— Kaip suprantu, grįžai tesėti priesaikos, duotos mano dukterėčiai, — tarė seras Brindenas. — Jei gerai pamenu, žadėjai Ketlinai mainais už savo laisvę grąžinti dukteris. — Jis kietai sučiaupė lūpas, o paskui niūriai pridūrė: — Bet mergaičių čia nematau. Kur jos?
Kodėl jis verčia mane tarti tuos žodžius?
— Aš jų neturiu.
— Gaila. Tad ko nori, vėl pasiduoti į nelaisvę? Tavo buvusi celė neužimta. Jau išklojome grindis šviežiais meldais.
Ir, žinoma, atnešėte naują švarų kibirą, kad turėčiau kur lengvintis.
— Tu labai malonus, sere, tik, bijau, negaliu priimti šio siūlymo. Man labiau patinka savo palapinėje.
— O Ketlina? Ar jai labiau patinka savo kape?
Aš neprisidėjau prie ledi Ketlinos mirties, būtų galėjęs pasakyti jis, o jos dukterys dingo man dar nepasiekus Karaliaus Uosto. Džeimis jau ketino papasakoti jam apie Brienę ir apie jai duotą kalaviją, bet Juodoji Žuvis žvelgė į jį taip pat, kaip Edardas Starkas, radęs jį stovintį prie Geležinio sosto ir laikantį kalaviją, kurio ašmenys buvo sutepti karaliaus Pamišėlio krauju.
— Atjojau pasikalbėti apie gyvuosius, o ne apie mirusius. Apie tuos, kuriems nebūtina mirti, bet kurie mirs…
— …jei neatiduosiu tau Riverano. Tai dėl to grasini pakarti Edmurą? — Tūlio antakiai buvo vešlūs, o žvilgsnis rūstus. — Nesvarbu, kaip pasielgsiu, mano sūnėnas vis tiek pasmerktas. Tad pakark jį, ir viskas bus baigta. Esu tikras, kad Edmuras, stovėdamas kartuvėse, nuvargo ne mažiau už mane, nuolat jį ten matantį.
Raimanas Frėjus — prakeiktas kvailys. Buvo akivaizdu, kad nevykęs jo spektaklis su Edmuru ir kartuvėmis tik dar labiau sustiprino Juodosios Žuvies užsispyrimą.
— Turi ledi Sibelę ir tris jos vaikus. Mainais už juos grąžinsiu tau sūnėną.
— Taip, kaip grąžinai ledi Ketlinai dukteris?
Džeimis provokuojamas nesileido.
— Sena moteris ir trys vaikai už tavo siuzereną. Tai geresnis sandėris, nei galėjai tikėtis.
Seras Brindenas niekinamai šyptelėjo.
— Įžūlumo tau netrūksta, Karalžudy. Derėtis su priesaikos laužytojais yra tas pats, kaip ant slankiojo smėlio statyti pilį. Keitė turėjo susiprotėti ir nepasitikėti tokiais kaip tu.
Ji pasitikėjo Tirionu, vos neleptelėjo Džeimis. Kipšas irgi ją apgavo.
— Pažadai, kuriuos daviau ledi Ketlinai, buvo išpešti iš manęs įrėmus į gerklę kalavijo smaigalį.
— O priesaika Eiriui?
Džeimis pajuto niežtint nukirstus pirštus.
— Eiris čia niekuo dėtas. Ar sutinki atiduoti Vesterlingus mainais už Edmurą?
— Ne. Karalius patikėjo man globoti savo karalienę ir aš prisiekiau, kad ji bus saugi. Neatiduosiu jos Frėjams, kad pakartų.
— Tai merginai atleista. Nieko bloga jai nenutiks. Duodu žodį.
— Garbės žodį? — seras Brindenas kilstelėjo vieną antakį. — Ar bent žinai, kas yra garbė?
Žirgas.
— Duosiu tokią priesaiką, kokios tik reikalausi.
— Nereikia, Karalžudy.
— Bet aš to noriu. Nuleisk savo vėliavas, atidaryk vartus ir pažadu, kad nė vienas tavo žmogus nebus nužudytas. Tie, kurie nuspręs likti Riverane ir tarnauti lordui Emonui, galės taip ir padaryti. Kiti galės traukti kur panorėję, tik privalės atiduoti ginklus ir šarvus.
— Kažin, ar toli jie neginkluoti nukeliaus, netapę bastūnų grobiu? Abu žinome, kad nedrįsi leisti jiems prisidėti prie lordo Beriko. O kas laukia manęs? Ar būsiu visų akivaizdoje vedamas per Karaliaus Uostą mirti kaip Edardas Starkas?
— Leisiu tau apsivilkti varno drabužius. Dabar prie Sienos lordu vadu išrinktas Nedo Starko benkartas.
Juodoji Žuvis prisimerkė.
— Ar tai — irgi tavo tėvo darbas? Jei atmintis manęs neapgauna, Ketlina tuo vaikinu niekada nepasitikėjo, kaip ir Teonu Greidžojumi. Rodos, ji neklydo nei dėl vieno, nei dėl kito. Tad ne, sere, nemanau, kad rinksiuosi tarnybą prie Sienos. Jei neprieštarauji, mirsiu šiltai, su kalaviju rankoje ir aptekęs liūto krauju.
— Tūlių kraujas taip pat raudonas, — priminė jam Džeimis. — Jei neatiduosi pilies, man teks ją šturmuoti. Žus šimtai vyrų.
— Šimtai maniškių. Tūkstančiai taviškių.
— Tavo įgulos vyrai žus visi iki vieno.
— Žinau tą dainelę. Trauki ją pagal „Kastamero lietaus“ melodiją? Mano vyrai mieliau kris stovėdami ir kaudamiesi, o ne klūpodami ir laukdami, kol čekštelės budelio kirvis.
Man nesiseka jo įkalbėti.
— Tavo priešinimasis beprasmis, sere. Karas baigtas, o tavo Jaunasis Vilkas negyvas.
— Nužudytas pamynus visus šventus svetingumo įstatymus.
— Tai Frėjų darbas, ne mano.
— Gali vadinti, kaip nori. Vis tiek šis reikalas dvokia Taivinu Lanisteriu.
To paneigti Džeimis negalėjo.
— Ir mano tėvas negyvas.
— Tegul Tėvas teisia jį teisingai.
Akf tuomet jo lauktų baisus nuosprendis.
— Būčiau nudėjęs Robą Starką Kuždesių miške, jei tik būčiau prie jo priėjęs. Bet keli kvailiai pastojo man kelią. Koks skirtumas, kaip tas vaikinas žuvo? Jis vis tiek negyvas, o kartu su juo žuvo ir karalystė.
— Matyt, tu ne tik luošas, bet ir aklas, sere. Pakelk akis ir pamatysi, kad virš mūsų pilies sienų plevėsuoja ir didvilkis.
— Mačiau. Jis atrodo vienišas. Harenholas pasidavė. Sigardas ir Mergelių Duburys užimti. Brakenai prisiekė mums ištikimybę ir laiko apsupę Titą Blekvudą Raventryje. Paiperis, Vensas, Mutonas — visi tavo vėliavininkai sudėjo ginklus. Liko tik Riveranas. Mūsų pajėgos gausumu dvidešimt kartų viršija tavąsias.
— Dvidešimt kartų daugiau vyrų, vadinasi, jiems reikės dvidešimt kartų daugiau maisto. Ar tau netrūksta valgio žmonėms ir pašaro arkliams, milorde?
— Netrūksta ir, jei reikės, sėdėsime čia iki pasaulio pabaigos arba tol, kol jūs anapus pilies sienų padvėsite badu, — pamelavo Džeimis kaip įmanydamas įžūliau ir tikėdamasis, jog veido išraiška jo neišduos.
Tačiau apgauti Juodąją Žuvį buvo sunku.
— Iki jūsų pasaulio pabaigos — galbūt. Mums maisto atsargų netrūksta, tik bijau, kad svečiams laukuose palikome ne kažin ką.
— Maisto galime atsigabenti iš Dvynių, — tarė Džeimis, — arba, jei reikės, per kalnus iš vakarų.
— Jei taip sakai… Aš tikrai ne iš tų, kurie abejotų tokio garbingo riterio žodžiais.
Išgirdęs sero Brindeno žodžiuose paniekos gaidelę, Džeimis pyktelėjo.
— Šį reikalą galima išspręsti ir greičiau. Dvikova. Mano kovotojas prieš tavąjį.
— Kaip tik svarsčiau, kada pasiūlysi dvikovą, — nusijuokė seras Brindenas. — Kas už tave kausis? Stipruolis Šernas? Adamas Marbrandas? Juodasis Valderis Frėjus? — Jis pasilenkė ir paklausė: — Kodėl ne mudu, sere?
Anksčiau tai būtų buvusi puiki dvikova, pagalvojo Džeimis, ir dainiai ilgai būtų turėję ką apdainuoti.
— Kai mane išlaisvino, ledi Ketlina privertė prisiekti, kad niekada nekelsiu ginklo nei prieš Starkus, nei prieš Tulius.
— Kokia patogi priesaika, sere…
Džeimio veidas apsiniaukė.
— Vadini mane bailiu?
— Ne. Tik sakau, kad tu luošys. — Juodoji Žuvis kilstelėjo galvą rodydamas į auksinę Džeimio plaštaką. — Abu žinome, kad su tuo prielipu kautis negali.