Tena suprato karalienę iš pusės žodžio.
— Taip, muzikos. Būtinai.
— Eik, perduok šį kvietimą savo lordui vyrui ir pasirūpink, kad per vakarienę būtų dainius, — liepė jai Sersėja. — Sere Osmundai, tu pasilik. Dar turime daug ką aptarti. Be to, man reikės Kiburno.
Gaila, bet paaiškėjo, kad virėjai šernienos neturi, o siųsti medžiotojų į mišką nebuvo laiko. Tad, užuot pataisę šernienos, virėjai paskerdė vieną iš pilyje laikomų kiaulių ir patiekė jiems kumpį, prismaigstytą gvazdikėlių ir kepant palaistytą medumi su džiovintomis uogomis. Sersėja norėjo ko kito, bet jai teko tenkintis tuo, ką gavo. Paskui jie valgė keptus obuolius su aštriu baltu sūriu. Ledi Tena gardžiavosi kiekvienu kąsniu. Tačiau to negalėjai pasakyti apie Ortoną Meriveterį, kurio apvalus veidas liko išblyškęs ir rūškanas nuo pat sultinio iki sūrio. Jis daug gėrė ir slapta vis žvilgčiojo į dainių.
— Labai gaila, kad lordas Džailsas mirė, — pagaliau tarė Sersėja. — Ir vis dėlto drįstu sakyti, jog niekas iš mūsų nepasiges jo kosčiojimo.
— Ne. Ne, manau, kad nepasiges.
— Mums reikės naujo lordo iždininko. Jei Slėnyje padėtis būtų ramesnė, pakviesčiau grįžti Petirą Beilišą, bet… Svarstau, ar neišmėginti šiame poste sero Hario. Jis nebus prastesnis iždininkas už Džailsą ir… jis bent jau nekošti.
— Seras Haris yra karaliaus ranka, — priminė karalienei Tena.
Seras Haris yra įkaitas, be to, gana nevykęs.
— Pats laikas, kad Tomeno ranka taptų ryžtingesnis vyras.
Lordas Ortonas pakėlė akis nuo vyno taurės.
— Ryžtingesnis. Žinoma. — Jis kiek padvejojo. — O kas juo taps?
— Tu, milorde. Tu ryžtingas iš prigimties. Tavo senelis anksčiau užėmė mano tėvo vietą ir tarnavo karaliaus Eirio ranka. — Suprantama, Taiviną Lanisterį pakeisti Ouvenu Meriveteriu buvo tas pats, kaip karo žirgą pakeisti asilu, bet, kai Eiris jį paskyrė į šias pareigas, Ouvenas jau buvo sukriošęs senis — malonus, bet ne kažin ką galintis nuveikti. Jo vaikaitis buvo jaunesnis ir… Na, jo žmona labai valinga. Sersėjai buvo gaila, jog karaliaus ranka negali tapti Tena. Ji buvo bent tris kartus apsukresnė už savo vyrą ir gerokai linksmesnių plaučių. Tačiau ji buvo moteris ir dar myrietė, todėl karalienei teko tenkintis Ortonu. — Esu tikra, kad tarnausi geriau už serą Harį. — Net mano naktipuodžio turinys vertingesnis už sero Hario tarnybą. — Ar sutinki?
— Na… Taip, žinoma. Man didelė garbė, tavo malonybe.
Didesnė, nei nusipelnai.
— Puikiai tarnavai man kaip teisėjas, milorde. Ir dar tarnausi šiais… sunkiais laikais. — Pamačiusi, kad Meriveteris jos užuominą suprato, karalienė nusisuko ir nusišypsojo dainiui. — Tu taip pat nusipelnei atlygio už visas dainas, padainuotas mums vakarieniaujant. Dievai dosniai tave apdovanojo.
Dainius nusilenkė.
— Tavo malonybė man labai gera.
— Ne gera, — papurtė galvą Sersėja, — o tik teisinga. Tena sako, kad tave vadina Mėlynuoju Bardu.
— Taip, tavo malonybe.
Dainius avėjo aulinius minkštos, mėlynai dažytos veršiuko odos batus, mūvėjo puikias mėlynos vilnos kelnes. Jo vilkima tunika buvo šviesiai mėlyna, šilkinė, papuošta skersine blizgančia mėlyno atlaso juosta. Jis net plaukus buvo nusidažęs mėlynai, kaip įprasta tirošiams. Ilgos jo garbanos krito ant pečių ir kvepėjo lyg ištrinktos rožių vandenyje. Žinoma, mėlynų rožių. Bent jau jo dantys balti. Dainiaus dantys buvo gražūs ir visiškai tiesūs.
— Kito vardo neturi?
Vaikinui raustelėjo skruostai.
— Vaikystėje mane vadino Votu. Artojui tai — geras vardas, bet dainiui nelabai tinkamas.
Mėlynojo Bardo akys buvo tokios pat spalvos kaip ir Roberto. Jau vien dėl to Sersėja negalėjo to vaikino pakęsti.
— Nesunku suprasti, kodėl esi ledi Mardžerės numylėtinis.
— Jos malonybė labai gera. Ji sako, kad aš jai teikiu malonumą.
— Ak, nė kiek neabejoju. Ar galiu apžiūrėti tavo liutnią?
— Jei tavo malonybė pageidauja…
Po mandagiais žodžiais slėpėsi nelabai padori užuomina, bet vaikinas vis tiek padavė jai liutnią. Mat buvo tarnas ir negalėjo nepaisyti karalienės įsakymo.
Sersėja užgavo stygą ir jai suskambus nusišypsojo.
— Šis garsas malonus ir liūdnas kaip meilė. Sakyk, Votai… kada pirmą kartą sugulei su Mardžere: prieš jai ištekant už mano sūnaus ar po vestuvių?
Kelias akimirkas dainius, rodos, nesuprato. O pagaliau suvokęs, apie ką karalienė kalba, išpūtė akis.
— Tavo malonybę kažkas suklaidino. Prisiekiu, aš niekada…
— Melagis! — Sersėja liutnia taip trenkė dainiui į veidą, kad dažytas medis suskilo į šipulius. — Lorde Ortonai, pakviesk mano sargybinius ir palydėk šį išgamą į kalėjimo požemius.
Iš baimės Ortono Meriveterio veidas apsipylė prakaitu.
— Jis… Ak, koks niekšas… Jis drįso suvilioti karalienę?
— Bijau, jog buvo atvirkščiai, bet jis — vis tiek išdavikas. Tegul dabar dainuoja lordui Kiburnui.
Mėlynasis Bardas išbalo.
— Ne. — Iš liutnios prakirstos lūpos jam lašėjo kraujas. — Aš niekada… — Kai Meriveteris suspaudė jam žastą, vaikinas sukliko: — Motin, pasigailėk! Ne!
— Nesu tavo motina, — atšovė Sersėja.
Net įgrūdę Mėlynąjį Bardą į juodąsias celes, prisipažinimo jie nesulaukė; vaikinas viską neigė, meldėsi ir maldavo pasigailėti. Netrukus jam buvo išbarškinti visi dantys ir smakru tekėjo kraujas, be to, jis tris kartus buvo prileidęs savo tamsiai mėlynas kelnes, tačiau ir toliau užsispyręs melavo.
— Ar gali būti, kad pričiupome ne tą dainių? — paklausė Sersėja.
— Visaip gali būti, tavo malonybe. Bet nebijok. Dar nepradėjus švisti šis vyrukas prisipažins.
Čia, kalėjimo požemiuose, Kiburnas vilkėjo negrabiai austos vilnos drabužį ir ryšėjo odinę kalvio prijuostę. Mėlynajam Bardui jis tarė:
— Apgailestauju, kad sargybiniai šiurkščiai su tavimi elgėsi. Deja, jie negali pasigirti geromis manieromis. — Jis kalbėjo draugiškai ir susirūpinęs. — Mes tik norime, kad pasakytum tiesą.
— Jau pasakiau, — sukūkčiojo dainius. Geležinėmis grandinėmis jis buvo prikaustytas prie šaltos akmeninės sienos.
— Mes geriau žinome.
Kiburnas rankoje laikė skustuvą, kurio ašmenys deglų šviesoje blausiai žibėjo. Jis perrėžė Mėlynajam Bardui drabužius ir vaikinas liko visiškai nuogas, tik su mėlynais ilgaauliais batais. Jo plaukai tarp kojų buvo rudi ir tai Sersėją prajuokino.
— Papasakok, kaip teikei malonumą jaunajai karalienei, — įsakė ji.
— Aš niekada… Aš tik dainavau, tik grojau ir dainavau. Visos ponios patvirtins. Jos visuomet būdavo drauge. Jos pusseserės.
— Su keliomis iš jų gulėjai?
— Nė su viena. Esu viso labo dainius. Maldauju…
Kiburnas tarė:
— Tavo malonybe, galbūt šis vargšas vaikinas tik grojo Mardžerei, besilinksminančiai su kitais meilužiais?
— Ne. Maldauju… Ji niekada… Aš dainavau, tik dainavau…
Lordas Kiburnas pirštais perbraukė Mėlynajam Bardui per pilvą ir stabtelėjo pasiekęs krūtinę.
— Ar jums mylintis ji čiulpė tavo krūtinės spenelius. — Nykščiu bei smiliumi jis suspaudė vieną spenelį ir timptelėjo. — Kai kuriems vyrams tai patinka. Jų speneliai tokie pat jautrūs kaip ir moterų.