— Kodėl jis turėtų teiktis priimti tavo iššūkį, sere? — paklausė seras Forlėjus Presteris. — Kokia jam nauda iš tokios dvikovos? Ar, jei jis nugalės, nutrauksime apsiaustį? Nemanau. Ir jis taip nemano. Dvikova nieko neišspręs.
— Brindeną Tūlį pažįstu nuo tų laikų, kai abu tarnavome ginklanešiais pas lordą Darį, — tarė Norbertas Vensas, Atrantos lordas. — Gal milordai bus tokie malonūs ir leis man nueiti su juo pasikalbėti? Pamėginti serą Brindeną įtikinti, kad jo padėtis — visiškai beviltiška?
— Jis ir dabar puikiausiai tai supranta, — numojo ranka lordas Paiperis. Tai buvo žemo ūgio, apkūnus, šleivakojis vyras vešliais rudais plaukais, vieno iš Džeimio ginklanešių tėvas; Lu buvo kaip iš akies trauktas tėvas. — Po galais, tas žmogus nėra kvailys, Norbertai. Jis turi akis ir… per daug sveiko proto, kad pasiduotų tokiems kaip jie. — Ir lordas Paiperis energingai mostelėjo link Edvino Frėjaus ir Valderio Riverso.
Edvinas pyktelėjo.
— Jei lordas Paiperis nori pasakyti, kad…
— Aš nieko nenoriu pasakyti, Frėjau. Tiesiai sakau, ką manau, kaip ir dera garbingam vyrui. Bet ką tu išmanai apie dorų vyrų elgesį? Tu klastinga, meluojanti žebenkštis, kaip ir visi tavo giminaičiai. Jau greičiau išgersiu pintą myžalo, nei patikėsiu Frėjaus žodžiu. — Jis pasilenkęs užsikvempė ant stalo. — Sakyk, kur Markas? Ką padarėte mano sūnui? Kruvinosiose jūsų vestuvėse jis buvo svečias.
— Jis yra ir liks mūsų garbės svečiu, — atsakė Edvinas, — kol neįrodysi savo ištikimybės jo malonybei, karaliui Tomenui.
— Kartu su Marku į Dvynius atjojo ir penki riteriai ir dvidešimt sunkiai ginkluotų raitelių, — vėl prabilo Paiperis. — Ar jie — taip pat jūsų svečiai, Frėjau?
— Kai kurie riteriai — galbūt. Kiti gavo, ko buvo nusipelnę. Geriau prikąsk savo išdavikišką liežuvį, Paiperi, nebent nori, kad grąžintume tavo įpėdinį sukapotą į gabalus.
Mano tėvo vadovaujami karo tarybos posėdžiai vykdavo kitaip, dingtelėjo Džeimiui, kai Paiperis staiga pašoko ant kojų.
— Pakartok tai su kalaviju rankoje, Frėjau, — įsiutęs sušnypštė storulis. — O gal moki kautis tik svaidydamas išmatas?
Liesas Frėjaus veidas išbalo kaip drobė. Nuo stalo pakilo ir šalia jo sėdėjęs Valderis Riversas.
— Edvinas nėra karys, bet… aš puikiai valdau kalaviją, Paiperi. Jei nori darką nors pridurti, eime į lauką, galėsi sakyti, ką nori.
— Čia karo tarybos posėdis, o ne karas, — priminė vyrams Džeimis. — Abu sėskitės. — Nė vienas iš vyrų nekrustelėjo. — Tuoj pat!
Valderis Riversas atsisėdo. Įbauginti lordą Paiperį buvo sunkiau. Tyliai nusikeikęs, jis išėjo iš palapinės.
— Ar man pasiųsti vyrus, kad jį parvilktų, milorde? — paklausė Džeimio seras Daivenas.
— Pasiųsk serą Iliną, — patarė Edvinas Frėjus. — Mums reikia tik jo galvos.
Tada į Džeimį kreipėsi Kardas Vensas:
— Lordas Paiperis taip kalbėjo prislėgtas sielvarto. Markas — jo vyriausias sūnus. O visi riteriai, kurie lydėjo jį į Dvynius, yra jo sūnėnai ir Marko pusbroliai.
— Turbūt norėjai pasakyti „išdavikai ir maištininkai“? — vėl įsiterpė Edvinas Frėjus.
Džeimis rūsčiai į jį dėbtelėjo.
— Ir Dvyniai ėjo išvien su Jaunuoju Vilku, — priminė jis Frėjams. — O paskui jį išdavėte. Tad esate dukart klastingesnį už Paiperį. — Jam patiko matyti, kaip Edvino veide švietusi niekinama šypsena gęsta ir visiškai išnyksta. Šiandien patarimų prisiklausiau pakankamai, nusprendė Džeimis. — Pasitarimas baigtas. Deramai pasiruoškite, milordai. Rytoj auštant šturmuosime pilį.
Pučiant šiaurės vėjui, lordai vienas po kito išėjo iš palapinės. Džeimis užuodė smarvę, sklindančią iš kitame Akmenvarčio krante įkurtos Frėjų stovyklos. Tame pačiame krante, ant aukštų pilkų kartuvių, su virve ant kaklo vienišas stovėjo Edmuras Tūlis.
Džeimio teta iš palapinės išėjo paskutinė, o jai įkandin žengė ir jos vyras.
— Lorde sūnėne, — protestavo Emonas, — mano rezidencija… Neturėtum jos šturmuoti. — Susijaudinęs jis nurijo seiles ir jo Adomo obuolys pasislinko aukštyn, o paskui vėl nusileido. — Neturi teisės. Aš tau draudžiu. — Jis vėl kramtė rūgštlapį. Seilės jo lūpų kampučiuose buvo rausvos. — Pilis priklauso man, turiu tai patvirtinantį dokumentą. Pasirašytą karaliaus, mažojo Tomeno. Esu teisėtas Riverano lordas ir…
— Kol Edmuras Tūlis gyvas, joks jis lordas, — pertraukė vyrą ledi Džena. — Žinau, jo galvoje košės nedaug ir jo širdis minkšta, bet tas žmogus vis dar gyvas ir pavojingas. Kaip ketini tvarkyti šį reikalą, Džeimi?
Pavojingas Juodoji Žuvis., o ne Edmuras.
— Edmuro reikalą palik man. Sere Lailai, sere Ilinai. Prašyčiau eiti su manimi. Pats laikas man pačiam nueiti prie kartuvių.
Akmenvartis buvo gilesnis ir sraunesnis už Raudonąją Šaką, o iki artimiausios brastos reikėjo keliauti ne vieną lygą link upės aukštupio. Džeimiui su savo vyrais atėjus prie upės, keltas su Valderiu Riversu ir Edvinu Frėjumi buvo ką tik išplaukęs. Belaukiant, kol jis grįš, Džeimis paaiškino, ko iš jų nori. Seras Ilinas nusispjovė į upės vandenį.
Jiems visiems trims išlipus iš kelto šiauriniame krante, girta paskui stovyklą sekanti kekšė pasisiūlė pamaloninti Stipruolį Šerną burna.
— Geriau suteik tą malonumą mano bičiuliui, — atsakė seras Lailas ir stumtelėjo ją prie sero Ilino.
Kekšė juokdamasi žengė prie Peino, ketindama jį pabučiuoti, bet, pamačiusi jo žvilgsnį, kaipmat pasitraukė.
Tarp laužaviečių vingiuojantys takai buvo dumblini, nusėti arkliašūdžiais, išklampoti žirgų ir žmonių. Kur tik žvelgė, visur — ant skydų ir pilkų vėliavų — Džeimis matė Frėjų giminės ženklą — mėlynus bokštus dvynius, ir menkesnių, Perkėlai prisiekusių giminių ženklus: Erenfordų garnį, Heigų šakes, lordo Čarltono amalo šakeles. Karalžudžio apsilankymas stovykloje neliko nepastebėtas. Iš pintinės paršelius pardavinėjanti senė liovėsi derėtis ir įsistebeilijo į Džeimį, riteris, kurio veidas jam buvo lyg ir kažkur matytas, priklaupė, o du ginkluoti raiteliai, šlapinęsi į griovį, atsisuko ir apčiurškė vienas kitą. „Sere Džeimi!“ — kažkas šūktelėjo, bet jis nužingsniavo neatsigręždamas. Aplink jį šmėsčiojo veidai vyrų, kuriuos Kuždesių miške jis kaip įmanydamas stengėsi nužudyti, — mat tuomet Frėjai dar kovėsi po didvilkiu paženklintomis Robo Starko vėliavomis. Auksinė jo ranka buvo nuleista ir Džeimis jautė jos sunkumą.
Erdvi, stačiakampė Raimano Frėjaus palapinė buvo didžiausia visoje stovykloje; jos pilkos sienos buvo susiūtos iš audeklo gabalų ir priminė mūrą, o dvi smailios viršūnės simbolizavo Dvynių bokštus. Seras Raimanas buvo sveikas kaip ridikas ir… linksminosi. Iš palapinės sklido girtos moters juokas, arfos garsai ir dainiaus balsas. Su tavimi viską išsiaiškinsiu vėliau, sere, pagalvojo Džeimis. Prie kuklios savo palapinės stovėjo Valderis Riversas ir šnekėjosi su dviem sunkiai ginkluotais riteriais. Ant jo skydo puikavosi Frėjų giminės ženklas, tik spalvos buvo sukeistos vietomis ir per bokštus ėjo grėsminga raudona juosta. Pamatęs Džeimį, pavainikis suraukė antakius. Tokio šalto ir įtaraus žvilgsnio, rodos, dar nesu matęs. Riversas pavojingesnis už bet kurį iš savo kilmingųjų brolių.