Podrikui pasiteiravus, kaip vadinasi užeiga, kurioje jie tikėjosi gauti nakvynę, septonas Meribaldas mielai jam atsakė, — galbūt tikėdamasis nukreipti bendrakeleivių mintis nuo šiurpių pakelės sargybinių.
— Kai kas ją vadina Senąja užeiga. Toje vietoje daug šimtmečių stovėjo užeiga, nors ši buvo pastatyta palyginti neseniai, valdant Džaheiriui Pirmajam, karaliui, pasirūpinusiam nutiesti Karališkąjį kelią. Pasakojama, kad keliaudami Džaheiris ir jo karalienė toje užeigoje nakvodavo. Gana ilgai ji buvo žinoma kaip „Dviejų karūnų“ užeiga, taip pavadinta karališkosios poros garbei, kol vienas iš jos savininkų pastatė varpinės bokštą ir pervadino ją „Gaudžiančio varpo“ vardu. Vėliau ji atiteko luošiui riteriui, vardu Ilgšis Jonas Hedlįs, kuris, kai paseno ir jau negalėjo kautis, ėmėsi kalvystės amato. Jis iš juodos geležies užeigai nukaldino naują iškabą — trigalvį drakoną — ir pakabino ant medinio stulpo. Drakonas buvo toks didelis, kad jį teko surinkti iš keliolikos dalių ir suraišioti virvėm bei viela. Papūtus vėjui, jis žvangėdavo ir tarškėdavo, tad užeigai prigijo „Žvangančio drakono“ pavadinimas.
— Ar tas drakonas tebekaba? — paklausė Podrikas.
— Ne, — papurtė galvą septonas Meribaldas. — Kai kalvio sūnus jau buvo senis, nesantuokinis Eigono Ketvirtojo sūnus sukilo prieš teisėtai gimusį brolį ir savo ženklu pasirinko juodą drakoną. Tais laikais šios žemės priklausė lordui Dariui, o jo šviesybė buvo ištikimas karaliui. Pamatęs juodą drakoną, jis įtūžo, nuvertė stulpą, sukapojo ženklą į gabalus ir sumetė juos į upę. Po daugelio metų vieną iš to drakono galvų, paraudusią nuo rūdžių, bangos išmetė į Tyliosios salos pakrantę. Užeigos savininkas daugiau iškaba nepasirūpino, todėl ilgainiui žmonės drakoną užmiršo ir užeigą ėmė vadinti Upės smukle. Tais laikais Trišakis tekėjo visai netoli užpakalinių jos durų, o namas buvo pastatytas taip, kad bene pusė kambarių buvo įrengti virš vandens. Pasakojama, kad svečiai galėdavo pro savo kambario langą užmesti meškerę ir pasigauti upėtakį. Be to, ten buvo ir kelto prieplauka, tad keliautojai galėjo persikelti į Lordo Harovėjaus miestą ir Baltąsias Sienas.
— Trišakį palikome pietuose ir jojome į šiaurę ir vakarus… ne link upės, bet nuo jos tolyn.
— Taip, miledi, — patvirtino septonas. — Upės vaga pasikeitė. Prieš septynias dešimtis metų ji buvo kitur. O gal prieš aštuonias dešimtis? Žodžiu, tais laikais, kai užeiga priklausė senosios Mašos Hedl seneliui. Ji man viską ir papasakojo. Maša buvo miela moteris, mėgo rūgštlapius ir paplotėlius su medumi. Kai neturėdavo man laisvo kambario, pasiūlydavo nakvoti prie židinio ir niekada nėra išleidusi į kelionę be duonos, kampelio sūrio ir vieno kito sužiedėjusio paplotėlio.
— Ar ji vis dar užeigos savininkė? — pasiteiravo Podrikas.
— Ne. Liūtai ją pakorė. Kažkas man pasakojo, kad jiems išjojus užeigą vėl mėgino atidaryti vienas iš jos sūnėnų, bet siaučiant karams keliauti paprastiems žmonėms buvo pernelyg pavojinga, tad ji neišsilaikė. Jis pasikvietė kekšių, bet net ir jos verslo neišgelbėjo. Girdėjau, kad jį nužudė kažkoks lordas.
Seras Hailas susiraukė.
— Niekada nepagalvojau, kad turėti užeigą gali būti mirtinai pavojinga.
— Kai įtakingieji lordai žaidžia savo sostų žaidimus, mirtinai pavojinga būti paprastam žmogui, — tarė septonas Meribaldas. — Ar ne, Šunie?
Šuo pritariamai amtelėjo.
— Taigi, — vėl įsiterpė Podrikas, — ar dabar užeiga kaip nors vadinama?
— Prasčiokai vadina ją Kryžkelės užeiga. Vyriausiasis brolis man sakė, jog dvi Mašos Hedl dukterėčios vėl ją atidarė ir tikisi pelno. — Jis pakėlė lazdą. — Jei dievai geri, tie dūmai pakaruokliams už nugarų ir bus iš užeigos židinių kylantys dūmai.
— Tą užeigą reikėtų pavadinti Kartuvių užeiga, — pasiūlė seras Hailas.
Kad ir kaip vadinosi, užeiga buvo didelė, trijų aukštų, dunksanti aukštai virš dumblinų kelių, su puikaus balto akmens bokšteliais ir kaminais, kurie pilkšvo dangaus fone atrodė blyškūs lyg pamėklės. Kairys užeigos sparnas buvo pastatytas ant sunkių medinių polių, virš suskeldėjusio ir įdubusio žemės ploto, apžėlusio piktžolėmis ir nukloto išdžiūvusia ruda žole. Iš šiaurinės pusės dar stovėjo arklidė šiaudiniu stogu ir varpinė. Šį padriką statinį juosė žema, apsamanojusi baltų skaldytų akmenų siena.
Šios užeigos bent jau niekas nesudegino. Druskos įlankoje jie rado tik mirtį ir nusiaubtus miesto kvartalus. Kai Brienė su savo bendrakeleiviais keltu atplaukė ten iš Tyliosios salos, gyvieji buvo pabėgę, mirusieji palaidoti, bet miesto lavonas tebetysojo — apipiltas pelenais ir neužkastas. Ore tebetvyrojo dūmų kvapas, o virš galvos sklandančių žuvėdrų klyksmai priminė žmogiškus, tarsi apraudančius vaikų mirtį. Net pilis dunksojo vieniša ir apleista. Pilkoje, kaip ir aplink plytinčio miesto pelenai, pilyje dunksojo keturkampė tvirtovė, apjuosta gynybine siena ir pastatyta taip, kad pro jos langus buvo matyti uostas. Kai Brienė ir jos bendrakeleiviai išsivedė žirgus iš kelto, apsauginės sienos vartai buvo stropiai uždaryti, o ant jos viršaus nebuvo nė gyvos dvasios, tik vėjas plaikstė vėliavas. Ketvirtį valandos Šuniui teko skalyti, o septonui Meribaldui kuoka daužyti vartus, kol kažkokia moteris teikėsi ateiti ir paklausti, ko jie nori.
Per tą laiką keltas išplaukė, be to, pradėjo lyti.
— Esu šventasis septonas, geroji ponia, — užvertęs galvą šūktelėjo Meribaldas, — o jie — dori keliautojai. Ieškome priedangos nuo lietaus ir vietos nakvynei prie tavo židinio.
Tačiau moters jo žodžiai nesujaudino.
— Artimiausią užeigą rasite prie kryžkelės, pajoję į vakarus, — atsakė ji. — Mums svetimų čia nereikia. Keliaukite.
Moteris nuėjo ir nei Meribaldo maldomis, nei Šuns lojimu, nei sero Hailo keiksmais nepavyko jos sugrąžinti. Galų gale naktį jie praleido miške, po priedanga, nusipinta iš šakų.
Tačiau Kryžkelės užeigoje virė gyvenimas. Jiems dar neprijojus vartų, Brienė išgirdo ritmingai žvangant kūjį. Sprendžiant iš garso, buvo kalamas plienas.
— Tai kalvė, — tarė seras Hailas. — Arba jie pasisamdė kalvį, arba senojo šeimininko dvasia kaldina kitą drakoną. — Bakstelėjęs kulnais, jis paragino žirgą. — Tikiuosi, kad užeigoje yra ir virėjo šmėkla. Jei gaučiau kepto viščiuko traškia odele, į pasaulį žiūrėčiau visai kitomis akimis.
Užeigos kieme telkšojo rudas dumblas, į jį klimpo arklių kanopos. Čia kalamo plieno žvangėjimas buvo garsesnis, o kiemo gilumoje, už arklidžių ir jaučių traukiamo vežimo sulūžusiu ratu, Brienė pamatė raudonuojant kalvės žaizdrą. Be to, jai nepraslydo pro akis nei arklidėse stovintys žirgai, nei smulkaus sudėjimo vaikinukas, įsikibęs surūdijusių grandinių ir besisupantis aukštai iškilusiose ir nuo vėjo bei lietaus gerokai papilkėjusiose kartuvėse. Žiūrėdamos į jį, užeigos prieangyje stovėjo keturios mergaitės. Jauniausiai negalėjo būti daugiau kaip dveji metukai, be to, ji buvo nuoga. Vyriausioji atrodė devynerių arba dešimties ir stovėjo apglėbusi mažylę, tarsi pasiruošusi ją ginti.
— Mergaitės, — paragino jas seras Hailas, — bėkite ir pakvieskite savo mamą.
Vaikinukas paleido grandines, nušoko ir nukūrė į arklides. Keturios mergaitės išsibėgioti neskubėjo. Po kelių akimirkų viena tarė:
— Motinų mes neturime.
O kita pridūrė:
— Aš turėjau mamą, bet jie ją nužudė.
Vyriausia iš ketveriukės žingtelėjo į priekį ir stumtelėjo mažylę sau už nugaros.