Ir ji šoko — šokinėjo jausdama palengvėjimą, kad kiti bastūnai nusprendė pasismaginti reginiu. Taip buvo geriau nei kovoti su septyniais. Viena prieš septynis ji nebūtų atsilaikiusi, nesvarbu, kad pora iš jų buvo sužeisti. Senasis seras Gudvinas jau daug metų buvo miręs, ir vis dėlto Brienei ausyse tyliai nuskambėjo jo žodžiai: „Vyrai niekada deramai tavęs neįvertins, — kalbėjo jis, — ir, kad neprarastų savigarbos, norės įveikti tave greitai, kad niekas nesakytų, girdi, moteris juos baisiai nuvargino. Tegul švaisto jėgas įnirtingai puldami, o tu savąsias tausok. Lauk ir viską stebėk, mergaite, lauk ir stebėk.“ Ji laukė ir viską stebėjo traukdamasi tai į šoną, tai atgal, tai vėl į šoną, retkarčiais kirsdama priešininkui tai į veidą, tai į kojas, tai į ranką. Bastūno kirčiai ilgainiui pasidarė vangesni, o kirvis sunkesnis. Brienė pasisuko taip, kad lietaus lašai kristų jam į akis, ir mitriai žingtelėjo du žingsnius atatupsta. Jis keikdamasis vėl užsimojo kirviu ir puolė, bet, remdamasi į dumblą, viena koja slystelėjo…
..ir Brienė šoko jo sutikti, abiem rankomis tvirtai suspaudusi savo kalavijo rankeną. Beatodairiškai ją puolęs, jis užšoko tiesiai ant Pažadų Tesėtojo ašmenų ir šie, perdūrę audeklą, šarvinius marškinius, kietintą odą ir drabužių sluoksnį, susmigo į vidurius ir, kliudę nugarkaulį bei džerkštelėję, išlindo per nugarą. Kirvis išslydo jam iš suglebusių pirštų ir jiedu susikibo: Brienė veidu atsitrenkė į jo šuns galvos šalmą. Skruostu ji pajuto šaltą šlapią metalą. Plienu žliaugė lietaus vanduo ir, kai vėl tvykstelėjo žaibas, prorėžose akims Brienė išvydo skausmą, baimę ir akivaizdžią nuostabą.
— Safyrai… — sušnabždėjo ji, smarkiai pasuko kalaviją ir priešininkas suvirpėjo.
Jis užgriuvo ant jos visu svoriu, ir staiga Brienė susivokė tamsoje ir pilant lietui laikanti glėbyje lavoną. Ji žingtelėjo atatupsta, nužudytasis šlumštelėjo…
..ir, garsiai rėkdamas, ją iš karto puolė Kandžius.
Jis užgriuvo Brienę nelyginant šlapios vilnos ir išblyškusio kūno lavina, išmušė jai žemę iš po kojų ir parbloškė į dumblą. Ji nukrito į balą ir ištiškęs vanduo pateko jai į nosį ir akis. Brienė neteko žado, be to, krisdama pakaušiu trenkėsi į kyšančią iš žemės akmens keterą ir kažkas trakštelėjo. „Ne!“ — tespėjo ištarti Brienė, o jis ją puolė, užgriuvo visu svoriu ir įmurdė dar giliau į dumblą. Viena ranka sučiupęs laikė ją už plaukų ir mėgino atlošti jai galvą. Kita apgraibomis ieškojo jos gerklės. Pažadų Tesėtojas kažkur nukrito, Brienė negalėjo jo pasiekti. Jai beliko kovoti plikomis rankomis, bet, kai sugniaužusi kumštį smogė jam į veidą, pasirodė, lyg būtų trenkusi į šlapios baltos tešlos gniutulą. Kandžius pažvelgė į ją ir grėsmingai sušnypštė.
Brienė trenkė jam į veidą daug kartų, iš visų jėgų delno apačia dėjo į akį, bet jis jos smūgių, rodos, nė nejautė. Ji nagais draskė jam riešus, bet jis tik dar stipriau ją laikė, nors iš vagų, išartų jo riešuose, sruvo kraujas. Kandžius, užvirtęs visu svoriu, ėmė ją smaugti. Brienė įsirėmė jam į pečius, norėdama jį nustumti, bet jis buvo sunkus kaip arklys ir nepajudinamas. Tada ji pamėgino keliu smogti jam į tarpkojį, bet pataikė į pilvą. Sudejavęs Kandžius išrovė jai saują plaukų.
Durklas… Šios minties Brienė įsikibo kaip paskutinio šiaudo. Ji kyštelėjo plaštaką į tarpą tarp jųdviejų ir pirštais čiuopė jo dvokiantį, nosį riečiantį kūną tol, kol pagaliau suspaudė durklo rankeną. Kandžius abiem rankomis sugniaužė jai gerklę ir ėmė trankyti galvą į žemę. Vėl nušvito žaibas, — šį kartą jos kaukolės gelmėse, — ir vis dėlto ji tik dar stipriau suspaudė rankeną ir ištraukė durklą iš makštų. Kadangi priešininkas buvo ją užgulęs, Brienė negalėjo užsimoti ir durti iš viršaus, tad drykstelėjo ašmenimis jam per pilvą. Jai tarp pirštų plūstelėjo kažkas šilto ir lipnaus. Kandžius vėl baisiai sušnypštė, tik šį kartą garsiau, ir, akimirkai paleidęs Brienės gerklę, kumščiu trenkė jai į veidą. Ji išgirdo traškant kaulus ir akimirksniu ją apakino skausmas. Kai vėl pamėgino smogti durklu, jis ištraukė ginklą jai iš rankos ir keliu taip trenkė jai į dilbį, kad jį sulaužė. Tada vėl čiupo už galvos, mėgindamas nurauti ją nuo pečių.
Brienė girdėjo lojant Šunį, aplink rėkaujančius vyrus, o nutilus griaustiniui — ir žvangant plieną. Seras Hailasy dingtelėjo jai, į kovę įsitraukė seras HailaSy bet jai rodėsi, kad visa tai vyksta kažkur labai toli ir nėra svarbu. Gerklę spaudžiančios rankos ir virš jos šmėksantis veidas Brienei dabar buvo visas pasaulis. Kandžiui iš burnos sklido supuvusio sūrio dvokas.
Brienei degė krūtinė, o galvoje, akindama ją, šėlo audra. Kaulai, rodės, spaudžiasi ir trinasi. Kandžius išsižiojo — neįsivaizduojamai plačiai. Brienei prieš akis šmėstelėjo pageltę, kreivi ir smailūs dantys. Kandžiui suleidus juos į minkštus jos skruosto audinius, skausmo ji beveik nepajuto. Tik jautė, kad sukdamasi krenta į tamsą. Negaliu mirtų tarė ji sau, man dar reikia kai ką padaryti.
Kandžius atšlijo, o jo burna buvo kruvina ir pilna mėsos. Jis ją išspjovė, išsiviepė ir vėl suleido dantis Brienei į skruostą. Šį kartą mėsą sukramtė ir prarijo. Jis mane gyvą ėda, suprato Brienė, bet nebeturėjo jėgų kovoti. Jautėsi taip, tarsi pleventų pakilusi virš savo kūno ir žiūrėtų į šį siaubą, kurį patyrė kita moteris, kažkokia kvaiša mergina, įsikalusi į galvą, kad yra riteris. Tuoj viskas baigsis, tarė sau ji. Tada nebus svarbu, kad jis mane suės. Kandžius pakėlė galvą, vėl išsižiojo, sustaugė ir iškišo Brienei liežuvį. Jis buvo smailiu galu, ilgesnis nei turėtų būti liežuvis, nuo jo lašėjo kraujas. Išlindęs iš burnos, jis tįso ir tįso, visas raudonas, drėgnas, blizgantis, ir tas vaizdas buvo baisus ir šlykštus. Jo liežuvis pėdos ilgumo, dar spėjo pagalvoti Brienė ir nugrimzdo į tamsą. Atrodo lyg kalavijo ašmenys…
Džeimis
Apsiaustą seras Brindenas Tūlis buvo susisegęs juoda žuvies sege, nukaldinta iš aukso ir inkrustuota juoduoju gintaru. Jo šarviniai marškiniai buvo dulsvai pilki. Be to, jis dėvėjo šarvus: antblauzdžius, kaklo šarvą, šarvines pirštines, dilbių bei žastų šarvus iš juodos geležies, kuri nė iš tolo neatrodė taip niūriai, kaip jo veidas. Raitas ant kaštoninio arklio, uždengto puošnia, raudona ir mėlyna gūnia, pakeliamojo tilto gale jis laukė Džeimio Lanisterio.
Jis manęs nemėgsta. Tūlio veidas buvo stambių bruožų, išvagotas gilių raukšlių ir nugairintas vėjo, o plaukai — šiurkštūs ir žili, bet Džeimis vis tiek dar matė jame tą didį riterį, kuris kadaise žavėjo ginklanešį’pasakojimais apie Devyngrašius karalius. Subildėjo storomis pakeliamojo tilto lentomis risnojančios Garbės kanopos. Džeimis ilgai ir įtemptai svarstė, ar į šį susitikimą joti su auksiniais šarvais, ar apsirengus baltais drabužiais; galų gale jis nusprendė apsivilkti odinę palaidinę ir ant pečių užsimesti tamsiai raudoną apsiaustą.
Jis sustojo per jardą nuo sero Brindeno ir jam, kaip vyresniam vyrui, nulenkė galvą.
— Karalžudy… — pasisveikino Tūlis.
Tai buvo pirmas Juodosios Žuvies ištartas žodis ir iš jo buvo galima daug ką suprasti, bet Džeimis nusprendė tvardytis.
— Juodoji Žuvie… — atsakė jis. — Ačiū, kad atjojai.