— Sere? Miledi? Klausiau, kur josime?
— Eisime į bendrą menę vakarieniauti.
Svečių menėje knibždėte knibždėjo vaikų. Brienė mėgino juos suskaičiuoti, bet jie nė akimirkos nenustygo vietoje, tad vienus ji suskaičiuodavo du ar net tris kartus, kitus praleisdavo ir pagaliau liovėsi. Jie sustūmę stalus trimis ilgomis eilėmis, o vyresni berniukai iš menės pasienių atitempė suolų. Tiems vyresniems berniukams buvo apie dešimt dvylika metų. Gendris atrodė panašiausias į suaugusį vyrą, bet viskam vadovavo Karklė, tarsi karalienė savo pilyje, o kiti vaikai — tik jos tarnai.
Jei mergaitė būtų kilminga, jai būtų įprasta įsakinėti, o jiems — paklusti. Brienė pasvarstė, gal Karklė gerokai kilmingesnė, nei dedasi? Ji buvo per jauna ir per daug negraži, kad būtų Sansa Stark, bet pagal amžių galėjo būti jaunesnioji jos sesuo, be to, net ledi Ketlina sakė, jog Arija — ne tokia graži kaip Sansa. Rudi plaukai, rudos akys, liesa… ar galėtų taip būti? Brienė prisiminė, kad Arija Stark buvo rudaplaukė, bet dėl akių spalvos abejojo. Gal rudi buvo ir jos plaukai, ir akys? Galbūt Druskos įlankoje ji vis dėlto liko gyva?
Sparčiai temo. Svečių menėje Karklė uždegė keturias lajines žvakes ir liepė mergaitėms pasirūpinti, kad židinyje degtų kaitri ugnis. Berniukai padėjo Podrikui Peinui nuimti asilui nuo nugaros gėrybes ir atnešė į vidų sūdytos menkės, avienos, daržovių, riešutų, kelis apskritus sūrius, o septonas Meribaldas tuo metu nuėjo į virtuvę virti košės.
— Deja, apelsinus pabaigiau ir abejoju, ar iki kito pavasario jų dar gausiu, — tarė jis mažam berniukui. — Ar esi kada nors ragavęs apelsino, vaikeli? Ar kada nors spaudei šį vaisių ir čiulpei gardžias jo sultis? — Kai berniukas papurtė galvą, septonas pataršė jam plaukus. — Pavasarį vieną tau atnešiu, jei būsi geras ir padėsi man maišyti košę.
Seras Hailas nusiavė batus ir prie židinio šildėsi kojas. Brienei įsitaisius šalia, jis kilstelėjo smakrą, rodydamas į menės galą.
— Ten, kur uostinėja Šuo, ant grindų yra kraujo dėmių. Jos nuplautos ir nugrandytos, bet kraujas įsigėrę giliai į medį ir jo niekaip neįmanoma išvalyti.
— Šioje užeigoje Sandoras Kligeinas nužudė tris savo brolio vyrus, — priminė jam Brienė.
— Tai tiesa, — linktelėjo Hantas, — bet kas sakė, kad… jie buvo pirmi ir paskutiniai, kurie šioje menėje žuvo?
— Bijai kelių vaikų?
— Jei jų čia būtų keturi, sakyčiau „keli“. Dešimt jau būtų „daug“. O čia jų visas pulkas. Vaikai turėtų būti suvystyti ir kyboti pasieniais tol, kol mergaitėms prasikals krūtys, o berniukams — barzda.
— Man jų gaila. Visi jie neteko savo motinų ir tėvų. Kai kurie net matė, kaip jie buvo nužudyti.
Hantas užvertė akis į lubas.
— Pamiršau, kad šnekuosi su moterimi. Tavo širdis skysta kaip septono košė. Ar taip gali būti? Kažkur širdies gilumoje mūsų karžygė yra gimdyti trokštanti motina. Iš tiesų tu nori mielo rožinio kūdikio, kurį galėtum žindyti. — Seras Hailas plačiai nusišypsojo. — Bet tam, girdėjau, reikalingas vyras. Geriausia — sutuoktinis. Kodėl juo negalėčiau tapti aš?
— Jei vis dar tikiesi laimėti lažybas…
— Noriu laimėti tavo, vienintelės gyvos lordo Selvino atžalos, palankumą. Pažįstu vyrų, kurie vedė kvaišas ir vos gimusias mergaites, kad tik gautų kraitį, dešimt kartų mažesnį už Tartą. Pripažįstu, nesu Renlis Barateonas ir vis dėlto aš pranašesnis už jį tuo, jog tebesu gyvas. Kai kas pasakytų, kad tai — vienintelė mano dorybė. Santuoka būtų naudinga mums abiem. Man atitektų žemės, o tau — pilna pilis šitų. — Jis mostelėjo į vaikus. — Gali neabejoti, aš tikrai vaisingas. Žinau, kad esu pradėjęs bent vieną nesantuokinę dukterį. Bet nesibaimink, tau ant sprando jos neužkrausiu. Kai pastarąjį kartą nujojau aplankyti dukters, jos motina išpylė man ant galvos visą katiliuką sriubos.
Brienė pajuto, kad rausta.
— Mano tėvui dar tik penkiasdešimt ketveri. Jis dar gali vesti ir su nauja žmona susilaukti sūnaus.
— Tai labai rizikinga… Jei tavo tėvas vėl ves, jei nuotaka bus vaisinga, jei gims berniukas. Man yra tekę lažintis ir esant prastesniems šansams.
— Ir tas lažybas pralaimėti. Savo žaidimus žaisk su kuo nors kitu, sere.
— Ir kas čia kalba? Mergelė, kuri niekad ir su niekuo nemėgino žaisti. Kai pamėginsi, iš karto pažvelgsi į visa tai kitomis akimis. Tamsoje būtum ne bjauresnė už bet kurią kitą moterį. Tavo lūpos skirtos bučiuoti.
— Tai tik lūpos, — atrėžė Brienė. — Visų lūpos vienodos.
— Ir visos skirtos bučiuoti, — mielai pritarė Hantas. — Šiąnakt palik savo kambario duris neužsklęstas, aš įsmuksiu pas tave į lovą ir įrodysiu, jog kalbu tikrą tiesą.
— Jei pamėginsi tai įrodyti, išeidamas jau būsi eunuchas.
Brienė atsistojo ir nuėjo.
Nekreipdamas dėmesio į mažą, nuogą, stalu ropojančią mergaitę, septonas Meribaldas paklausė, ar galėtų prieš valgį kartu su vaikais pasimelsti?
— Gerai, — sutiko Karklė, vikriai pačiupusi ropinėtoją greičiau, nei ši pasiekė košę.
Taigi jie visi nulenkė galvas ir padėkojo Tėvui ir Motinai už jų dovanas… visi, išskyrus juodaplaukį vaikinuką iš kalvės, kuris susikryžiavo rankas ant krūtinės ir sėdėdamas rūsčiai dėbčiojo į visus besimeldžiančius. Brienė ne vienintelė atkreipė į jį dėmesį. Sukalbėjus maldą, septonas Meribaldas pakėlė akis į jį, sėdintį kitoje stalo pusėje, ir paklausė:
— Ar visai nemyli dievų, sūneli?
— Tik ne jūsiškius. — Gendris staiga pakilo nuo suolo. — Turiu darbo. — Ir, nė neparagavęs maisto, išdidžiai išėjo.
— Ar yra kitų dievų, kuriuos jis myli? — paklausė Hailas Hantas.
— Lordas Žaibas, — plonu balseliu tarstelėjo liesas, maždaug devynerių metų berniukas.
Karklė vožė jam šaukštu.
— Benai Plačiaburni, valgis ant stalo. Turėtum valgyti, o ne trukdyti milordams savo šnekomis.
Vaikai puolė prie vakarienės kaip vilkai prie sužeisto elnio, pešėsi dėl menkės, gabalais plėšė miežinę duoną, godžiai rijo košę ir ja apsitaškė. Netrukus neliko net didžiulio apvalaus sūrio. Brienė pasitenkino gabalėliu žuvies, duona ir morkomis, o septonas Meribaldas už kiekvieną savo suvalgytą kąsnelį Šuniui duodavo du. Lauke ėmė lyti. Viduje spragsėjo ugnis ir svečių menėje galėjai girdėti, kaip garsiai čepsi vaikai ir kaip taukši Karklės šaukštas, kuriuo ji tramdė jaunėlius.
— Vieną gražią dieną ši maža mergaitė taps žmona ir siaubingu kokio nors vyro prakeiksmu, — pasakė seras Hailas. — Greičiausiai to vargšo jaunojo kalvio.
— Kas nors turėtų nunešti jam valgio, kol dar yra.
— Tas „kas nors4 — tai tu.
Brienė suvyniojo į audeklo atraižą luistelį sūrio, žiauberę duonos, džiovintą obuolį ir du gabalus sluoksniais besilupančios keptos menkės. Kai Podrikas pašoko, norėdamas ją palydėti, ji liepė jam sėdėti ir valgyti.
— Ilgai netruksiu.
Kieme smarkiai lijo. Brienė uždengė maistą apsiausto skvernu. Jai žingsniuojant pro arklides, suprunkštė keli arkliai. Ir jie alkanu Gendris buvo kalvėje ir darbavosi nuoga krūtine, užsirišęs tik odinę prijuostę. Jis kaldino kalaviją, trankė jį tarsi priešą, o prakaitu permirkę plaukai buvo užkritę jam ant kaktos. Ji valandėlę žiūrėjo į šį vaikiną. Jo akys kaip Renlio ir plaukai kaip Renlio, bet ne kūno sudėjimas. Lordas Renlis buvo lieknas, o ne raumeningas… ne taip, kaip jo brolis Robertas, garsėjęs savo jėga.