— …mirtų? Ogi tam, kad į Tomeno tarybą galėtų įkišti dar vieną rožę. Tu aklas ar papirktas? Rosbis stovėjo jai skersai kelio, tad Mardžerė įstūmė jį į kapą. Pasinaudojusi tavo pataikavimu.
— Tavo malonybe, prisiekiu, lordą Džailsą į kapus nuvarė kosulys. — Didžiojo meisterio Paišelio lūpos tirtėjo. — Aš visada buvau ištikimas karaliui, karalystei… Lanisteriams.
Būtent tokia eilės tvarka?. Paišelio baimė buvo akivaizdi. Jis jau visai prisirpęs. Laikas spustelėti vaisių ir paragauti sulčių.
— Jei esi toks ištikimas, kaip sakai, tai kodėl man meluoji? Nesivargink ir nemėgink gintis. Perdėtai rūpintis Mergele Mardžere ėmei dar prieš Lorui išvykstant į Drakono Uolą, tad daugiau gali nesekti man pasakų, girdi, tu tik nori paguosti mano sielvartaujančią marčią. Kodėl taip dažnai pradėjai lankytis Mergelių bokšte? Turbūt ne nuobodžių Mardžerės kalbų klausytis? O gal rėži sparną aplink tą jos septonę raupų išėstu veidu? Arba tuščiai leidi laiką su mažąja ledi Bulver? O gal šnipinėji mane, viską Mardžerei pranešinėji ir padedi jai regzti sąmokslus?
— Aš… jai paklustu. Meisteris yra prisiekęs tarnauti…
— Didysis meisteris prisiekia tarnauti karalystei.
— Tavo malonybe, bet ji… ji ir yra karalienė.
— Aš esu karalienė.
— Norėjau pasakyti… kad ji yra karaliaus žmona ir…
— Žinau, kas ji. Bet norėčiau sužinoti, kodėl jai reikia tavęs. Ar mano marti negaluoja?
— Ar negaluoja?.. — Senis ėmė pešioti tai, ką dabar vadino barzda: kelis žilų šerių kuokštus, želiančius ant suvytusios, nukarusios ir rausvos pasmakrės odos. — Ne, nepasakyčiau, kad negaluoja, tavo malonybe. Daviau priesaiką ir negaliu atskleisti…
— Juodosiose celėse duota priesaika tau menkai bepadės, — įspėjo senį Sersėja. — Klok tiesą arba liepsiu sukaustyti tave grandinėmis.
Paišelis vėl puolė ant kelių.
— Maldauju… Buvau ištikimas tavo tėvo tarnas ir padėjau tau sutvarkyti tą reikalą su Jonu Arinu. Požemiuose aš numirsiu, dar kartą viso to tikrai neištversiu.
— Kodėl Mardžerė liepė tau ateiti?
— Ji nori… ji… ji…
— Klok tiesą!
Paišelis susigūžė.
— Ji nori mėnulio arbatos, — sušnabždėjo jis, — mėnulio arbatos, skirtos…
— Žinau, kam skirta mėnulio arbata. — To man ir reikia. — Puiku. Stokis ant savo tirtančių kojų ir pamėgink prisiminti, ką reiškia būti vyru. — Paišelis pamėgino atsikelti, bet taip ilgai užtruko, kad Sersėja liepė Osmundui Ketlblekui vėl kilstelėti didįjį meisterį. — O dėl lordo Džailso… Neabejoju, kad Tėvas Danguje teis jį teisingai. Vaikų jis neturėjo, ar ne?
— Savo vaikų neturėjo, tik globotinį…
— …kurio gyslomis neteka lordo Džailso kraujas. — Į šią nemalonią aplinkybę Sersėja tik numojo ranka. — Džailsas žinojo, kaip mums reikia aukso. Ir, be abejonės, pasakė tau, jog visas savo žemes ir turtus palieka Tomenui.
Rosbio auksas turėjo gerokai papildyti karaliaus iždą, o Rosbio žemes ir pilį Sersėja ketino atiduoti kuriam nors iš savų žmonių, atsidėkodama už ištikimybę. Galbūt lordui Votersui. Oranas jau buvo užsiminęs, kad jam reikia rezidencijos; be pilies ir žemių, jo lordo titulas buvo tik tuščia garbė be jokio turinio. Sersėja žinojo, kad jis buvo nusižiūrėjęs Drakono Uolą, bet per aukštai nusitaikė. Rosbis jam labiau tiko ir pagal kilmę, ir pagal užimamą padėtį.
— Lordas Džailsas mylėjo jo malonybę visa širdimi, — tarė Paišelis, — bet… jo globotinis…
— …žinoma, viską supras, kai išgirs tave kalbant apie paskutinę lordo Džailso valią. Eik ir sutvarkyk šį reikalą.
— Kaip tavo malonybė įsakys…
Skubėdamas išeiti, didysis meisteris Paišelis vos neužmynė ant savo drabužio skvernų.
Jam išėjus, ledi Meriveter uždarė duris.
— Mėnulio arbata, — tarė ji gręždamasi į karalienę. — Kokia ji paika. Kodėl Mardžerė taip elgiasi, kodėl taip rizikuoja?
— Jaunoji karalienė turi poreikių, kurių Tomenas kol kas negali patenkinti. — Toks pavojus visuomet kildavo, kai suaugusi moteris ištekėdavo už vaiko. O juo labiau našlė. Tiesa, ji tvirtino, girdi, Renlis jos nepalietė, bet aš tuo netikiu. Mėnulio arbatą moterys gerdavo tik dėl vienos priežasties; mergelėms šio gėrimo apskritai nereikėjo. — Mano sūnus buvo išduotas. Mardžerė turi meilužį. Tai — karalystės išdavimas ir už jį baudžiama mirtimi. — Sersėjai beliko tikėtis, jog Meiso Tairelio motina, ta ragana raukšlėtu veidu, dar pagyvens ir sulauks teismo dienos. Primygtinai reikalaudama, kad Tomenas ir Mardžerė tuoj pat susituoktų, ledi Olena pasmerkė savo brangiausiąją rožę budelio kirviui. — Seras Ilinas Peinas išjojo kartu su Džeimiu. Rodos, man teks surasti kitą karaliaus budelį, kuris nuręs jai galvą.
— Aš tai padarysiu, — atsainiai šypsodamasis pasisiūlė Osmundas Ketlblekas. — Mardžerės kaklas visai plonas. Gero aštraus kalavijo ašmenys pereitų per jį kaip per sviestą.
— Gal ir taip, — tarė Tena, — bet viena Tairelių kariuomenė sutelkta prie Vėtrų Gūžtos, o kita — prie Mergelių Duburio. Jų kalavijai taip pat aštrūs.
Aš tiesiog apsupta rožių. Tai Sersėją erzino. Jo dukters Sersėjai nereikėjo, bet vis dar reikėjo Meiso Tairelio. Bent jau tol, kol bus sutriuškintas Stanis. Tada man nebus reikalingas nei vienas, nei kitas. Tik… kaip atsikratyti dukters, neprarandant tėvo paramos?
— Išdavystė yra išdavystė, — pareiškė Sersėja, — bet mums reikia įrodymo, rimtesnio už mėnulio arbatą. Jei bus įrodyta, kad Mardžerė buvo neištikima, net jos lordui tėvui teks ją pasmerkti, antraip pats užsitrauks gėdą.
Ketlblekas krimstelėjo ūsų galiukus.
— Turime užklupti juodu nusikaltimo vietoje.
— Kaip? Kiburnas dieną naktį nenuleidžia nuo Mardžerės akių. Papirkau jos tarnus, bet tai, ką jie pasakoja, tėra smulkmenos. Nė vienas iš jų nėra matęs jos meilužio. Slapta besiklausantieji už durų girdi dainuojant, juokiantis, dalijantis gandais… Tik mums iš viso to jokios naudos.
— Mardžerė pernelyg gudri, kad leistųsi taip lengvai sugaunama, — pasakė ledi Meriveter. — Už savo draugių ji kaip už pilies sienų. Jos kartu miega, padeda jai apsirengti, drauge su ja meldžiasi, skaito ir siuva. Kai nemedžioja sakalais ir nejodinėja, Mardžerė žaidžia „Paimk mano pilį“ su mažąja Alisana Bulver. Kai šalia jos yra vyrų, draugiją visuomet palaiko ir jos septonė arba pusseserės.
— Bet kada nors ji atsiskiria nuo tų savo vištų, — pyktelėjo karalienė. Ir staiga jai dingtelėjo išganinga mintis. — Nebent tame žaidime dalyvauja ir jos kompanionės… galbūt ir ne visos, o tik kai kurios.
— Pusseserės? — Šiais karalienės žodžiais suabejojo net Tena. — Jos visos trys jaunesnės ir naivesnės už Mardžerę.
— Paleistuvės visuomet vilki baltus mergelių drabužius. Bet dėl to jų nuodėmės tik dar baisesnės. Jų vardai amžinai bus sutepti gėdos. — Staiga karalienei šovė gera mintis. — Tena, tavo lordas vyras yra mano teisėjas. Šiandien vakare mes visi trys turime kartu pavakarieniauti. — Sersėja norėjo veikti greitai, kol Mardžerei dar nešovė į gražią galvelę grįžti į Haigardeną arba plaukti į Drakono Uolą, kad galėtų rūpintis mirties patale gulinčiu sužeistu broliu. — Liepsiu virėjams iškepti mums šernienos. Ir, žinoma, mums reikės muzikos; ji padės virškinti valgį.