— Anksčiau turėjau dvi rankas. — Ar sutiktum paaukoti gyvybę dėl išdidumo? — išgirdo jis kuždant vidinį balsą. — Kai kas tikriausiai pasakytų, kad luošys ir senis puikiausiai tinka dvikovai. Atleisk mane nuo priesaikos ledi Ketlinai ir suremsime kalavijus. Jei laimėsiu, Riveranas bus mūsų. Jei mane nužudysi, nutrauksime apsiaustį.
Seras Brindenas vėl nusijuokė.
— Nors ir labai norėčiau išmušti tau iš rankų tą auksinį kalaviją ir išpjauti tavo juodą širdį, tavo pažadai beverčiai. Iš tavo mirties man jokios naudos, nors ir malonu būtų tave nužudyti. Bet dėl to nerizikuosiu savo gyvybe… kad ir koks menkas būtų tas pavojus.
Laimė, kad Džeimis neturėjo kalavijo; kitaip tikrai būtų išsitraukęs jį iš makštų, ir jei jo nebūtų patiesęs seras Brindenas, tai tikrai būtų padarę ant dantytų pilies sienų stovintys arbaletininkai.
— Ar apskritai galėčiau pasiūlyti sąlygas, su kuriomis sutiktum? — paklausė jis Juodosios Žuvies.
— Tu? — gūžtelėjo seras Brindenas. — Ne.
— Kodėl tuomet atjojai su manimi susitikti?
— Apsiaustam baisiai nuobodu. Norėjau pamatyti tą tavo rankos bigę ir išgirsti, kaip sugalvojai teisintis dėl savo naujausių baisių nusikaltimų.
Tie pasiteisinimai buvo menkesni, nei tikėjausi. Tu visada mane nuvili, Karalžudy.
Juodoji Žuvis apsuko kumelę ir nujojo į Riverano pilį. Pakeliamosios grotos staiga ėmė leistis ir geležiniai smaigai sulindo giliai į dumbliną žemę.
Džeimis taip pat apsuko Garbę, mat jo laukė ilgas grįžimas į Lanisterių vadovaujamą apsiausties stovyklą. Jis jautėsi stebimas: nuo dantytų pilies sienų į jį žiūrėjo Tūlių kariai, iš kito upės kranto jį žvilgsniais lydėjo Frėjai. Jeigu jie ne akli, tai matė, kad Juodoji Žuvis išdidžiai atmetė mano sąlygas. Buvo aišku, kad jam teks pilį šturmuoti. Argi Karalžudžiui svarbu, kad sulaužys dar vieną priesaiką? Tik užsitrauks didesnę nešlovę. Džeimis nusprendė būti pirmas karys, užlipęs ant Riverano gynybinės sienos. Ir su šia auksine ranka greičiausiai būsiu pirmas, kuris nukautas nuo jos nukris.
Džeimiui grįžus į stovyklą, Mažasis Lu palaikė vadeles, o Pekas padavė ranką ir padėjo nusėsti iš balno. Ar jie mano, jog esu toks luošas, kad negaliu pats nulipti nuo žirgo?
— Kaip sekėsi, milorde? — pasiteiravo jo pusbrolis, seras Daivenas.
— Į mano žirgo pasturgalį niekas strėlės neįsegė. O šiaip sekėsi nė kiek ne geriau nei serui Raimanui. — Džeimis nepatenkintas vyptelėjo. — Ką gi, dabar teks pasirūpinti, kad Raudonosios Šakos vandenys būtų dar raudonesni. — Pats būsi dėl to kaltas, Juodoji Žuvie. Nepalikai man kitos išeities. — Sušaukite karo tarybą. Pakvieskite serą Adamą, Stipruolį Šerną, Forlėjų Presterį, tuos mūsų upių lordus ir… mūsų bičiulius Frėjus. Serą Raimaną, lordą Emoną ir kitus, kurie norės ateiti.
Jie susirinko greitai. Lordas Paiperis ir abu lordai Vensai atėjo kalbėti už atgailaujančius Trišakio lordus, kurių ištikimybė netrukus turėjo būti išmėginta. Vakarams atstovavo seras Daivenas, Stipruolis Šernas, Adamas Marbrandas ir Forlėjus Presteris. Prie jų prisidėjo ir lordas Emonas Frėjus su žmona. Ledi Džena atsisėdo į krėslą nuvėrusi visus tokiu žvilgsniu, kad nė vienam iš vyrų nekilo klausimas, ar ji turi teisę čia būti. Niekas ir neprieštaravo. Frėjai atsiuntė serą Valderį Riversą, vadinamą Pavainikiu, ir vyriausią sero Raimano sūnų Edviną — liekną išblyškusį jaunuolį atsikišusia nosimi ir ilgais tiesiais plaukais. Po mėlynu ėriuko vilnos apsiaustu Edvinas vilkėjo puikiai išdirbtos, pilkos odos švarką, papuoštą įspaustais raitytais raštais.
— Aš kalbėsiu Frėjų giminės vardu, — pareiškė jis. — Mano tėvas šįryt prastai jaučiasi.
Seras Daivėnas prunkštelėjo.
— Ar jis girtas, ar tik pagiriojasi nuo vakar vakare išplempto vyno? — Edvino lūpos buvo siauros ir kietai sučiauptos kaip šykštuolio.
— Lorde Džeimi, — užsigavęs paklausė jis, — ar privalau kęsti šias nemandagias pastabas?
— Tai tiesa? — savo ruožtu pasiteiravo Džeimis. — Tavo tėvas girtas?
Kietai sučiaupęs lūpas, Frėjus dėbtelėjo į serą Iliną Peiną, stovintį prie palapinės atvarto, apsivilkusį parūdijusius šarvinius marškinius, su kalavijo rankena, kyšančia virš lieso jo peties.
— Jis… Mano tėvo silpnas skrandis, milorde. Raudonasis vynas padeda virškinti.
— Jis tikriausiai virškina mamutą, — vėl įsiterpė seras Daivenas.
Stipruolis Šernas nusijuokė, o ledi Džena tyliai sukikeno.
— Gana, — sudraudė visus Džeimis. — Turime paimti pilį. — Kai karo tarybai vadovaudavo jo tėvas, jis pirmiausia leisdavo kalbėti savo kapitonams. Džeimis nutarė elgtis taip pat. — Ką toliau darysime?
— Pradžiai — pakarkime Edmurą Tūlį, — pasiūlė lordas Emonas Frėjus. — Tuomet seras Brindenas įsitikins, kad mūsų žodžiai ne tušti. Jei nusiųstume sero Edmuro galvą jo dėdei, galbūt tai paskatintų jį pasiduoti.
— Brindeno Juodosios Žuvies taip paprastai nepalauši. — Karilo Venso, Keliautojo Prieglobsčio lordo, žvilgsnis atrodė paniuręs. Geroką dalį jo kaklo ir vieną veido pusę dengė rausvai rusvas apgamas. — Net tikram broliui nepavyko priversti jo vesti.
Seras Daivenas papurtė gauruotą galvą.
— Turime šturmuoti sienas, kaip iš pat pradžių ir sakiau. Apsiausties bokštų, kopėčių ir tarano vartams išlaužti — štai ko mums reikės.
— Šturmui vadovausiu aš, — pareiškė Stipruolis Šernas. — Pasirūpinsiu, kad žuvis pajustų plieno skonį ir ugnies karštį.
— Tai mano pilies sienos, — šoko prieštarauti lordas Emonas, — tad laušite ne kieno kito, o mano vartus. — Jis vėl išsitraukė iš rankovės pergamento ritinėlį. — Pats karalius Tomenas atidavė man…
— Tavo raštą jau visi matėme, dėde, — pertraukė jį Edvinas Frėjus. — Kodėl tau dabar nenuėjus ir nepamosavus juo prieš nosį Juodajai Žuviai?
— Sienų šturmas pareikalaus daug aukų, — prabilo Adamas Marbrandas. — Siūlau palaukti tamsios nakties, kai nešvies mėnesiena, susodinti keliolika rinktinių vyrų į valtį, skudurais apvynioti irklus ir liepti jiems persikelti į kitą upės krantą. Jie perlips apsauginę sieną, naudodamiesi virvėmis ir kobiniais, ir atidarys pilies vartus iš vidaus. Jei karo tarybos nariai nori, pats jiems vadovausiu.
— Tai kvailystė, — paprieštaravo pavainikis, Valderis Riversas. — Seras Brindenas — ne iš tų, kuriuos apgausi tokiomis gudrybėmis.
— Taip, Juodoji Žuvis — rimta kliūtis, — pritarė Edvinas Frėjus. Bet jo šalmo viršų puošia juodas upėtakis ir šis vyras nesunkiai matomas iš tolo. Siūlau pristumti lankininkų pilnus apsiausties bokštus arčiau gynybinių sienų ir suvaidinti, kad puolame vartus. Tada seras Brindenas su savo šalmu neturės kitos išeities, tik lipti ant dantytos sienos viršaus. O mes liepkime, kad kiekvienas šaulys išteptų strėlių antgalius savo išmatomis ir taikytųsi į upėtakį ant šalmo viršaus. Kai nukausime serą Brindeną, Riveranas bus mūsų.
— Mano, — pataisė jį lordas Emonas. — Riveranas priklauso man.
Lordas Karilas taip suirzo, kad net jo apgamas patamsėjo.
— Lankininkų išmatos — tai tavo indėlis į šturmą, Edvinai? Neabejoju, kad jos — mirtini nuodai.
— Juodoji Žuvis nusipelno garbingesnės mirties, ir aš tuo pasirūpinsiu. — Stipruolis Šernas kumščiu trinktelėjo į stalą. — Iškviesiu jį į dvikovą. Nesvarbu, ar kausimės kuokomis, ar kirviais, ar ilgaisiais kalavijais. Aš tą senį sudorosiu.