Edmuras linktelėjo, bet jo akyse vis dar atsispindėjo nepasitikėjimas.
Kol Tūlis maudėsi, Džeimis įsitaisė ant kėdės. Edmuras buvo toks apskretęs, kad purvas nuo jo kūno, rodės, kyla pilkais tumulais.
— Kai pavalgysi, mano vyrai palydės tave į Riverano pilį. Kas bus paskui, spręsti tau.
— Ką nori tuo pasakyti?
— Tavo dėdė jau senas. Tiesa, jis narsus vyras, bet geriausi jo gyvenimo metai jau praeityje. Jis neturi jaunos žmonos, kuri jo gedėtų, neturi vaikų, kuriuos privalėtų ginti. Juodajai Žuviai beliko tikėtis garbingai numirti, bet tu… tau, Edmurai, dar viskas prieš akis. Be to, tu esi teisėtas Tūlių giminės lordas, o ne jis. Tavo dėdė elgsis taip, kaip norėsi. Dabar Riverano likimas tavo rankose.
Edmuras įsistebeilijo į Džeimį.
— Riverano likimas…
— Atiduok mums pilį ir niekas nežus. Tavo prasčiokai galės arba eiti, kur panorėję, arba pasilikti ir tarnauti lordui Emonui. Serui Brindenui ir visiems pilies įgulos vyrams, kurie norės likti su juo, bus leista įstoti į Nakties sargybą. Taip pat ir tau, jei tik… tau patinka Siena. Arba gali keliauti į Kasterlių Uolą kaip mano belaisvis ir naudotis visais patogumais bei pagarba, kuri priklauso tokiam kilmingam belaisviui kaip tu. Jei nori, atsiųsiu pas tave ir žmoną. Jei gims berniukas, paaugęs jis tarnaus Lanisteriams kaip pažas ir ginklanešys, o kai bus pakeltas į riterius, duosime jam žemių. Jei Roslina pagimdys tau dukterį, pasirūpinsiu, kad, sulaukusi tekamojo amžiaus, gautų gerą kraitį. Kai karas baigsis, tu, davęs garbės žodį, galėtum būti net paleistas į laisvę. Tau tik reikia atiduoti mums šią pilį.
Edmuras ištraukė rankas iš kubilo, iškėlė jas ir žiūrėjo į tarp pirštų tekantį vandenį.
— O jei nepasiduosiu?
Kodėl verti mane ištarti tuos žodžius? Prie palapinės atvarto stovėjo Pija su glėbiu drabužių. Ginklanešiai ir dainius taip pat klausėsi, ką jis šneka. Tegul girdi, tarė sau Džeimis, tegul visas pasaulis išgirsta. Dabar jau nesvarbu. Jis prisivertė nusišypsoti.
— Matai, kokia gausi mūsų kariuomenė, Edmurai. Matai kopėčias, bokštus, svaidykles ir taranus. Jei duosiu įsakymą, mano pusbrolis įveiks apsauginį griovį ir išlauš vartus. Žus šimtai vyrų, daugiausia jūsiškių. Pirmosiose mūsų kariuomenės gretose stovės buvę tavo vėliavininkai, tad dieną pradėsi žudydamas tėvus ir brolius tų vyrų, kurie padėjo už tave galvas Dvyniuose. Antroji puolančiųjų banga bus Frėjai, jų turiu per akis. Mano vakariečiai prie pilies sienų pasirodys tik tuomet, kai tavo lankininkai pristigs strėlių, o tavo riteriai bus tokie nuvargę, kad sunkiai bepakeis kalaviją. Paėmę pilį, visus, kuriuos rasime jos kieme, nužudysime. Tavo gyvulių bandos bus išskerstos, dievų giraitė iškirsta, tvirtovės ir bokštai sudeginti. Sugriausiu tavo pilies sienas ir pakreipsiu Akmenvarčio vagą, kad tekėtų per tuos griuvėsius. Kai baigsiu tvarkytis, niekas nežinos, kad čia kadaise stovėjo pilis. — Džeimis atsistojo. — Bet prieš tai tavo žmona galės pagimdyti. Tikriausiai norėsi pamatyti savo kūdikį? Kai gims, aš tau jį atsiųsiu. Švystelėsiu svaidykle.
Kai Džeimis baigė kalbėti, įsiviešpatavo tyla. Edmuras sėdėjo maudynių kubile. Pija laikė drabužius prisispaudusi prie krūtų. Dainius veržė arfos stygą. Mažasis Lu gremžė kepalą sužiedėjusios duonos, norėdamas padaryti lėkštę, ir apsimetė, kad nieko negirdėjo. Švystelėsiu svaidykle, pakartojo sau Džeimis. Jei čia būtų buvusi teta, ar ir dabar būtų tvirtinusi, kad tikrasis Taivino sūnus — Tirionas?
Pagaliau Edmuras Tūlis atitoko.
— Galėčiau išlipti iš šio kubilo ir nužudyti tave ten, kur dabar stovi, Karalžudy.
— Pamėgink. — Džeimis palaukė. Tada matydamas, jog Edmuras neskuba lipti iš vandens, pridūrė: — Paliksiu tave vieną gardžiuotis valgiu. Dainiau, kol mūsų svečias valgys, pagrok ir padainuok jam. Tikiuosi, žinai, kokią dainą traukti?
— Tą apie lietų? O taip, milorde. Puikiai ją moku.
Edmuras pažvelgė į dainių ir, rodos, tik dabar iš tiesų jį pamatė.
— Ne. Tik ne jis… Veskite jį kuo toliau nuo manęs.
— Kodėl? Tai tik daina, — gūžtelėjo Džeimis. — Negali būti, kad jo balsas toks prastas.
Sersėja
Kiek Sersėja jį pažinojo, didysis meisteris Paišelis visuomet buvo senas, bet per pastarąsias tris naktis, rodos, paseno dar šimtu metų. Jis užtruko visą amžinybę, kol sulenkė girgždančius kelius ir prieš ją atsiklaupė, o kai jau klūpojo, negebėjo atsistoti tol, kol seras Osmundas netrūktelėjo jo už pakarpos ir nepakėlė.
Sersėja varstė jį nepasitenkinimo kupinu žvilgsniu.
— Lordas Kiburnas man pranešė, jog lordas Džailsas kosėdamas išleido paskutinį atodūsį.
— Tai tiesa, tavo malonybe. Padariau, ką galėjau, kad jam būtų lengviau numirti.
— Šit kaip? — Karalienė kreipėsi į ledi Meriveter: — Juk sakiau, kad Rosbis man reikalingas gyvas, ar ne?
— Sakei, tavo malonybe.
— Sere Osmundai, ar prisimeni tą pokalbį? Ką aš sakiau?
— Liepei didžiajam meisteriui Paišeliui tą vyrą pagydyti, tavo malonybe. Visi tai girdėjome.
Paišelis žioptelėjo ir vėl susičiaupė.
— Tavo malonybė turi suprasti, kad dėl vargšo Rosbio padariau viską, kas buvo mano galioje.
— Kaip ir dėl Džofrio? Kaip ir dėl jo tėvo, mano mylimo vyro? Robertas buvo stiprus kaip ir bet kuris kitas Septyniose Karalystėse gyvenantis vyras, bet tu leidai jam numirti nuo šerno padarytos žaizdos. Tiesa, mums nederėtų pamiršti ir Jono Arino! Neabejoju, kad būtum nužudęs ir Nedą Starką, jei būčiau tau leidusi ilgiau jį pasilikti. Sakyk, meisteri, ar Citadelėje išmokai grąžyti rankas ir teisintis?
Išgirdęs piktus jos žodžius, senis krūptelėjo.
— Niekas nebūtų galėjęs padaryti daugiau už mane, tavo malonybe. Ašaš visada ištikimai tarnavau.
— Ir priartėjus mano tėvo kariuomenei patarei karaliui Eiriui atverti vartus? Ar tai tu vadini ištikima tarnyba?
— Aš tik… Tik neteisingai įvertinau…
— Ar tai buvo geras patarimas?
— Tavo malonybė tikriausiai žino, kad…
— Žinau tik viena: kai mano sūnus buvo apnuodytas, iš tavęs naudos buvo mažiau nei iš Mėnuliuko. Ir dar žinauy kad karaliaus iždui verkiant reikia aukso, o mūsų lordas iždininkas mirė.
Senas kvailys nusitvėrė šios minties kaip paskutinio šiaudo.
— Aš… sudarysiu sąrašą vyrų, tinkamų užimti lordo Džailso vietą taryboje.
— Sąrašą… — didžiojo meisterio perdėtas pasitikėjimas savimi Sersėją pralinksmino. — Galiu įsivaizduoti, kokio sąrašo iš tavęs sulaukčiau. Jame būtų visokie žilabarzdžiai, godūs kvailiai ir Gartas Apkūnusis. — Ji sučiaupė lūpas. — Pastaruoju metu daug laiko praleidi ledi Mardžerės draugijoje.
— Taip. Taip, aš… Karalienė Mardžerė labai prislėgta dėl sero Loro. Duodu jos malonybei vaistažolių užpilo ir… kitokių vaistinių gėrimų.
— Neabejoju. Sakyk, ar tai mūsų jaunoji karalienė įsakė tau nužudyti lordą Džailsą?
— Nu-nužudyti? — Didysis meisteris Paišelis išpūtė akis nelyginant apuokas. — Juk tavo malonybė netiki, kad… Dievai mato, jį pražudė kosulys, aš… Jos malonybė nebūtų galėjusi… ji niekada nelinkėjo lordui Džailsui blogo, tad kodėl karalienė Mardžerė būtų norėjusi, kad jis…