— Kas jūs? — paklausė mergaitė.
— Dori keliautojai, ieškantys pastogės. Mano vardas Brienė, čia septonas Meribaldas, kurį upių kraštuose visi pažįsta. Šis vaikinas — mano ginklanešys Podrikas Peinas, o riteris — tai seras Hailas Hantas.
Staiga kūjo žvangėjimas nutilo. Prieangyje stovinti mergaitė nužvelgė juos taip nepatikliai, kaip gali nužvelgti tik dešimtmetė.
— O aš — Karklė. Norite lovų?
— Ir lovų, ir’alaus, ir karšto valgio, — nulipęs nuo arklio pasakė seras Hailas. — Ar tu užeigos šeimininkė?
Mergaitė papurtė galvą.
— Ne aš, o mano sesuo Džeinė. Bet jos čia nėra. Neturime kitokio valgio, tik arklienos. Jei ieškote kekšių, čia jų nėra. Sesuo jas išvijo. Bet lovų turime. Kelios jų net su pūkų patalais, o kitų čiužiniai prikimšti šiaudų.
— Ir, žinoma, visose pilna blusų, — pridūrė seras Hailas.
— O ar turite monetų susimokėti? Sidabro?
Seras Hailas nusijuokė.
— Sidabro? Už vieną naktį lovoje ir arklio kulšį? Gal nori mus apiplėšti, vaikeli?
— Mokėsite sidabru. Jei ne, galite nakvoti miške kartu su numirėliais. — Karklė žvilgtelėjo į asilą ir į statinaites bei ryšulius jam ant nugaros. — Ar ten maistas? Kur gavote?
— Mergelių Duburyje, — atsakė Meribaldas. Jam antrindamas, amtelėjo Šuo.
— Ar taip tardote visus svečius? — susidomėjo seras Hailas.
— Neturime daug svečių. Ne taip, kaip prieš karą. Pastaruoju metu klaidžioja daugiausia tik žvirbliai arba dar bjauresni žmogėnai.
— Kas tokie? — paklausė Brienė.
— Vagys, — atsakė jai iš arklidžių atėjęs vaikinukas. — Ir plėšikai.
Brienė atsisuko ir… išvydo vaiduoklį.
Renlis. Net smūgis kūju tiesiai į širdį nebūtų buvęs jai toks skaudus.
— Milorde… — sunkiai atgaudama kvapą tarstelėjo ji.
— Lordas? — Vaikinas nusibraukė ant akių užkritusią juodų plaukų garbaną. — Aš ne lordas, o tik kalvis.
Jis ne Renlis, suvokė Brienė. Renlis miręs. Renlis mirė man ant rankų, mirė būdamas dvidešimt vienerių. O čia — kalvis, visai jaunas vaikinukas. Toks pat jaunas, koks buvo Renlis, kai pirmą kartą apsilankė Tarte. Ne, jaunesnis. Be to, jo smakras stambesnis ir antakiai vešlesni. Renlis buvo liesas ir grakštus, o šio vaikinuko pečiai buvo stambūs ir dešinė ranka, kaip kalviams įprasta, raumeningesnė. Jis ryšėjo ilgą odinę prijuostę, bet po ja buvo matyti nuoga krūtinė. Vaikino skruostai ir smakras buvo apžėlę tamsiais barzdos šeriais, o plaukai atrodė kaip juodas kaltūnas ir siekė sprandą. Ir Renlio plaukai buvo tokie pat, juodi kaip anglis, tik jie visuomet būdavo ištrinkti ir sušukuoti. Kartais Renlis nusikirpdavo trumpai, o kartais plaukus užsiaugindavo ilgus ir leisdavo laisvai kristi ant pečių arba susirišdavo auksiniu kaspinu į arklio uodegą, tačiau jie niekada nebūdavo susivėlę arba permirkę prakaitu. Ir nors šio vaikino akys taip pat buvo tamsiai mėlynos, lordo Renlio žvilgsnis visuomet būdavo šiltas, svetingas ir linksmas, o kalvio akyse galėjai matyti tik pyktį ir įtarumą.
Į tai atkreipė dėmesį ir septonas Meribaldas.
— Mes neturime piktų kėslų, vaikine. Kai ši užeiga priklausė Mašai Hedl, ji visada man turėdavo paplotėlį su medumi. O kartais, jei būdavo laisvų vietų, net leisdavo miegoti lovoje.
— Jos nebėra, — burbtelėjo vaikinas. — Liūtai ją pakorė.
— Šiose apylinkėse žmonių korimas, rodos, yra mėgstamiausia pramoga, — tarė seras Hailas Hantas. — Jei turėčiau čia dirbamos žemės, auginčiau kanapes ir, pardavinėdamas virves, susikraučiau turtus.
— O visi šie vaikai… — kreipėsi į Karklę Brienė. — Kas jie tau? Seserys? Broliai? Pusbroliai ir pusseserės? Ar tolimesni giminaičiai?
— Ne. — Karklė stebeilijosi į Brienę šiai puikiai pažįstamu žvilgsniu. — Jie tiesiog… Aš nežinau… Vienus čia atveda žvirbliai. Kiti atklysta patys. Jei esi moteris, kodėl rengiesi kaip vyras?
Užbėgęs Brienei už akių, į šį klausimą atsakė septonas Meribaldas:
— Ledi Brienė yra kovotoja ir kai ko ieško. Bet dabar jai labiausiai reikėtų sausos lovos ir jaukios židinio ugnies. Kaip ir mums visiems. Man maudžia senus kaulus, o tai reiškia, kad netrukus ims lyti. Ar turite mums laisvų kambarių?
— Ne, — atšovė jaunasis kalvis.
— Turime, — linktelėjo Karklė.
Jiedu piktai susižvelgė. Karklė treptelėjo.
— Jie turi maisto, Gendri. Mažyliai alkani.
Ji švilptelėjo ir, tarsi burtų lazdele pamojus, pasirodė daugiau vaikų: iš po užeigos prieangio grindų išlindo keli skarmaliai berniukai seniai žirklių nemačiusiais plaukais, o pro langus, išeinančius į kiemą, baugščiai sužiuro dar daugiau mergaičių. Kai kurios rankose stipriai spaudė strėlėmis užtaisytus arbaletus.
— Jie galėtų šią užeigą pavadinti Arbaletų užeiga, — pasiūlė seras Hailas.
Jai labiau tiktų Našlaičių prieglaudos pavadinimas^ dingtelėjo Brienei.
— Votai, padėk jiems pasirūpinti arkliais, — liepė Karklė. — Vilai, mesk tą akmenį, jie mums nieko bloga nedarys. Ramunėle, Peitai, nubėkite atnešti malkų ir pakurkite ugnį. Jonai Skatike, tu padėk septonui tvarkytis su ryšuliais. O aš parodysiu svečiams kambarius.
Galų gale jie išsirinko tris greta esančius kambarius su puikiomis, pūkų patalais paklotomis lovomis, naktipuodžiais ir langu. Brienės kambaryje dar buvo ir židinys. Ji pridėjo kelis grašius už malkas.
— Miegosiu tavo ar sero Hailo kambaryje? — Brienei atveriant langines, paklausė Podrikas.
— Mes ne Tyliojoje saloje, — atsakė ji. — Gali likti su manimi.
Brienė norėjo, kad rytojaus rytą jiedu su Podriku toliau iškeliautų tik dviese. Septonas Meribaldas traukė į Nateną, Riverbendą ir Lordo Harovėjaus miestą, bet ji nematė reikalo ir toliau jo lydėti. Septonui draugiją palaikė Šuo, o Vyriausiasis brolis ją įtikino, kad Trišakio pakrantėse Sansos Stark tikrai neras.
— Rytoj kelsiu saulei nepatekėjus, kai seras Hailas dar miegos.
Brienė neatleido serui Hailui už tai, ką jis iškrėtė Haigardene, be to… jo paties žodžiais tariant, Hantas dėl Sansos nebuvo davęs jokios priesaikos.
— Kur josime, sere? Tai yra, miledi?
To Brienė ir pati dar nežinojo. Jie prijojo kryžkelę tikrąja to žodžio prasme; šioje vietoje susiėjo Karališkasis kelias, paupio kelias ir vieškelis. Pastarasis per kalnus būtų vedęs juos į rytus iki Arino Slėnio, kurį, kol buvo gyva, valdė ledi Sansos teta. Į vakarus driekėsi paupio kelias, Raudonosios Šakos pakrante vedantis į Riveraną, pas Sansos senelio dėdę, kenčiantį apsiaustį, bet vis dar gyvą. Taip pat jiedu galėjo rinktis Karališkąjį kelią, vedantį pro Dvynius ir toliau einantį per Sąsmaukos pelkes ir liūnus. Jei Brienei būtų pavykę kaip nors prasmukti pro Keilino Griovą ir tuos, kurie dabar ją laikė užėmę, traukdami Karališkuoju keliu jie būtų pasiekę Vinterfelą.
Arba Karališkuoju keliu galėčiau joti į pietus, pagalvojo Brienė. Slapta parsėlinčiau į Karaliaus Uostų, prisipažinčiau serui Džeimiui, kad jį apvyliauy grąžinčiau kalaviją ir rasčiau laivą, kuris parplukdytų mane į Tartą, kaip patarė Vyriausiasis brolis. Ši mintis Brienę slėgė ir vis dėlto širdies gilumoje ji ilgėjosi Ivenfolo ir savo tėvo, be to, slapta svarstė, ar Džeimis paguostų ją, verkiančią jam ant peties? Juk vyrai to ir trokšta, tiesa? Jiems patinka silpnos, bejėgės, apsaugos reikalingos moterys.