Kartuvės stovėjo iškilusios dešimt pėdų nuo žemės. Laiptų apačioje sargybą ėjo du ietininkai.
— Negali lipti laiptais, neturėdamas sero Raimano leidimo, — tarė vienas iš jų Džeimiui.
— Štai mano leidimas. — Džeimis pirštu patapšnojo savo kalavijo rankeną. — Tik nežinia, ar man teks peržengti per judviejų lavonus?
Ietininkai žingtelėjo į šalis.
Kartuvėse stovintis Riveranct lordas spoksojo į kilnojamuosius laiptus sau po kojomis. Jo pėdos buvo įjuodusios, aplipusios purvu, kojos nuogos. Edmuras vilkėjo nešvarią šilkinę tuniką, išmargintą raudonais ir mėlynais Tūlių dryžiais, o jam ant kaklo buvo užnerta kanapinė virvė. Išgirdęs Džeimio žingsnius, jis pakėlė galvą ir apsilaižė sausas, suskeldėjusias lūpas.
— Karalžudy… — Paskui, pamatęs serą Iliną, jis išpūtė akis. — Kalavijas geriau už virvę. Pirmyn, Peinai.
— Sere Ilinai, — kreipėsi į jį Džeimis, — girdėjai, ką pasakė lordas Tūlis? Prie darbo, Peinai.
Tylusis riteris abiem rankomis suspaudė savo didįjį kalaviją. Ginklas buvo ilgas ir sunkus, be to, aštrus, kaip ir dera kalavijui plieno ašmenimis. Suskeldėjusios Edmuro lūpos ėmė be garso krutėti. Serui Ilinui užsimojus, jis užsimerkė. Peinas pasiruošė kirsti iš visų jėgų.
— Ne! Liaukitės. NE! — Vos atgaudamas kvapą atbėgo Edvinas Frėjus. — Ateina mano tėvas. Jis skuba kiek galėdamas. Džeimi, tu privalai…
— Man labiau patiktų, jei kreiptumeis į mane „milorde“, Frėjau, — nutraukė jį Džeimis. — Ir, kai kalbi su manimi, žodžio „privalai“ geriau nevartok.
Tapsėdamas laiptais, ant kartuvių drauge su šviesiaplauke kekše, girta kaip ir jis, užlipo seras Raimanas. Merginos suknelė buvo suvarstoma iš priekio, bet iki bambos raištelius kažkas buvo atrišęs, tad jos krūtys virto lauk. Jos buvo didelės ir sunkios, speneliai — rudi ir ilgi. Jai ant galvos, nors ir gerokai pakrypęs, buvo uždėtas iš bronzos nukaldintas vainikas, išraižytas runomis ir apjuostas mažais juodais kalavijais. Pamačiusi Džeimį, kekšė nusijuokė.
— Po septyniais pragarais, kas jis?
— Karaliaus sargybos lordas vadas, — šaltai, bet mandagiai prisistatė Džeimis. — To paties norėčiau paklausti ir tavęs, miledi.
— Ledi? Aš ne ledi. Aš — karalienė.
— Tai išgirdusi, mano sesuo nustebtų.
— Lordas Raimanas savo rankomis uždėjo man karūną. — Ji gundomai pajudino plačius klubus. — Aš — kekšių karalienė.
Ne, pagalvojo Džeimis, šis titulas taip pat priklauso mano mielai sesei.
Seras Raimanas pagaliau atitoko.
— Užsičiaupk, šliundra, lordas Džeimis visai nenori klausytis kažkokios kekšės paistalų.
Šis Frėjus buvo kresnas vyras plačiu veidu, mažomis akimis, be to, su keliomis putliomis pagurklio klostėmis. Jam iš burnos sklido vyno ir svogūnų tvaikas.
— Daliji karūnas, sere Raimanai? — tyliai tarstelėjo Džeimis. — Kaip kvaila… Taip pat kvaila, kaip ir šis tyčiojimasis iš lordo Edmuro.
— Aš Juodąją Žuvį įspėjau. Sakiau jam, kad, jei neatiduos pilies, Edmuras mirs. Pastačiau šias kartuves, nes norėjau jiems parodyti, kad seras Raimanas Frėjus netuščiažodžiauja. Prie Sigardo mano sūnus Valderis taip pat pasielgė su Patriku Molisteriu ir lordas Džeisonas pasidavė, bet… Juodoji Žuvis visai neturi širdies. Jis mūsų siūlymą atmetė, taigi…
— …tu pakorei lordą Edmurą?
Seras Raimanas išraudo.
— Mano lordas senelis… Jei pakarsime šį vyrą, neturėsime įkaito, sere. Ar apie tai nepagalvojai?
— Tik kvailys svaidosi grasinimais, kurių nėra kaip įgyvendinti. Jei pagrasinčiau išmalti tau snukį, jei neužsičiaupsi, o tu vis tiek drįstum prabilti, kaip manai, ką daryčiau?
— Sere, tu nesupranti…
Ir Džeimis jam trenkė. Tai tebuvo atsainus smūgis auksine plaštaka, bet toks stiprus, kad seras Raimanas žingtelėjo atatupstas ir vėl atsidūrė kekšės glėbyje.
— Tavo galva aptekusi taukais, sere Raimanai, o kaklas taip pat neplonas. Sere Ilinai, kaip manai, kelių kirčių tau prireiktų nuręsti tokiai galvai?
Seras Ilinas iškėlė vieną pirštą sau prie nosies.
Džeimis nusijuokė.
— Tu pagyrūnas. Aš sakau, kad reikėtų trijų.
Raimanas Frėjus puolė ant kelių.
— Aš nieko nepadariau…
— …tik gėrei ir dulkinaisi su kekšėmis. Žinau.
— Esu Perkėlos įpėdinis. Tu negali…
— Įspėjau tave, kad neaušintum burnos. — Džeimis matė, kad seras Raimanas išbalo kaip drobė. Girtuoklis, kvailys ir bailys. Būtų gerai, kad lordas Valderis gyventų ilgiau už jį, kitaip Frėjų giminei galas. — Tu laisvas, sere.
— Laisvas?
— Juk girdėjai. Keliauk iš čia.
— Bet… kur man keliauti?
— Į pragarą arba namo — kur tau labiau patinka. Tik žiūrėk, kad saulei patekėjus stovykloje tavęs nebūtų nė kvapo. Gali kartu pasiimti ir kekšių karalienę, tik jos karūną palik. — Tada Džeimis kreipėsi į sero Raimano sūnų: — Edvinai, iš tėvo perimsi vadovavimą saviškiams. Ir pasistenk nebūti toks kvailas kaip tavo tėvas.
— Tai tikrai nebus sunku, milorde.
— Nusiųskite žinią lordui Valderiui. Karalius reikalauja atiduoti visus belaisvius. — Džeimis mostelėjo auksine plaštaka. — Sere Lailai, atvesk jį!
Vos tik sero Ilino kalavijo ašmenys nukirto virvę, Edmuras Tūlis kniūbsčias susmuko ant kilnojamųjų kartuvių laiptų. Pėdos ilgumo virvės galas vis dar tabalavo, mat kilpos nuo kaklo jam niekas taip ir nenuėmė. Stipruolis Šernas stvėrė tą galą ir, smarkiai trūktelėjęs, privertė Edmurą atsistoti.
— Žuvis ant pavadžio, — prunkštelėjo jis. — Nieko panašaus dar nebuvau matęs.
Frėjai pasitraukė ir leido jiems praeiti. Žemai prie kartuvių susirinko minia smalsuolių, tarp kurių buvo būrelis ir pusplikių, ir beveik apsirengusių paskui stovyklą sekančių kekšių. Džeimis atkreipė dėmesį į arfą laikantį vyrą.
— Ei, tu. Dainiau. Eik su manimi.
Vyras nukėlė skrybėlę.
— Kaip milordas įsakys…
Jiems grįžtant prie kelto ir sero Raimano dainiui sekant iš paskos, niekas nepratarė nė žodžio. Bet kai keltas atsistūmė nuo upės kranto ir ėmė plaukti link pietinės Akmenvarčio pakrantės, Edmuras Tūlis čiupo Džeimį už rankos.
— Bet… kodėl?
Lanisteriai skolingi nelieka, pagalvojo Džeimis, o tu — vienintelė man likusi moneta.
— Manyk, jog tai mano vestuvinė dovana.
Edmuras nepatikliai jį nužvelgė.
— Vestuvinė… dovana?
— Girdėjau, gavai gražią žmoną. Matyt, ji tikrai graži, jei sugulei su ja, kol buvo žudoma tavo sesuo ir tavo karalius…
— Aš nežinojau. — Edmuras apsilaižė suskirdusias lūpas. — Už miegamojo durų griežė smuikininkai…
— Be to, tavo dėmesį blaškė ir ledi Roslina.
— Ji… Lordas Valderis ir visa giminė privertė Rosliną taip pasielgti. Ji nenorėjo… Verkė… O aš maniau, kad…
— …kad verkia matydama tavo stačią kotą? Na taip, neabejoju, kad toks vaizdas gali pravirkdyti moterį.
— Ji laukiasi mano vaiko.
Ne, tarė sau Džeimis, jos pilve auga tavo mirtis. Grįžęs į palapinę, Džeimis atleido Stipruolį Šerną ir serą Iliną, o dainiui liepė pasilikti.
— Netrukus man gali prireikti dainos, — pasakė jis tam vyrui. — Lu, pašildyk vandens, mano svečiui reikia išsimaudyti. Pija, paieškok švarių drabužių. Tik žiūrėk, kad ant jų nebūtų liūto ženklo. Pekai, atnešk lordui Tuliui vyno. Ar tu alkanas, milorde?