Gendris ją pamatė tik tada, kai norėdamas nusibraukti nuo kaktos prakaitą liovėsi mojuoti kūju.
— Ko nori?
— Atnešiau vakarienę. — Brienė praskleidė audeklo skiautės kraštą* kad jis pamatytų valgį.
— Jei būčiau buvęs alkanas, būčiau pavalgęs.
— Kalvis turi valgyti, kad būtų stiprus.
— Gal tu mano motina?
— Ne. — Ji padėjo vakarienę ant žemės. — O kas buvo tavo motina?
— Kas tau darbo?
— Gimei Karaliaus Uoste. — Brienė girdėjo Gendrį kalbant ir suprato tai iš vaikino tarties.
— Ir aš, ir daugybė į mane panašių. — Jis kyštelėjo kalavijo ašmenis į lietaus vandens statinę atvėsinti. Įkaitęs plienas garsiai sušnypštė.
— Kiek tau metų? — vėl paklausė Brienė. — Ar tavo motina dar gyva? O tėvas? Kas tavo tėvas?
— Per daug klausinėj!. — Gendris padėjo kalaviją. — Mano motina mirusi, o tėvo niekada nepažinojau.
— Tu pavainikis.
Šis žodis Gendrį įžeidė.
— Aš — riteris. Šį kalaviją kaldinuosi sau.
Ką riteris galėtų veikti kalvėje?
— Tavo plaukai juodi, akys mėlynos, o gimei Raudonosios pilies šešėlyje. Ar niekas niekada neatkreipė dėmesio į tavo veidą?
— O kas ne taip mano veidui? Jis ne toks bjaurus kaip tavasis.
— Karaliaus Uoste turėjai matyti karalių Robertą.
Gendris gūžtelėjo.
— Kartais matydavau. Turnyruose, iš tolo. Kartą mačiau jį Beiloro septoje. Auksiniai apsiaustai nustūmė mus į šalį, kad jis galėtų praeiti. O kitą kartą, man žaidžiant prie Purvo vartų, jis parjojo iš medžioklės. Toks girtas, kad jo žirgas manęs vos nesutrypė. Jis buvo augalotas ir storas girtuoklis, bet geresnis karalius nei jo nevykėliai sūnūs.
Jie — ne Roberto sūnūs. Tądien, susitikęs su Renliu, Stanis sakė tiesą. Džofris ir Tomenas nebuvo Roberto sūnūs. Bet šis vaikinukas…
— Klausyk… — buvo bepradedanti kalbą Brienė, bet staiga išgirdo garsiai ir niršiai lojant Šunį. — Kažkas atjoja.
— Draugai, — visiškai ramiai tarė Gendris.
— Kokie draugai?
Brienė žingtelėjo prie kalvės durų ir per pilantį lietų atidžiai pažvelgė į kiemą.
Vaikinas gūžtelėjo.
— Tuoj su jais susipažinsi.
Gal aš visai nenoriu su jais susipažintu dingtelėjo Brienei, kai į kiemą taškydami balas įšuoliavo pirmieji raiteliai. Per lietaus šniokštimą ir Šuns skalijimą ji girdėjo tyliai žvangant kalavijus ir šarvus, kuriuos atvykėliai dėvėjo po nudriskusiais apsiaustais. Brienė įjojančius juos suskaičiavo. Du, keturi, šeši… septyni. Sprendžiant iš to, kaip sėdėjo balnuose, kai kurie iš jų buvo sužeisti. Paskutinis į kiemą įjojo augalotas ir nerangus vyras, du kartus stambesnis už bet kurį savo bendrą. Jo žirgas buvo apsiputojęs, kraujavo, nuo raitelio svorio jam virpėjo kojos. Lijo su vėju, tad visi raiteliai, išskyrus jį, buvo pasikėlę apsiaustų gobtuvus. Jo veidas buvo platus, nuskustas, baltas kaip vikšras, o apvalūs skruostai nusėti žaizdomis, iš kurių dar sunkėsi kraujas.
Bfienė giliai įkvėpė ir išsitraukė Pažadų Tesėtoją. Jų per daug, pagalvojo staiga apimta baimės, gerokai per daug.
— Gendri, — tyliai tarė ji, — geriau pasiimk kalaviją ir užsidėk šarvus. Jie nėra tavo draugai. Jie niekam ne draugai.
— Ką čia šneki? — Vaikinukas žingtelėjo ir atsistojo šalia jos su kūju rankoje.
Raiteliams lipant nuo žirgų, pietuose tvykstelėjo žaibas. Akimirksnį tamsa užleido vietą ryškiai šviesai. Sidabriškai melsvai blykstelėjo kirvis, apšviesti sužibo šarviniai marškiniai ir šarvai, o po tamsiu būriui vadovaujančio riterio gobtuvu Brienė pamatė geležinį snukį ir dvi eiles plieninių, iššieptų dantų.
Tas šalmas nepraslydo pro akis ir Gendriui.
— Jis…
— Ne jis. Tik jo šalmas.
Brienė stengėsi kalbėti be baimės, bet jautė, kad staiga išdžiūvo burna. Ji puikiai numanė, kas dėvi Skaliko šalmą. Vaikai… — dingtelėjo jai.
Staiga atsilapojo užeigos durys. Ginkluota arbaletu į lietų žengė Karklė. Mergaitė kažką šaukė raiteliams, bet per kiemą nusiritęs griaustinis užgožė jos žodžius. Kai jis nutilo, Brienė išgirdo vyrą Skaliko šalmu sakant:
— Jei paleisi į mane tą strėlę, sugrūsiu arbaletą tau į skylę ir iškrūšiu. Tada išlupsiu prakeiktas akis ir priversiu tave jas suėsti.
Nuo įtūžio vyro balse Karklė žingtelėjo atatupsta ir ėmė drebėti.
Septyni, visiškai nusiminusi vėl pagalvojo Brienė. Ji žinojo, kad atsilaikyti prieš septynis nėra jokios vilties. Jokios vilties, bet… ir rinktis nėra iš ko.
Laikydama rankoje Pažadų Tesėtoją, ji žengė į lietų.
— Palik mergaitę ramybėje. Jei nori ką nors iškrušti, pamėgink mane.
Bastūnai visi kaip vienas atsisuko į ją. Vienas nusijuokė, o kitas kažką pasakė Brienei nesuprantama kalba. Augalotasis stambusis vyras plačiu išblyškusiu veidu iškvėpdamas piktdžiugiškai sušnypštė. Bastūnas su Skaliko šalmu nusijuokė.
— Tu bjauresnė, nei tave prisimenu. Mieliau išdulkinčiau tavo kumelę.
— Arklių, būtent jų mums reikia, — tarė vienas iš sužeistųjų. — Pailsėjusių arklių ir maisto. Mus vejasi. Duokite arklius ir mes josime toliau. Neskriausime jūsų.
— Užsičiaupk. — Bastūnas su Skaliko šalmu išsitraukė prie balno kabojusį kirvį. — Noriu nukirsti jai prakeiktas kojas. Tada pastatysiu ant bigių ir tegu žiūri, kaip dulkinu arbaletu grasinusią mergšę.
— Kuo tu ją dulkinsi? — nusišaipė Brienė. — Šegvelis sakė, jog kartu su nosimi jie tau nurėžė ir vyriškumą.
Brienė norėjo jį išprovokuoti ir jai pavyko. Garsiai keikdamasis ir taškydamas dumbliną vandenį, siaubūnas puolė prie jos. Kiti liko kur stovėję ir gėrėjosi reginiu, — ji ir meldė dievų, kad taip būtų. Brienė stovėjo sustingusi kaip akmuo ir laukė. Kieme buvo tamsu, dumblas po kojomis slidus. Geriau leisti jam pulti mane. Jei dievai bus geri, jis paslys ir pargrius.
Dievai nebuvo tokie geri, bet kalavijas jos nenuvylė. Penki žingsniai, keturi… Jau! — sušuko sau Brienė ir Pažadų Tesėtojas pakilo aukštyn sutikti priešininko. Plienas žvangtelėjo susidūręs su plienu, kai jos kalavijo ašmenys, perrėžę priešininko skarmalus, prakirto šarvinius marškinius, nors šis įsiutęs puolė Brienę kirviu. Ji pasisuko šonu ir traukdamasi vėl kirto jam į krūtinę.
Tūžmingai keikdamasis, nors ir klupinėdamas bei kraujuodamas, jis ją spaudė.
— Kekše! — laidė gerklę. — Išgama! Kale! Tu prakeikta kale, leisiu tave iškrušti savo šuniui!
Jo kirvis, tarsi žiaurus juodas šešėlis, sulig kiekvienu žaibo tvykstelėjimu trumpai virsdavęs sidabru, suko ore ratus, žadėdamas mirtį. Brienė neturėjo skydo smūgiams atremti. Tad jai neliko nieko kita, tik trauktis ir, kirvio ašmenims leidžiantis ant jos, puldinėti tai į vieną, tai į kitą pusę. Šokčiodama purve kartą ji slystelėjo ir vos nepargriuvo, bet vis dėlto sugebėjo išsilaikyti ant kojų, nors kirvis nesmarkiai kliudė jai kairį petį ir staiga lyg liepsna jį nudegino skausmas.
— Pataikei tai kalei! — šūktelėjo vienas iš jo bendrų, o kitas pridūrė: — Pažiūrėkime, kaip ji dabar šoks ir kaip prieš jį atsilaikys.