, nors jo pirmas nesantuokinis vaikas gimė tik po daugybės metų. Ta ragana išpranašavo, kad būsiu karalienė, bet pridūrė, jog atsiras kita… Sakė: „Jaunesnė ir gražesnė.“ Kita karalienė, kuri atims viską, ką myliu.
— Ir tu nori užbėgti šiai pranašystei už akių?
Labiau už viską pasaulyje, pagalvojo ji.
— Tik… ar įmanoma?
— O taip. Be jokios abejonės.
— Bet kaip?
— Manau, tavo malonybė žino, kaip.
Ir tai buvo tiesa. Visada tai žinojau, dingtelėjo Sersėjai, net būdama palapinėje. „Tegul tik pamėgina. Liepsiu savo broliui ją nužudyti.“
Tačiau žinoti, ką reikia daryti, buvo viena, o žinoti, kaip tai padaryti, visai kas kita. Džeimiu dabar jau nebegalėjo pasitikėti. Geriausia būtų, jei jaunoji karalienė staiga susirgtų, bet… dievai retai būna tokie paslaugūs. Kas belieka? Peilis, pagalvė, taurė žolės, vadinamos širdies pražūtimi, nuoviro? Visi šie būdai sukeltų įtarimą. Kai miegodamas miršta senis, niekas nieko bloga nepagalvoja, bet rytą lovoje radus negyvą šešiolikmetę merginą tikriausiai nebūtų išvengta nemalonių klausimų. Be to, Mardžerė viena niekada nemiegodavo. Net serui Lorui vaduojantis mirtimi, ją dieną ir naktį saugodavo kalavijai.
Bet kalavijas… dviašmenis. Tie patys vyrai, kurie Mardžerę saugo, gali įstumti ją ir į pražūtį. įrodymai turėtų būti tokie akivaizdūs, kad net Mardžerės lordui tėvui neliktų nieko kita, tik pritarti dukters nukirsdinimui. Tai nebus lengva. Žinodami, kad nuo trinkos nusiris ir jų galvos, jos meilužiai nebus linkę prisipažinti. Nebent…
Kitą dieną karalienė kieme sutiko Osmundą Ketlbleką, besikaunantį su vienu iš Redvainų dvynių. Su kuriuo, karalienė pasakyti negalėjo; jai niekada nesisekė jų atskirti. Kelias minutes ji žiūrėjo į besipraktikuojančius vyrus, o tada pasikvietė serą Osmundą.
— Truputį pasivaikščiokime, — įsakmiai tarė. — Pasakyk man tiesą. Nenoriu klausytis pagyrų ir tuščių kalbų, girdi, Ketlblekas triskart geresnis už bet kurį kitą riterį. Tavo atsakymas gali daug ką lemti. Pašnekėkime apie tavo brolį, Osnį. Ar jis tikrai geras kovotojas?
— Geras. Pati matei jį kaunantis. Jis ne toks stiprus, kaip mudu su Osfrydu, bet vikrus ir žudo nedvejodamas.
— Jei prireiktų, ar nugalėtų serą Borosą Blauntą?
— Borosą Pilvūzą? — prunkštelėjo seras Osmundas. — Kiek jam metų? Keturios dešimtys? Penkios? Jis dažniausiai girtas, o ir išsiblaivęs storas kaip statinė. Jei kada ir mokėjo kautis, tuos įgūdžius seniai prarado. Taip, tavo malonybe, jei seras Borosas nusipelnė mirti, Osnis su šia užduotimi nesunkiai susitvarkys. Bet… kodėl? Ar Borosas nusikalto?
— Ne, — pasakė karalienė.
Bet Osnis nusikals.
Brienė
Pirmą lavoną jie pamatė už mylios nuo kryžkelės.
Jis sūpavosi ant šakos nudžiūvusio medžio, kurio kamienas buvo paženklintas jį pražudžiusio žaibo paliktais randais. Pakaruoklio veidą lesė maita mintantys varnai, o vilkai vaišinosi veik iki žemės tabalavusiomis jo kojomis. Žemiau lavono kelių buvo likę tik kaulai, drabužių skutai ir… apgraužtas, purvinas ir apipelijęs batas.
— Kas įkištajam į burną? — paklausė Podrikas.
Prieš pakeliant akis, Brienei teko susitvardyti. Pakaruoklio veidas buvo pilkšvai žalias ir baisus, burna pražiota ir išputusi. Tarp dantų kažkas buvo įgrūdęs kampuotą baltą akmenį. Arba akmenį, arba…
— Druskos gabalas, — tarė septonas Meribaldas.
Už penkiasdešimties jardų jie išvydo antrą lavoną. Maitėdos buvo nutempę jį nuo medžio šakos, tad jo liekanos buvo išsibarsčiusios po nuspurusia virve, užnerta ant skirpsto šakos. Brienė tikriausiai būtų prajojusi ir tų palaikų nė nepamačiusi, jei Šuo nebūtų pajutęs dvoko ir neliuoktelėjęs į žoles apuostyti jų atidžiau.
— Ką ten radai, Šunie? — Seras Hailas nulipo nuo žirgo, nusekė paskui Šunį ir grįžo nešinas lengvu šalmu. Jame tebebuvo mirusiojo kaukolė, aplipusi kirminais ir vabalais. — Plienas geras, — pareiškė jis, — ir beveik neįlenktas, nors liūtas ir neteko galvos. — Podai, gal nori šio šalmo?
— Tik ne šito. Jame knibžda kirmėlės.
— Kirmėles galima išplauti, vaikine. Tu jautrus kaip mergelė.
Brienė piktai nudėbė Hailą.
— Tas šalmas jam per didelis.
— Kai užaugs, bus kaip tik.
— Nenoriu, — atsisakė Podrikas.
Gūžtelėjęs seras Hailas švystelėjo įdaužtą šalmą, viršuje papuoštą liūto figūra, į žoles. Šuo amtelėjo ir, nubėgęs prie medžio, pakėlė koją.
Ir toliau jie nenujodavo nė šimto jardų nepamatę naujo lavono. Pakaruokliai kybojo ant uosių ir alksnių, bukų ir beržų, maumedžių ir skirpstų, ant senų palinkusių gluosnių ir didingų kaštonų. Visiems vyrams ant kaklo buvo užnerta po kilpą, visi jie sūpavosi ant ilgų kanapinių virvių ir visiems į burnas buvo įgrūsta po gabalą druskos. Vieni buvo pakarti su pilkais, mėlynais arba tamsiai raudonais apsiaustais, bet nuo lietaus ir saulės drabužiai buvo taip nublukę, kad atskirti spalvas buvo sunku. Kitiems prie krūtinės buvo prisiūti ženklai. Brienė matė kirvių, strėlių, kelias lašišas, pušį, ąžuolo lapą, vabalų, vištų, šerno galvą ir kelis trišakius. Palūžę vyrai, suprato ji, keliolikos kariuomenių padugnės, lordų karinių pajėgų liekanos.
Vieni pakaruokliai buvo plikais smakrais, kiti barzdoti, vieni jauni, kiti jau seniai, vieni mažo ūgio, kiti augaloti, vieni apkūnūs, kiti liesi. Bet jų kūnai išpampo, veidai buvo apgraužti ir apirę, tad visi atrodė vienodai. Ant kartuves atstojančios medžio šakos visi žmonės broliai. Šią mintį Brienė buvo perskaičiusi knygoje, tik neprisiminė, kokioje.
Pagaliau Hailas Hantas pasakė tai, ką jie visi suprato.
— Tai vyrai:, nusiaubę Druskos įlanką.
— Tegul Tėvas teisia juos griežtai, — pridūrė Meribaldas, kuris buvo senojo Druskos įlankoje tarnavusio septono bičiulis.
Tačiau Brienei labiausiai rūpėjo, ne kas jie tokie, o kas juos pakorė. Sklido kalbos, kad bausti užnėrus kilpą ant kaklo labiausiai mėgo Berikas Dondarionas ir jo vadovaujama bastūnų gauja. Jei tai buvo jų darbas, vadinamasis Žaibo lordas galėjo būti visai netoliese.
Amtelėjo Šuo, septonas Meribaldas apsidairė ir suraukė antakius.
— Gal galėtume joti greičiau? Netrukus nusileis saulė, o naktį lavonai tikrai nėra tinkamiausia draugija. Gyvi šie vyrai buvo žiaurūs ir pavojingi. Abejoju, ar mirę jie pasitaisė.
— Mes manome kitaip, — atsakė jam seras Hailas. — Tokius vyrus tik mirtis pakeičia į gera.
Tačiau, nors ir paprieštaravęs septonui, jis bakstelėjo kulnais arkliui į šonus ir jie visi ėmė joti greičiau.
Toliau medžių buvo matyti mažiau, bet… ne lavonų. Mišką pakeitė įmirkę laukai, o medžius — kartuvės. Keliautojams prisiartinus, nuo pakaruoklių krankdami pakildavo debesys varnų, o prajojus vėl aptūpdavo grobį. Tai nedori žmonės, priminė sau Brienė, ir vis dėlto šis vaizdas ją nuliūdino. Ji prisivertė pažvelgti į kiekvieną pakaruoklį, ieškodama pažįstamų veidų. Brienei rodėsi, jog kelis buvo mačiusi Harenhole, bet lavonai buvo gerokai apirę ir ji negalėjo būti tikra. Nė vienas iš jų neturėjo šuns galvos pavidalo šalmo ir apskritai su šalmais ant galvų kybojo vos keli. Iš daugumos vyrų prieš pakariant buvo atimti ginklai, jiems nuplėšti šarvai ir nuauti batai.